Žirnių auginimas – kaip užauginti saldžius cukrinius ir gliaudomuosius žirnius
Sėjamieji žirniai (lot. Pisum sativum) yra vienmečiai pupinių šeimos augalai, kurių saldžius žirnelius ir cukrinių veislių ankštis galima valgyti šviežius, o brandžius, baltymingus grūdus – džiovinti. Jie pakelia vėsą ir pavasario šalnas, todėl Lietuvoje dygsta tarp pirmųjų daržovių, ir pirmosios ankštys subręsta jau vasaros pradžioje.
Auginant žirnius, azoto trąšų beveik nereikia: kartu su šaknų gumbelių bakterijomis augalai kaupia azotą iš oro. Gausiausiai dera aukštaūgės veislės ir anksti pasėti žirniai, ypač jei žydint jiems netrūksta drėgmės. Pavojingiausias daržo žirnių kenkėjas yra žirninis vaisėdis.
Žirneliai greitai praranda saldumą, todėl derlių reikia skinti dažnai, o perteklių – užšaldyti. Iš žirnių sėklų ant palangės galima užsiauginti ir valgomų daigų.
Žirnių rūšys ir veislės
Pagrindinės daržo žirnių rūšys yra gliaudomieji ir cukriniai žirniai. Gliaudomųjų žirnių ankšties sienelės vidinėje pusėje yra kietas pergamentinis sluoksnis, todėl ankštys nevalgomos ir iš jų išgliaudomi tik žirneliai. Cukrinių žirnių ankštys šio sluoksnio neturi, ir jas galima valgyti neišgliaudytas. Kiekvienos rūšies žirnių veislės skiriasi augalo aukščiu, nuo kurio priklauso atramų poreikis, ir ankstyvumu, pagal kurį planuojama sėja bei derliaus pradžia.
Gliaudomieji žirniai: raukšlėtieji ir apvalieji
Gliaudomieji (aižomieji) žirniai auginami dėl žalių, saldžių žirnelių. Pagal subrendusios sėklos paviršių jie skirstomi į raukšlėtuosius ir apvaliuosius, kurie skiriasi skoniu ir sėjos laiku. Raukšlėtuosiuose žirniuose mažiau cukraus virsta krakmolu, todėl jie yra saldesni ir džiūdami susiraukšlėja.
Apvalieji žirniai turi daugiau krakmolo ir geriau pakelia vėsią pavasario dirvą – jie tinka ankstyviausiai sėjai. Raukšlėtąsias sėklas šaltoje ir drėgnoje dirvoje dažniau pažeidžia puviniai, todėl jas geriau sėti įšilus žemei. Lietuvoje galima įsigyti nedaug apvaliųjų žirnių veislių, pavyzdžiui, ‘Piccolo provenzale’ ir ‘Kleine Rheinländerin’.
- ‘Avola’ – viena ankstyviausių gliaudomųjų žirnių veislių, tinkama pirmajai sėjai. Anksti pasėti augalai pražysta anksčiau, nei pradeda skraidyti žirninis vaisėdis, todėl derlius nukenčia mažiau. Kompaktiški žirniai gerai auga vazonuose ir pakeltose lysvėse. Didžiojoje Britanijoje veislė apdovanota Karališkosios sodininkystės draugijos (RHS) ženklu už patikimumą.
- ‘Kelvedon Wonder’ – gliaudomųjų žirnių veislė, tinkanti vėlyvai, birželio sėjai, kai augalams labiau gresia miltligė. Šią ligą veislė gerai pakelia ir yra atspari žirnių vytuliui. Viename stiebo mazge dažnai išauga po dvi ankštis.
- ‘Oskar’ – čekiškos kilmės gliaudomųjų žirnių veislė, išsiskirianti pilnomis ankštimis. Vienoje 9 cm ankštyje telpa 10–12 stambių žirnių, tad tam pačiam derliui reikia nuskinti ir išgliaudyti mažiau ankščių.
- ‘Telefon’ – aukštaūgė, vėlyva gliaudomųjų žirnių veislė, vertinama už ilgą derėjimą. Augalai pakyla iki 1,5–2,5 m, pirmosios ankštys subręsta tik po 100–110 dienų nuo sėjos, tačiau naujos mezgasi dar keletą savaičių. Dėl aukščio žirniams reikia tvirtos atramos ir vietos, kurioje jų šešėlis neužstos kitų daržovių.
Cukriniai žirniai
Cukrinių (šparaginių) žirnių nereikia gliaudyti, juos auginti lengviau, o derlius dažnai būna gausesnis nei gliaudomųjų. Jie skirstomi į plokščiaankščius ir storaankščius, kurių ankštys skinamos skirtingu laiku.
Plokščiaankščių žirnių ankštys yra plonos ir plokščios. Jas geriausia skinti jaunas, kol žirneliai viduje vos įžiūrimi – peraugusios ankštys sukietėja, o žirneliai tampa krakmolingi. Iš visų žirnių plokščiaankščiai derlių duoda anksčiausiai.
Storaankščių žirnių ankštys apvalios, storomis mėsingomis sienelėmis. Jos skinamos, kai žirneliai užpildo ankštį, ir išlieka saldžios bei traškios net subrendusios, todėl skynimo laikotarpis būna ilgesnis.
- ‘Norli’ – plokščiaankščių cukrinių žirnių veislė smulkiomis, tamsiai žaliomis ankštimis be gyslų. Jas tinkamiausia skinti vos 5–6 cm ilgio. Kadangi ankštys greitai perauga, derlių reikia rinkti dažnai.
- ‘Oregon Sugar Pod’ – Oregono valstijos universitete (JAV) išvesta plokščiaankščių cukrinių žirnių veislė stambiomis ankštimis, užaugančiomis iki 10–12 cm. Lietuvos sėklų parduotuvėse daugiausia būna originali veislė, o atsparumą miltligei, fuzariozei bei žirnių virusams turi jos patobulinta versija ‘Oregon Sugar Pod II’.
Žemaūgiai ir aukštaūgiai žirniai
Žemaūgiai žirniai dažnai pradeda derėti anksčiau ir derlių subrandina per trumpą laiką, o aukštaūgiai dera vėliau, tačiau ilgiau ir iš to paties ploto duoda daugiau derliaus.
Žemaūgius (iki 60 cm) žirnius galima auginti ir be atramų, tačiau 0,5–1 m šakelėmis paremti augalai neišgula, ankštys lieka švarios ir yra lengviau surenkamos. Tokių pat atramų reikia vidutinio aukščio (60–80 cm) veislėms, o aukštaūgiams (nuo 80 cm iki 2,5 m) – tvirtų 1,5–2 m atramų.
Kompaktiškiems žemaūgiams žirniams pakanka nedidelės lysvės ar vazono. Juos pasėjus tuo pačiu metu kaip ir vėlyvus aukštaūgius, šviežių žirnių skynimo laikotarpis pailgėja keliomis savaitėmis.
- ‘Half Pint’ – viena žemiausių raukšlėtųjų žirnių veislių. Augalai užauga vos iki 25 cm, todėl atramų nereikia. Žirnių kiekiu ankštyje (iki 10) ir jų dydžiu ši veislė nenusileidžia aukštaūgėms.
- ‘Progress No. 9’ – sena angliška raukšlėtųjų žirnių veislė, kurios žemuose, 50–55 cm augaluose subręsta stambios ankštys su 8–9 dideliais žirneliais. Veislė atspari žirnių vytuliui, todėl tinka daržams, kuriuose ši liga jau pasitaikė.
Pusiau belapiai žirniai
Pusiau belapių žirnių lapus sudaro ūseliai ir stambūs prielapiai. Tankiai pasėti augalai susikabina ūseliais ir išsilaiko be atramų. Reta lapija po lietaus greičiau išdžiūsta ir mažiau dengia ankštis, todėl tokius žirnius rečiau puola grybinės ligos, o derlių lengviau surinkti. Daugiausia pusiau belapių veislių sukurta lauko žirniams, tarp daržo žirnių jų kol kas nedaug.
- ‘Markana’ – vokiška pusiau belapė raukšlėtųjų žirnių veislė, tinkanti vėlyvesniam derliui. Pirmosios ankštys subręsta maždaug po 12–14 savaičių nuo sėjos. Veislė gerai pakelia fuzariozę bei miltligę, kuri dažniau pažeidžia vėliau derančius žirnius.
- ‘Kudrnač’ – vidutinio vėlyvumo pusiau belapių žirnių veislė iš Čekijos, išsiskirianti stambiais žirneliais. Šviesiai žali prielapiai yra ryškiai margi, todėl lysvėje augalai atrodo dekoratyviai. Ilgose, lenktose, smailiais galais ankštyse subręsta 8–9 tamsiai žali žirneliai.
Lauko žirniai
Lauko žirniai auginami dėl brandžių, sausų grūdų. Maistinių veislių jie yra gelsvi arba žalsvi ir naudojami skaldytiems žirniams, kruopoms bei miltams gaminti. Pašarinius žirnius (peliuškas) nesunku atpažinti iš spalvų: jie žydi rausvais ar violetiniais žiedais, violetiniu atspalviu nusidažo stiebai ir lapkočiai, subrendusios sėklos būna pilkos, rudos arba taškuotos. Daugumos daržo žirnių žiedai yra balti.
Lauko žirniai dažnai sėjami kartu su avižomis ar miežiais, nes javai prilaiko išgulti linkusius augalus. Yra ir žieminių pašarinių žirnių, kurie sėjami rudenį. Darže peliuškas galima auginti kaip žaliąją trąšą: sėti vienas arba su avižomis ir užaugusią žaliąją masę įterpti į dirvą.
Žinomiausios lietuviškos žirnių veislės yra lauko žirniai, sukurti Žemdirbystės institute Dotnuvoje ir buvusiame Lietuvos žemės ūkio universitete.
- ‘Jūra DS’ – lietuviška lauko žirnių veislė žaliais, maistui tinkamais grūdais. Registruojant ji buvo vienintelė tokia veislė Lietuvoje. Pašaknio ir lapų ligos jai mažai kenkia.
- ‘Simona’ – pusiau belapių lauko žirnių veislė, kurios augalai neišgula. Ji atspari askochitozei bei šaknų puviniui.
- ‘Kiblukai’ – saugotina lietuviška lauko žirnių veislė, į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta 2011 m. Augalai užauga pusantro metro ir aukštesni, grūdai būna tamsiai rudi.
- ‘Respect’ – daniška pusiau belapių lauko žirnių veislė, 2016 m. užėmusi daugiau nei trečdalį Lietuvos žirnių pasėlių. Ji išvesta drėgname pajūrio klimate, todėl sausrą pakelia prasčiau nei lietuviškos veislės.
Lietuvoje auginamų daržo žirnių veislių palyginimas
| Veislė | Aukštis | Išskirtinumas |
|---|---|---|
| Gliaudomieji žirniai | ||
| ‘Avola’ | 50–60 cm | Labai ankstyva |
| ‘Kelvedon Wonder’ | 45–65 cm | Tinka birželio sėjai |
| ‘Oskar’ | 70–80 cm | 10–12 žirnių ankštyje |
| ‘Telefon’ | 1,5–2,5 m | Ilgai dera |
| ‘Karina’ | 60–75 cm | Ankstyva, tinka šaldyti |
| ‘Gloriosa’ | 65–75 cm | Ilgos ankštys |
| ‘Half Pint’ | apie 25 cm | Auga vazonuose |
| ‘Progress No. 9’ | 50–55 cm | Atspari vytuliui |
| Pusiau belapiai žirniai | ||
| ‘Markana’ | apie 60 cm | Vėlyva, pakelia miltligę |
| ‘Kudrnač’ | 60–80 cm | Stambūs žirneliai |
| Cukriniai žirniai | ||
| ‘Norli’ | 50–60 cm | Plokščios, smulkios ankštys |
| ‘Oregon Sugar Pod’ | 70–90 cm | Plokščios, stambios ankštys |
| ‘Ambrosia’ | 60–75 cm | Auga be atramų |
Kada sėti žirnius Lietuvoje
Žirnius reikia sėti anksti pavasarį, kad augalai pražystų dar iki vasaros karščių: kaitra žydėjimo metu smarkiai sumažina derlių. Sėjant keliais etapais, šviežius žirnius galima skinti keliomis savaitėmis ilgiau.
Žirnių sėjos laikas
Lietuvoje žirniai sėjami balandį, kai dirva 4–6 cm gylyje įšyla iki 7–8 °C. Saulėtose, greitai įšylančiose lysvėse sėti galima anksčiau, o vėsiais pavasariais sėja nusikelia iki gegužės pradžios.
Skubėti sėti į šaltą žemę neapsimoka: kai dirva įšilusi vos iki 5 °C, daigų tenka laukti apie penkias savaites, o 10 °C žemėje jie pasirodo per dvi. Ilgai neišdygusias sėklas pažeidžia dirvos grybai, išlesa paukščiai arba suėda pelės. Pavasarinių šalnų sudygę žirniai nebijo – jie pakelia –4…–6 °C šaltį.
Žirnių sėja etapais
Kitą žirnių partiją geriausia sėti tada, kai ankstesnės sėjos daigai paauga iki 5 cm. Toks orientyras yra tikslesnis už fiksuotą intervalą: vėsų balandį žirniai dygsta lėtai, ir kas savaitę pasėtos partijos gali subręsti beveik vienu metu. Visą daržo sėją sezonui galima susiplanuoti pagal augalų sodinimo kalendorių, kuriame kiekvienam mėnesiui nurodyta, kada Lietuvoje sėti ir sodinti skirtingas daržoves.
Paskutinį kartą žirnius sėti galima gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Vėliau pasėti žirniai žydi liepos karščiais. Tyrimų duomenimis, kai žydėjimo metu kelias dienas laikosi daugiau nei 28 °C temperatūra, krinta žiedai bei jaunos ankštys, o likusiose ankštyse užauga mažiau žirnelių. Vėlai pasėtus žirnius dažniau puola ir miltligė – tokiai sėjai rinkitės jai atsparias veisles.
Parinkus sėjos laiką, galima išvengti ir žirninio vaisėdžio žalos. Jo drugiai skraido birželį ir deda kiaušinėlius ant žiedų bei jaunų ankščių, todėl labiausiai nukenčia tuo metu žydintys žirniai. Anksti pasėti žirniai pražysta dar iki drugių skrydžio piko, o po gegužės vidurio pasėti – kai skrydis jau baigiasi.
Kaip sėti žirnius
Žirnių lysvę reikia parinkti ir paruošti dar rudenį, o pavasarį sėklas įterpti giliau nei daugumos daržovių ir iš karto įrengti atramas.
Kur sėti žirnius
Žirniams tinkamiausia atvira, saulėta lysvė, kurioje dirva pavasarį anksčiausiai atitirpsta: tai viena pirmųjų į lauką sėjamų daržovių. Pilnoje saulėje užaugę žirneliai būna saldžiausi. Užmirkstančios žemumos netinka: sėklos jose dygsta lėtai, ir daigus dažniau pažeidžia šaknų puviniai. Planuojant lysvių išdėstymą, aukštaūgius žirnius su atramomis geriausia skirti šiaurinei daržo pusei, o eiles kreipti šiaurės–pietų kryptimi – tada atramos mažiau užstoja kitas daržoves, ir abi eilės pusės gauna vienodai šviesos.
Į tą pačią vietą žirniai grąžinami ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Vienas pavojingiausių žirnių šaknų puvinio sukėlėjų ant augalų liekanų dirvoje išgyvena net iki 15 metų, todėl toje pačioje lysvėje dažnai sėjami žirniai ima sirgti vis labiau. Pupelės ir pupos serga kai kuriomis tomis pačiomis ligomis: sėjomainos plane visi pupiniai augalai sudaro vieną grupę ir lysvėse yra keičiami kartu. Šalia dobilų ar liucernos žirnių sėti netinka: šiuose daugiamečiuose pupiniuose augaluose žiemoja žirniniai amarai bei gumbeliniai straubliukai, kurie pavasarį greitai pasiekia žirnius.
Žirnių kaimynystėje gerai auga salotos. Jų šaknys seklios, o augalai žemi, todėl, pasėtos tarp eilių, jos žirnių derliaus nesumažina, ir tame pačiame plote užauga dvi daržovės. Karštomis dienomis aukštų žirnių šešėlis dar ir pridengia jas nuo kaitros.
Dirvos paruošimas žirnių sėjai
Žirnių lysvę geriausia perkasti rudenį, nes pavasarį jie sėjami vos tik žemė pradžiūsta, kai kasti dar per šlapia. Kasti reikia bent kastuvo gyliu: žirnių šaknys daugiausia driekiasi 20–40 cm gylyje. Pavasarį kastuvo nebereikia – užtenka grėbliu supurenti 5–8 cm paviršiaus sluoksnį, o giliau likusi žiemos drėgmė pravers dygstančioms sėkloms.
Tinkamiausias dirvos pH žirniams yra 6,5–7,4. Rūgščioje žemėje ant šaknų susiformuoja mažiau gumbelių, augalai gauna mažiau azoto, ir derlius sumenksta. Rūgščią dirvą reikia pakalkinti rudenį prieš sėjos metus. Vietoj kalkių galima naudoti medžio pelenus, kurie kartu papildo dirvą kaliu.
Kasant rudenį, į dirvą įterpiama komposto arba gerai perpuvusio mėšlo. Šviežias mėšlas žirniams netinka: dėl azoto pertekliaus vešliau auga lapai, bet mezgasi mažiau ankščių. Sausesnėse vietose praverčia britų daržininkų pamėgtas būdas: rudenį iškasti kastuvo gylio griovelį, pripildyti jį komposto ir pavasarį į tą griovelį sėti žirnius. Organinės medžiagos sulaiko drėgmę, kurios augalams labiausiai reikia žydėjimo metu.
Pagrindinės žirnių trąšos yra fosforo ir kalio. Fosforas reikalingas azotą kaupiantiems šaknų gumbeliams, kalis – ankštims formuotis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras rekomenduoja pavasarį prieš sėją į kvadratinį metrą įterpti apie 6–7,5 g fosforo (P₂O₅) ir 7,5–9 g kalio (K₂O). Tai atitinka maždaug 13–16 g dvigubo superfosfato ir 15–18 g kalio sulfato.
Ar reikia mirkyti žirnius prieš sėją
Mirkyti žirnių sėklų nebūtina, bet galima: išbrinkusios jos sudygsta maždaug viena diena anksčiau nei sausos. Geriausia jas mirkyti per naktį kambario temperatūros vandenyje ir iškart sėti į drėgną, jau įšilusią dirvą.
Mirkant sėkla vandens prisigeria staigiai, ir dalis sėklų pažeidžiama, ypač vėsiame vandenyje. Iš pažeistų ląstelių išsiskiria medžiagos, kuriomis minta puvinio grybai. Tyrimo duomenimis, sėklas dvi paras mirkant 22 °C vandenyje, puvinių sumažėjo, o mirkant 10–15 °C vandenyje – nesumažėjo ir dažnai net padaugėjo. Labiausiai nuo staigaus mirkymo nukenčia senos ar prasto daigumo sėklos.
Nitraginas – žirniams tinkantis gumbelinių bakterijų preparatas – praverčia lysvėje, kurioje žirniai neaugo ilgiau nei dešimtmetį. Lauko bandymuose, kur žirniai anksčiau neaugo, jį naudojant derlius padidėjo beveik pusėje bandymų vietų: nitragino nauda priklauso nuo dirvos ir oro sąlygų. Preparatą reikia sumaišyti su sėklomis prieš pat sėją, o apdorotas sėklas – saugoti nuo saulės ir karščio, kad bakterijos neišžūtų.
Žirnių sėjos gylis ir atstumai
Žirniai sėjami 4–6 cm gylyje: lengvoje, greitai išdžiūstančioje dirvoje giliau, o sunkioje – sekliau. Žirnių skilčialapiai dygstant lieka po žeme, todėl daigui nereikia jų iškelti į paviršių, ir gilesnę sėją žirniai pakelia geriau nei daugelis kitų daržovių. Po žeme lieka ir pirmieji stiebo pumpurai – jei šalna ar paukščiai pažeidžia jauną daigą, augalas atauga iš jų.
Žirnius patogu sėti dvigubomis eilėmis: į 15 cm pločio plokščiadugnę vagą sėklos dedamos dviem eilutėmis kas 5–7 cm, ir abi eilutės vėliau kabinasi į tą pačią atramą. Atstumas tarp tokių juostų turi būti maždaug lygus augalų aukščiui – tada eilės viena kitos neužstoja, ir tarp jų patogu skinti.
Žirnių daigų auginimas sodinimui
Daigais užauginti žirniai pradeda derėti anksčiau, o jų sėklų nepasiekia paukščiai ir pelės, kurie lysvėje dažnai išlesa ar suėda dygstančius žirnius. Persodinimą žirniai pakelia prastai, todėl daigus reikia auginti taip, kad sodinant nebūtų pažeistos šaknys. Sėklos sėjamos apie 5 cm gylyje: po vieną į ilgas daigų kasetes, popierinius vamzdelius ar durpinius vazonėlius, o į didesnį vazoną – iki trijų.
Daugiau žirnių daigų vienu metu galima užsiauginti sename lietaus latake su žeme. Daigams sustiprėjus, visa žemės juosta išstumiama į paruoštą vagą, ir šaknys lieka nepaliestos.
Namuose ar šiltnamyje žirnius geriausia sėti kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, o į lauką sodinti po 3–4 savaičių, kai daigai paauga iki 8–10 cm. Prieš sodinant daigus kelias dienas reikia pagrūdinti po atviru dangumi.
Žirnių atramos
Žirnių atramas reikia įrengti iš karto sėjant: daigai ūseliais ima kabintis vos paaugę, o vėliau įsmeigti kuolai pažeidžia šaknis. Paremtų žirnių ankštys nesiliečia su drėgna žeme, todėl jų nepažeidžia puviniai.
Žirniai kabinasi ūseliais, kurie gali apsivynioti tik apie plonas atramas, ne storesnes nei 5–10 mm. Ant storų kuolų ar bambuko lazdų jie nekopia, todėl tokie kuolai naudojami tik rėmui, o tarp jų ištempiamas tinklas su maždaug 10 cm akutėmis arba horizontalios virvės kas 10 cm.
Žemaūgiams žirniams geriausiai tinka šakotos lazdyno ar beržo šakelės, įsmeigtos išilgai eilės. Aukštaūgiams reikia tinklo ar virvių, ištemptų tarp tvirtų kuolų. Prisikrovę ankščių ir sušlapę po lietaus aukšti žirniai būna sunkūs, todėl kraštinius kuolus reikia papildomai įtvirtinti atotampomis.
Sezono pabaigoje augalus nuo tinklo lengviausia nuimti, kai jie visiškai nudžiūsta: tada ūseliai trupa ir lengvai atsikabina. Džiuto ar kito natūralaus pluošto virvių tinklą galima kartu su augalais sudėti į kompostą.
Žirnių priežiūra
Daugiausia dėmesio žirniams reikia nuo žydėjimo pradžios, kai jie sunaudoja daugiausia vandens, o iki tol pagrindinis darbas yra apsaugoti lėtai augančius daigus nuo piktžolių. Jaunų augalų gausiai laistyti ir tręšti nereikia.
Žirnių laistymas
Žirnius reikia gausiai laistyti pražydus ir dar kartą maždaug po dviejų savaičių, kai mezgasi ankštys. Nuo drėgmės žydėjimo metu priklauso, kiek ankščių užsimegs ir kiek žirnelių bus kiekvienoje, o vėliau – kokie stambūs jie užaugs. Sausros metu cukrinių žirnių ankštys tampa kietesnės ir gyslotesnės.
Iki žydėjimo žirnių laistyti beveik nereikia, nebent pavasaris labai sausas: per gausiai drėkinamiems jauniems augalams vešliai auga lapai, o derlius sumažėja. Sausą vagą geriau palieti prieš sėją, o ne po jos – palaistytos dirvos paviršius sukietėja į plutą, pro kurią daigams sunkiau prasikalti.
Žydėjimo metu žirniai išgarina iki 6 l vandens 1 m² per parą, todėl sausą savaitę lysvę reikia palaistyti taip, kad sudrėktų apie 30 cm dirvos sluoksnis. Kadangi drėgnoje lapijoje greičiau plinta grybinės ligos, vandenį geriausia pilti prie šaknų, nesušlapinant lapų ir žiedų, pavyzdžiui, per lašelinę laistymo sistemą.
Kuo tręšti žirnius
Augantiems žirniams papildomų trąšų beveik nereikia: azotą jiems tiekia šaknų gumbeliai, o fosforas ir kalis įterpiami prieš sėją. Gavę per daug azoto, augalai vėliau pražysta ir dera prasčiau.
Jei žirnių apatiniai lapai pagelsta, reikia patikrinti šaknų gumbelius, kurie susiformuoja per 2–3 savaites po sudygimo. Augalą reikia atsargiai iškasti, nes ištraukiant gumbeliai lengvai nutrūksta. Nuplovus šaknis vandeniu, gumbeliai perpjaunami: veiklūs viduje būna rausvi ar raudoni, o balti, žali arba rudi azoto nekaupia. Jei veiklių gumbelių nėra, žirnius galima vieną kartą patręšti amonio salietra – apie 15 g į 1 m².
Žirnių ravėjimas ir mulčiavimas
Pirmomis savaitėmis žirnių daigai auga lėtai – jėgas jie skiria šaknims, o greičiau sudygusios piktžolės juos lengvai nustelbia. Lysvę reikia ravėti, kol žirniai paauga ir įsikabina į atramas. Prie pat eilių piktžoles geriau rauti rankomis: kaplys lengvai nukerta trapius stiebus.
Paaugusius iki 20 cm žirnius naudinga šiek tiek apkaupti: taip jie tvirčiau stovi ir mažiau linksta nuo vėjo. Įšilus dirvai, tarpueilius galima mulčiuoti šiaudais ar nupjauta žole. Mulčias sulaiko drėgmę, vėsina dirvą karštomis dienomis ir stabdo piktžolių dygimą.
Žirnių ligos ir kenkėjai
Žirnius labiausiai pažeidžia šaknų puviniai drėgnu pavasariu ir lapų bei ankščių ligos žydėjimo metu, o didžiausią žalą derliui daro žirninis vaisėdis, kurio vikšrai išgraužia žirnelius ankštyse. Laikantis sėjomainos, sėjant anksti ir renkantis atsparias veisles, žirnių darže purkšti beveik nereikia.
Žirnių ligos
Vienos žirnių ligos pažeidžia šaknis ir stiebo pagrindą, kitos – lapus bei ankštis, o dalis jų plinta su sėklomis.
Šaknų puviniai pažeidžia žirnius vėsiu, drėgnu oru, ypač anksti pasėtus į šaltą ir šlapią dirvą. Daigai sukniumba arba visai neprasikala, o paaugę žirniai gelsta bei skursta: jų šaknys paruduoja, stiebo pagrindas sunyksta. Šių ligų rizika mažesnė, kai sėjama į įšilusią, neužmirkstančią dirvą, o susirgę augalai išraunami kartu su šaknimis.
Fuzariozinis vytulys iš pirmo žvilgsnio panašus į šaknų puvinį: apatiniai lapai gelsta ir riečiasi, dažnai vienoje augalo pusėje, o augalai vysta. Skirtumą parodo perpjautas stiebas – jo pagrindas nesunykęs, bet indai viduje būna geltoni, oranžiniai ar rausvi. Vytulys plinta šiltoje dirvoje, o jo sukėlėjas joje išlieka ilgai, todėl užkrėstoje lysvėje žirnių nereikėtų sėti bent 5 metus. Atsparumą vytuliui turi, pavyzdžiui, Lietuvoje parduodamos veislės ‘Kelvedon Wonder’ ir ‘Progress No. 9’.
Askochitozė palieka ant lapų, stiebų ir ankščių apvalias rusvas dėmes tamsesniais kraštais. Sukėlėjas plinta su sėklomis ir augalų liekanomis, todėl iš sergančių augalų sėklų pasilikti netinka, o po derliaus pažeistus augalus reikia pašalinti iš lysvės.
Bakterinė dėmėtligė taip pat plinta su sėklomis: protrūkį gali sukelti vos vienas užkrėstas žirnis iš dešimties tūkstančių, o bakterijos ant sėklų išlieka iki 3 metų. Ant lapų ir stiebų atsiranda vandeningos, vėliau paruduojančios dėmės, dažnai po šalnų ar krušos, kai bakterijos patenka per pažeistus audinius. Bakterijos plinta su vandens lašais, todėl tarp šlapių augalų dirbti netinka, o sėklas reikia rinkti tik nuo sveikų augalų.
Tikroji miltligė padengia lapus, stiebus ir ankštis baltomis, miltus primenančiomis apnašomis. Ji išplinta antroje vasaros pusėje, ypač ant sausros nusilpnintų augalų, todėl sausą vasarą žirnius reikia laistyti. Miltligę gerai pakelia, pavyzdžiui, ‘Markana’ ir ‘Oregon Sugar Pod II’.
Netikroji miltligė viršutinėje lapų pusėje palieka gelsvas, neryškių kraštų dėmes, o apatinėje – pilkšvai violetines apnašas. Ji plinta vėsiu ir drėgnu oru, labiausiai kenkia daigams. Retai pasėtuose, gerai vėdinamuose žirniuose lapai greičiau išdžiūsta, ir liga plinta lėčiau.
Žirnių rūdys ant lapų ir stiebų suformuoja rusvas, dulkančias pagalvėles, kurios vasaros pabaigoje patamsėja. Vienas rūdžių sukėlėjų dalį gyvenimo ciklo praleidžia ant kiparisinės karpažolės, todėl šią piktžolę šalia žirnių lysvės reikia naikinti.
Pilkasis puvinys apninka ankštis pilku puriu pelėsiu. Liga dažnai prasideda nuo nuvytusių žiedlapių, kurie drėgnu oru prilimpa prie jaunų ankščių. Tankiai pasėtuose žirniuose drėgmė išsilaiko ilgiau, todėl retesnė sėja ir atramos mažina ligos riziką, o retesnės lapijos pusiau belapės veislės šiai ligai mažiau jautrios.
Žirnių kenkėjai
Pavasarį žirnių kenkėjai graužia daigus ir šaknų gumbelius, vasarą – čiulpia ūglių sultis ir pažeidžia žiedus bei ankštis. Kai kurių kenkėjų žala išryškėja tik žiemą, džiovintuose žirniuose.
Žirninis vaisėdis deda kiaušinėlius ant žydinčių augalų, o kremiškai balti, iki 14 mm ilgio vikšrai su tamsiais taškeliais išgraužia žirnelius ankštyse. Žala dažnai pastebima tik gliaudant. Žydėjimo metu žirnius galima uždengti agroplėvele ar smulkiu tinkleliu, pro kurį drugiai neprasiskverbia. Plokščiaankščiai žirniai skinami jauni, todėl vikšrai jų nespėja pažeisti. Vikšrai žiemoja dirvoje, tad žirnių nereikėtų sėti ten, kur pernai buvo pažeisti augalai.
Žirninis gumbauodis yra smulki muselė, kurios baltos, vos 2–3 mm lervos vystosi žiedų viduje ir geba šokinėti. Pažeisti žiedai neišsiskleidžia, ruduoja ir krenta, o jei ankštis vis dėlto užsimezga, ji būna kreiva, storasienė, su smulkiais žirneliais. Lervos lėliukėmis virsta dirvoje, todėl pažeistus žiedus reikia nuskinti ir sunaikinti, kol lervos dar nenukrito ant žemės.
Gumbeliniai straubliukai yra smulkūs pilkšvi vabaliukai, kurie lapų kraštuose išgraužia U formos išpjovas. Paaugę augalai tokius pažeidimus atlaiko, tačiau sausą pavasarį jie gali sunaikinti daigus – tokiais metais jaunus žirnius galima uždengti agroplėvele. Lervos dirvoje graužia šaknų gumbelius, todėl augalai gauna mažiau azoto.
Žirniniai amarai yra stambūs, šviesiai žali, į žirnius jie perskrenda gegužę ir birželį. Amarai čiulpia ūglių sultis ir platina virusines ligas, kurių pažeisti augalai skursta, o lapai tampa margi. Nedideles amarų kolonijas galima nuplauti vandens srove, o didesnes greitai sunaikina boružės bei jų lervos, todėl plintant amarams žirnių purkšti nereikia.
Tripsai yra vos įžiūrimi vabzdžiai, kurie žydėjimo metu minta žiedais ir jaunomis ankštimis. Pažeisti žiedai blykšta ir neužmezga ankščių, o užsimezgusios būna mažos, susisukusios, padengtos sidabriškai rudomis dėmėmis. Tripsai žiemoja dirvoje ir augalų liekanose, todėl rudenį žirnių lysvę reikia išvalyti ir perkasti.
Žirninis grūdinukas deda ryškiai geltonus kiaušinėlius ant jaunų ankščių, o jo lervos vystosi žirnelių viduje. Lietuvoje jis išsivysto tik sausomis vasaromis, o žaliems žirneliams beveik nekenkia. Pažeidimai išryškėja žiemą džiovintuose žirniuose: pirmiausia matyti apvalus tamsesnis langelis, vėliau – skylutė, pro kurią išlenda vabalas. Tokie žirniai netinka nei sėkloms, nei maistui. Sandėlyje grūdinukas nesidaugina, todėl pakanka išrinkti pažeistus žirnius.
Žirnių derliaus nuėmimas
Pirmąsias žirnių ankštis galima skinti praėjus 8–16 savaičių nuo sėjos, priklausomai nuo veislės ankstyvumo. Subrendę žirneliai saldumą praranda per kelias dienas, todėl derėjimo metu lysvę reikia apžiūrėti dažnai ir ankštis skinti vos joms subrendus.
Kada reikia skinti žirnius
Gliaudomuosius žirnius reikia skinti, kai žirneliai ankštyje užauga iki galutinio dydžio, bet dar išlieka minkšti ir saldūs. Tai būna maždaug po trijų savaičių nuo žydėjimo pradžios. Subrendusią ankštį galima atpažinti iš šių požymių:
- Forma – ankštis išsipūtusi, žirneliai ją užpildo visu ilgiu.
- Paviršius – sodriai žalias ir blizgantis.
- Žirneliai – šiek tiek stambesni už pasėtas sausas sėklas, minkšti ir saldūs.
Peraugusios ankštys tampa matinės, gelsta ir raukšlėjasi, o žirneliai jose kietėja ir praranda saldumą. Pirmosios subręsta apatinės ankštys, todėl augalą reikia apžiūrėti nuo stiebo apačios.
Kaip skinti žirnius
Derėjimo metu žirnius reikia skinti kas 2–3 dienas. Kol ankštys nuolat nuskinamos, augalas toliau žydi ir dera, o ant stiebo palikus subrendusias ankštis, naujų užsimezga vis mažiau.
Skinti žirnius geriausia ryte, kol ankštys dar vėsios ir traškios. Viena ranka reikia prilaikyti stiebą, o kita – nuskinti ankštį: trapūs žirnių stiebai lengvai lūžta, o stipriau truktelėtas augalas gali atsikabinti nuo atramos. Storesnius ankščių kotelius patogiau nukirpti žirklėmis.
Karštomis dienomis žirneliai ankštyse perauga ir kietėja greičiau, todėl tokiu metu ankštis reikia skinti dažniau nei vėsiu oru.
Ką daryti su žirnių lysve po derliaus
Kai žirniai nustoja megzti ankštis, sveikų augalų antžeminę dalį galima nupjauti prie pat žemės ir sukompostuoti, o šaknis palikti dirvoje. Šaknys su gumbeliais dirvą papildo azotu, tačiau nedaug: didžioji dalis žirnių sukaupto azoto iškeliauja su derliumi. Daugiau naudos dirvai duoda į ją įterpta visa žalioji augalų masė.
Ligų pažeistus augalus reikia išrauti su šaknimis ir išnešti iš daržo: ant jų liekanų žiemoja ligų sukėlėjai ir kenkėjai, o sodo komposte jie ne visada žūsta.
Liepą atsilaisvinusią lysvę galima užsėti greitai augančiomis daržovėmis, pavyzdžiui, ridikėliais arba salotomis, o rudenį joje sodinti žieminius česnakus.
Žirnių laikymas ir paruošimas žiemai
Žiemai žirnius geriausia užšaldyti arba palikti juos subręsti ir išdžiūti ant augalo. Šaldyti tinka ir gliaudomieji žirneliai, ir cukrinių žirnių ankštys, tačiau ankščių džiovinti netinka: išdžiūvusios jos tampa kietos ir pluoštingos.
Šviežių žirnių laikymas
Žirnius geriausia laikyti šaldytuve neišgliaudytus, nes ankštyje žirneliai ilgiau išlieka sultingi. Šaltyje cukrus krakmolu virsta daug lėčiau, todėl nuskintas ankštis reikia kuo greičiau atvėsinti. Šaldytuve joms tinkamiausias daržovių stalčius, kuriame drėgmė didesnė: ankštis galima sudėti į perforuotą maišelį ar dėžutę su ventiliacijos angomis.
Prieš laikymą ankščių plauti nereikia, nes drėgname paviršiuje greičiau atsiranda pelėsis. Šaldytuve gliaudomieji žirniai šviežumą išlaiko 2–3 dienas, cukrinių žirnių ankštys – iki savaitės. Gliaudyti žirnelius reikia prieš pat virimą ar šaldymą.
Žirnių šaldymas
Paprasčiausiai žirnius žiemai išsaugoti galima užšaldžius. Šaldiklyje gerai išsilaiko tik jauni, neperaugę žirniai be ligų požymių. Prieš šaldant juos reikia trumpai blanširuoti, t. y. apvirti verdančiame vandenyje – taip sustabdomi fermentai, dėl kurių ilgiau laikomi žirneliai praranda spalvą ir skonį.
Gliaudomųjų žirnių šaldymo eiga:
- Išgliaudyti ir nuplauti šaltu vandeniu.
- Pamerkti į verdantį vandenį ir palaikyti jame 1½ minutės.
- Iškart perkelti į ledinį vandenį ir palaikyti tiek pat laiko.
- Nusausinti ir paskleisti ant padėklo taip, kad žirneliai nesiliestų.
- Sušalusius sudėti į maišelius ar indelius.
Cukrinių žirnių ankštims nupjaunami galai ir, jei yra, pašalinamos gyslos. Smulkios plokščios ankštys blanširuojamos 1–1½ minutės, stambesnės ir storaankščių žirnių – 2 minutes, o toliau šaldomos taip pat kaip žirneliai. Šaldiklyje žirniai išlieka kokybiški 8–12 mėnesių.
Konservuoti žirnelius stiklainiuose namų sąlygomis rizikinga. Žirniai yra mažai rūgšti daržovė, todėl saugiai juos konservuoti galima tik slėginiame puode. Verdančio vandens vonelėje sunaikinamos ne visos bakterijos.
Žirnių džiovinimas
Džiovinimui žirnius reikia palikti ant augalo, kol ankštys paruduoja ir išdžiūsta, o sukietėję žirneliai viduje ima barškėti. Skinti geriausia sausą dieną, kol ankštys dar nesutrūkinėjo ir žirneliai nepabiro. Jei užsitęsia lietūs arba artėja šalna, visą augalą galima išrauti ir pakabinti šaknimis į viršų sausoje, vėdinamoje patalpoje.
Nuskintos ankštys dar 1–2 savaites džiovinamos patalpoje, paskui išgliaudomos. Žirneliai būna pakankamai sausi, kai įspaudus nagu ant jų nelieka žymės. Džiovinti žirniai laikomi sandariuose induose vėsioje, sausoje vietoje.
Žirnių sėklų rinkimas
Žirniai daugiausia apsidulkina patys, todėl iš jų sėklų užauga tokie pat augalai kaip motininis. Kad veislės nesusikryžmintų, jas reikia auginti 3–6 m atstumu vieną nuo kitos. Hibridinių (F1) veislių sėklos šiam tikslui netinka, nes iš jų užaugę augalai nebeatkartoja veislės savybių.
Sėkloms skirtus žirnius geriausia pažymėti dar žydėjimo metu, išsirinkus pačius stipriausius ir be ligų požymių. Visas tokių žirnių ankštis reikia palikti ant stiebų, kol jos subręsta ir išdžiūsta.
Išdžiovintas sėklas reikia sudėti į popierinius vokus ar stiklainius, pažymėti veislę bei rinkimo metus ir laikyti vėsiai bei sausai. Taip laikomos žirnių sėklos daigios išlieka 3–4 metus.
Žirnių daigai valgymui
Valgomus žirnių daigus galima užsiauginti ant palangės bet kuriuo metų laiku: per 2 savaites iš sėklų išauga saldoko žirnių skonio ūgliai, kuriuos galima valgyti šviežius salotose ar sumuštiniuose. Stiklainyje sudaiginti žirniai paruošti valgyti jau po 2–3 dienų.
Žirnių daigų auginimas ant palangės
Daiginimui tinka sveiki džiovinti žirniai arba daigams skirtos sėklos. Skaldyti žirniai nesudygsta, o daržui skirtos sėklos gali būti beicuotos, t. y. apdorotos cheminėmis apsaugos priemonėmis, todėl valgomiems daigams jos netinka.
Žirnių daigų auginimo eiga:
- Sėklas mirkyti per naktį kambario temperatūros vandenyje.
- Išbrinkusias sėklas tankiai, beveik vieną prie kitos, paskleisti ant 3–5 cm drėgnos žemės sluoksnio ir lengvai prispausti.
- Indą uždengti ir laikyti tamsoje, kol sėklos sudygsta – maždaug 3–4 dienas.
- Daigus perkelti į šviesią vietą ant palangės ir laistyti, kad žemė neišdžiūtų.
- Paaugusius iki 8–13 cm ūglius nukirpti žirklėmis virš apatinių lapelių.
Žirnių daigai geriausiai auga vėsioje patalpoje, todėl žiemą jiems tinka net vėsesnė palangė. Nukirpus ūglius ir toliau laistant žemę, iš likusių pumpurų išauga antras derlius.
Daiginant žirnius stiklainyje, sėklas reikia mirkyti per naktį, o paskui du kartus per dieną perplauti ir nusausinti, kol jos išleidžia trumpus daigelius. Šiltoje ir drėgnoje aplinkoje kartu su sėklomis gerai dauginasi ir bakterijos, todėl daigintus žirnius reikia suvartoti per kelias dienas, o vaikams, nėščiosioms bei vyresnio amžiaus žmonėms – prieš valgant apvirti.
Žirnių daigų nauda
Žirnių ūgliai yra mažai kaloringas žalumynas: juose yra 91,5 % vandens, tik 1,9 % angliavandenių ir 0,3 % riebalų, o skaidulų – 2,1 %. Mokslinio tyrimo duomenimis, žirnių ūgliuose, palyginti su kitais lapiniais žalumynais, yra daug vitaminų C, E ir A, kalio bei fosforo. Flavonoidų, daugiausia kvercetino ir kempferolio junginių, juose vidutiniškai yra 329 mg/100 g.
Daiginti žirniai savo sudėtimi skiriasi nuo ūglių: juose yra daugiau folio rūgšties ir B grupės vitaminų, bet mažiau vitamino C.
Žirnių nauda sveikatai
Žirniai yra viena baltymingiausių daržovių: žaliuose žirneliuose baltymai sudaro daugiau nei ketvirtadalį visos energijos. Be to, juose gausu skaidulų, vitamino C, vitamino K ir folio rūgšties.
Žirnių maistinė vertė
Žali žirneliai ir virti skaldyti žirniai labiausiai skiriasi baltymų, skaidulų ir vitamino C kiekiu:
| Rodiklis (100 g) | Žali žirneliai | Virti skaldyti žirniai |
|---|---|---|
| Energinė vertė | 81 kcal | 118 kcal |
| Baltymai | 5,4 g | 8,3 g |
| Angliavandeniai | 14,5 g | 21,1 g |
| Skaidulos | 5,1 g | 8,3 g |
| Vitaminas C | 40 mg | 0,4 mg |
Žirnių baltymuose gausu lizino – nepakeičiamos amino rūgšties, kurios trūksta grūduose, o grūdai papildo žirniuose trūkstamą metioniną. Todėl žirniai su kruopomis ar duona organizmą aprūpina visaverčiais baltymais, ir tradicinė žirnių bei perlinių kruopų košė yra ne tik soti, bet ir maistinga.
Šimte gramų žalių žirnelių yra pusė paros vitamino C normos, trečdalis folio rūgšties ir vitamino K normos. Verdant vitamino C sumažėja maždaug dviem trečdaliais, todėl daugiausia jo turi švieži, ką tik išgliaudyti žirneliai. Žirneliuose yra ir apie 2,5 mg/100 g liuteino bei zeaksantino – geltonųjų pigmentų, kurie kaupiasi akies tinklainėje.
Kuo naudingi žirniai
Žirniai lėtai kelia gliukozės kiekį kraujyje: žalių žirnelių glikeminis indeksas yra apie 51, o virtų skaldytų žirnių – apie 32. Angliavandeniai iš jų pasisavinami lėčiau dėl gausių skaidulų ir baltymų, todėl žirnių patiekalai yra sotūs.
Šviežiuose žirneliuose gausu vitamino C, kuris padeda palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą. Jie taip pat yra folatų šaltinis: folatai padeda augti motinos audiniams nėštumo metu, todėl žirneliai tinka nėščiųjų mitybai.
Žirniai neturi glitimo, todėl juos gali valgyti ir glitimo netoleruojantys žmonės. Perkant džiovintus ar skaldytus žirnius, jiems geriau rinktis produktus su žyma „be glitimo“, nes sandėliuojant ir fasuojant žirniai gali būti užteršti grūdų dulkėmis.
Kam žirnių reikėtų valgyti saikingai
Žirniuose esančius oligosacharidus storojoje žarnoje skaido bakterijos, todėl jautresniems žmonėms žirniai gali sukelti pilvo pūtimą. Džiovintus žirnius prieš virimą pamirkius ir ilgiau verdant, pūtimo būna mažiau, o žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, geriau valgyti mažesnes porcijas.
Dėl purinų gydytojai sergantiems podagra ilgai patarė riboti žirnius. Tačiau didelio tyrimo duomenimis, augaliniai purinai, taip pat ir ankštinių augalų, rizikos susirgti podagra nedidina. Jau sergantiems vis tiek reikėtų laikytis savo gydytojo nurodymų.
Kai kuriems žmonėms žirnių baltymai sukelia alergiją, kartais kartu su alergija žemės riešutams ar lęšiams. Alergiškiems žirniams žmonėms reikia atidžiai skaityti produktų etiketes, nes žirnių baltymų dažnai dedama į augalinius gėrimus, mėsos pakaitalus ir sportinę mitybą.
Žirnių panaudojimas virtuvėje
Švieži žirneliai išverda per kelias minutes, džiovintus žirnius reikia virti ilgiau, o nesmulkintus dar ir iš anksto pamirkyti. Lietuviai iš džiovintų žirnių tradiciškai verda košę, sriubą bei užkandžius prie alaus.
Kaip ir kiek virti žirnius
Žirnių virimo trukmė priklauso nuo to, ar jie švieži, ar džiovinti, ir ar skaldyti:
| Žirniai | Virimo trukmė | Kam tinka |
|---|---|---|
| Švieži ar šaldyti žirneliai | 3–5 min | Salotoms, garnyrui, trintai sriubai |
| Cukrinių žirnių ankštys | 1–2 min | Salotoms, keptiems patiekalams |
| Skaldyti džiovinti žirniai | 30–45 min | Košei, sriubai |
| Nesmulkinti džiovinti žirniai | 35–40 min po mirkymo | Sriubai, užkandžiams prie alaus |
Šviežius žirnelius reikia berti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti, kol suminkštės. Per ilgai virdami jie praranda ryškiai žalią spalvą ir tampa miltingi.
Nesmulkintus džiovintus žirnius reikia mirkyti per naktį šaltame vandenyje, kurio būtų maždaug tris kartus daugiau nei žirnių. Skaldytų žirnių mirkyti nereikia, nes jie neturi lukšto ir greitai sugeria vandenį. Jei džiovinti žirniai ilgai neišverda, priežastis būna kietas vanduo arba seni, ilgai laikyti žirniai. Įbėrus žiupsnelį sodos, jie išverda greičiau.
Patiekalai iš žirnių
- Žirnių košė – iki vientisos masės išvirti skaldyti žirniai su spirgučiais ar kepta šonine. Tradicinėje košėje būna ir perlinių kruopų.
- Žirnių sriuba – tiršta sriuba iš skaldytų ar nesmulkintų žirnių, dažnai su rūkyta mėsa, šonine ar sonkauliukais.
- Žalių žirnelių sriuba – lengva trinta sriuba iš šviežių ar šaldytų žirnelių.
- Žirnių piurė – garnyras prie mėsos ar žuvies iš virtų žirnelių, sutrintų su sviestu.
- Virti žirniai prie alaus – populiarus lietuviškas užkandis iš išvirtų nesmulkintų žirnių su spirgučiais, šonine ar kiaulių ausimis.
- Žirnių salotos ir mišrainės – salotos su šviežiais ar šaldytais žirneliais, žaliomis ar trumpai pakepintomis cukrinių žirnių ankštimis.
- Žirnių užtepėlė – į humusą panaši užtepėlė iš virtų džiovintų žirnių, sutrintų su aliejumi ir prieskoniais.
- Žirnių blynai – kepiniai iš žirnių miltų arba sutrintų virtų žirnių.
Dažniausiai užduodami klausimai apie žirnius
Pabaigai
Kiekvienas sezonas žirnių lysvėje būna kitoks, todėl sėjos planą kasmet galima patikslinti. Užrašuose pakanka pažymėti, kada kiekvieną veislę pasėjote, kada ji pražydo ir kada nuskynėte paskutines ankštis: iš to matyti, kurias veisles auginant kartu šviežių žirnių užteko ilgiausiai.
Kitąmet žirniams tinka vieta po bulvių, o šių metų žirnių lysvėje galima auginti kopūstus ar kitas daržoves, kurioms reikia daug maisto medžiagų.
Atnaujinta: 2026-11-01