Salotų auginimas – kaip užauginti šviežias ir traškias salotas savo darže
Sėjamoji salota (lot. Lactuca sativa) – astrinių šeimos vienmetė daržovė, auginama dėl švelnių, sultingų lapų. Lapinių salotų lapus galima skinti palaipsniui, o gūžines nupjauti vienu kartu, kai susisuka gūžė. Per sezoną jos sėjamos kelis kartus, užpildant ir lysves, kurios atsilaisvina nuėmus ankstyvųjų daržovių derlių.
Salotos greitai užauga ir nebijo vėsos, todėl šviežių lapų iš daržo, šiltnamio ar nuo palangės galima turėti didžiąją metų dalį. Tačiau vidurvasarį, kai karšta ir dienos ilgiausios, jos greičiau išleidžia žiedstiebius ir apkarsta.
Salotų rūšys ir veislės
Pagrindinės salotų rūšys pagal augalo formą yra lapinės, gūžinės ir romaninės. Retesnės smidrinės salotos auginamos ne dėl lapų, o dėl storo stiebo. Visos Lietuvoje auginamos salotų veislės išvestos užsienyje – Nyderlanduose, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitose šalyse.
Lapinės salotos
Lapinių salotų (var. crispa) lapai sudaro laisvą skrotelę. Jie būna įvairių formų bei spalvų: šviesiai žali banguoti, smulkiai garbanoti, bordo raudonumo arba įkirpti kaip ąžuolo. Gūžės šios salotos nesuka, todėl derlių galima skinti palaipsniui: nuskinami išoriniai lapai, o vidurinieji auga toliau. Tai lengviausiai auginamas salotų tipas, be to, žiedstiebius lapinės salotos išleidžia lėčiau nei gūžinės.
Daržuose dažnai auginamos šios lapinių salotų veislės:
- ‘Grand Rapids’ – lapinių salotų veislė, XIX amžiuje išvesta to paties pavadinimo mieste JAV. Ji greitai užauga, jos lapai yra šviesiai žali, garbanoti ir traškūs, atsparūs kraštų nudegimui. Žiedstiebius išleidžia lėtai, todėl ją galima sėti ir vėlyvą pavasarį.
- ‘Grunetta’ – derlinga, anksti bręstanti salotų veislė šviesiai žaliais, banguotų kraštų lapais. Ji tinka visam sezonui: sėti galima tiesiai į lysvę arba šiltnamyje. Lietuvos sąlygoms ją rekomenduoja LAMMC mokslininkės.
- ‘Lollo Rossa’ – itališka salotų veislė smulkiai garbanotais lapais, kurių kraštai tamsiai raudoni, o vidurys ryškiai žalias. Augalas formuoja kompaktišką 15–20 cm skersmens skrotelę.
- ‘Lollo Bionda’ – šviesiai žalia Lollo tipo salotų veislė traškiais, garbanotų kraštų lapais. Dėl puraus vidurio šliužams ji mažiau patraukli nei sviestinės salotos. Skinant išorinius lapus, vienas augalas derlių duoda ilgiau nei tris mėnesius.
- ‘Salad Bowl’ – ąžuolalapių salotų veislė giliai įkirptais šviesiai žaliais lapais. Vasarą ji ilgai neišleidžia žiedstiebių ir neapkarsta. Raudonalapė jos forma ‘Red Salad Bowl’ turi bordo spalvos lapiją, kuri vėsiu oru nusidažo ryškiau.
Gūžinės salotos
Gūžinės salotos (var. capitata) Lietuvos daržuose populiariausios, nors auginti jas sudėtingiau nei lapines: pavėsyje gūžė nesusiformuoja. Derlius dažnai nuimamas vienu kartu, nupjaunant visą augalą. Pagal gūžės sandarą skiriami trys tipai.
Sviestinės salotos
Sviestinės salotos vadinamos taip dėl švelnių lapų, kurių tekstūra primena sviestą. Lapai susiklosto į purią, apvalią gūžę. Lietuvos sėklų parduotuvėse ir LAMMC rekomendacijose jos dažnai įvardijamos tiesiog kaip gūžinės salotos. Jos jautrios ilgai dienai: kai šviesusis paros metas trunka ilgiau nei 14 valandų, augalai ima formuoti žiedynus ir gūžė nebeužsisuka. Lietuvoje tokios dienos būna maždaug nuo balandžio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Nuskintos sviestinės salotos išsilaiko trumpiau nei ledinės ar romaninės, nes turi gležnesnius lapus.
Patikimiausiai gūžę suformuoja ankstyvos arba lėtai žydinčios sviestinių salotų veislės:
- ‘May King’ – vidutiniškai ankstyva sviestinių salotų veislė su sandaria gūže iš šviesiai žalių, trapių lapų. Pavasario šalnas augalai pakelia iki −5 °C.
- ‘Regina di Maggio’ – ankstyva salotų veislė šiltnamiui ir lauko lysvėms. Vidutinio dydžio gūžę sudaro žali, lengvai banguoti lapai, kurie kartais įgauna rausvą atspalvį.
- ‘Owacja’ – lenkų selekcijos salotų veislė pavasario derliui lauke. Augalai suka apvalias, kompaktiškas gūžes ir žiedstiebius išleidžia labai vėlai.
- ‘Pirat’ – XX amžiaus viduryje Vokietijos Alpėse išvesta salotų veislė garbanotais lapais su rudais taškeliais ir bordo spalvos kraštais. Ji ilgai nežydi ir yra atspari netikrajai miltligei, baltajam puviniui bei lapų kraštų nudegimui.
Batavijos salotos
Batavijos salotos suka pusiau atvirą gūžę iš stačių, traškių, raukšlėtų lapų. Lapų tekstūra ir gūžės forma primena ir lapines, ir ledines salotas. Karštį šio tipo salotos ištveria geriau nei dauguma kitų, be to, neuždaroje gūžėje rečiau nudega lapų kraštai.
Batavijos salotų galima rinktis iš šių veislių:
- ‘Maravilla de Verano’ – Batavijos salotų veislė, kurios pavadinimas ispaniškai reiškia „vasaros stebuklas“. Šviesiai žalią gūžės vidurį supa statūs, rausvo atspalvio išoriniai lapai. Žiedstiebius ji išleidžia labai lėtai, tačiau šalnoms yra jautri.
- ‘Aficion’ – salotų veislė, auginama šiltnamyje visus metus, o lauke – nuo pavasario iki rudens. Ligos ją pažeidžia retai.
- ‘Reine des Glaces’ – senoji prancūziška salotų veislė žaliais, garbanotų kraštų išoriniais lapais ir traškiu, šiek tiek kartoku viduriu. Ji gerai ištveria ir šaltį, ir karštį, o žydėti pradeda vėlai.
Ledinės salotos (Iceberg)
Ledinės salotos yra naujausias tipas, išvestas iš Batavijos salotų. Jų gūžė yra didesnė ir tankesnė, o lapai storoki ir sultingi. Užauginti jas sunkiausia iš visų salotų, nes gūžei susiformuoti reikia ilgo sezono. Ilga diena joms beveik nekenkia: priešingai nei sviestinės, ledinės salotos žiedstiebius išleidžia gerokai rečiau, todėl tinka vasaros auginimui.
Ledinių salotų tipui priklauso šios veislės:
- ‘Great Lakes 118’ – ledinių salotų veislė iš ‘Great Lakes’ grupės, laikomos pirmosiomis tikromis Iceberg salotomis. Didelės gūžės subręsta vasarą ir rudenį.
- ‘Webb’s Wonderful’ – tradicinė angliška salotų veislė dideliais, raukšlėtais išoriniais lapais. Viduje susiformuoja tvirta širdelė iš traškių, baltų lapų.
- ‘Frillice’ – ankstyva salotų veislė, kuri vietoj gūžės formuoja kompaktišką skrotelę iš storų, traškių, giliai įkirptų lapų. Augalai užauga per 65–75 dienas, yra atsparūs ligoms, juos galima auginti ne tik lysvėje, bet ir vazone.
Romaninės salotos (Romaine)
Romaninės salotos (var. longifolia) auga į viršų: ilgi, statūs lapai susiglaudžia į pailgą gūžę. Tokias salotas augino jau senovės graikai ir romėnai. Angliškas jų pavadinimas cos kilęs nuo Graikijos salos Kos. Skonis yra stipresnis nei sviestinių, šiek tiek kartokas. Tačiau maistinių medžiagų, pavyzdžiui, vitamino A, romaninėse salotose yra daugiau nei ledinėse.
Prie romaninių salotų priskiriamos šios veislės:
- ‘Parris Island Cos’ – romaninių salotų veislė, JAV išvesta 1952 metais. Ji suka iki 30 cm aukščio gūžes su kreminės spalvos širdele. Lapų kraštų nudegimui ji yra atspari, o mozaikos virusui mažiau jautri.
- ‘Little Gem’ – nuo 1880 metų auginama angliška salotų veislė, dar vadinama ‘Sucrine’. Tai maža, apie 15 cm aukščio romaninė salota saldžia, gelsva širdele. Ji greitai bręsta ir yra atspari šaknų amarams.
- ‘Xanadu’ – olandų bendrovės Enza Zaden mini romaninių salotų veislė tamsiai žaliais, blizgiais lapais. Ji ištveria karštį, lėtai išleidžia žiedstiebius ir yra atspari netikrajai miltligei, todėl tinka visam lauko sezonui.
- ‘Winter Density’ – pusiau romaninė salotų veislė žema, tamsiai žalia gūže, apgaubta išoriniais lapais. Ji skirta auginti vėsiuoju metų laiku, tad tinka rudens derliui šiltnamyje.
Rukola, sultenė ir kitos salotinės daržovės
Salotomis vadinami ir kitų genčių augalai, kurių lapai valgomi švieži, dažnai salotų mišiniuose. Jų skonis ryškesnis: vieni aitrūs, kiti riešutiniai ar kartūs. Dauguma jų geriausiai auga pavasarį ir rudenį, nes vasaros karštyje greitai išleidžia žiedstiebius.
Sėjamąsias salotas darže papildo šie augalai:
- Rukola, arba sėjamoji gražgarstė (Eruca sativa) – kopūstinių šeimos augalas aitriais, garstyčių prieskonio lapais. Ji auga sparčiai, bet karštyje ir ilgą dieną išleidžia žiedstiebius, o tuomet lapai tampa kartūs ir aštrūs. Jaunus augalus dažnai puola spragės, palikdamos lapuose smulkias skylutes. Parduotuvėse randama ir laukinė rukola (Diplotaxis tenuifolia) – daugiametis, aštresnio skonio augalas, kuris karštį pakelia geriau.
- Salotinė sultenė (Valerianella locusta) – nedidelė skrotelė iš minkštų, šaukšto formos lapų, turinčių riešutų prieskonio. Ji ištveria stiprius šalčius, todėl vasaros pabaigoje pasėta duoda derlių iki vėlyvo rudens, o rudenį pasėta nešildomame šiltnamyje – anksti pavasarį. Šliužai ir ligos ją pažeidžia rečiau nei sėjamąsias salotas.
- Radicchio (Cichorium intybus var. foliosum) – lapinė trūkažolė bordo spalvos lapais su baltomis gyslomis ir ryškiu kartumu. Raudoną spalvą ir tankią gūžę ji įgyja tik vėstant orams, todėl ją geriausia auginti rudens derliui. Būna apvalių gūžių (Chioggia) ir pailgų (Treviso) tipų.
- Garbanotoji endivija, arba frisee (Cichorium endivia) – trūkažolių rūšis smulkiai iškarpytų, garbanotų lapų skrotele ir gelsvu viduriu. Jos lapai yra kartoki, tačiau prieš derliaus nuėmimą kurį laiką uždengus skrotelės centrą nuo šviesos, vidiniai lapai pabąla ir tampa švelnesnio skonio.
Salotų tipų palyginimas
| Salotų tipas | Vegetacijos trukmė nuo sudygimo | Sėja ar sodinimas |
|---|---|---|
| Lapinės | 40–60 dienų | Sėti į dirvą |
| Sviestinės | 60–80 dienų | Sodinti daigus |
| Batavijos | 70–80 dienų | Sėti į dirvą arba sodinti daigus |
| Ledinės | 65–90 dienų | Sodinti daigus |
| Romaninės | 65–80 dienų | Sėti į dirvą arba sodinti daigus |
Kada sėti salotas
Salotų sėjos laikotarpis tęsiasi nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Geriausiai salotų sėklos dygsta 8–15 °C temperatūroje, todėl palankiausi sėjai yra pavasaris ir vasaros pabaiga.
Kada sėti salotas lauke
Lauke salotas galima sėti vos tik dirva tampa tinkama dirbti – gamtoje tai sutampa su šalpusnių žydėjimu. Salotų sėklos dygsta jau esant 5 °C temperatūrai, todėl salotos yra vienos pirmųjų pavasarį sėjamų daržovių. Nuo šalnų anksti pasėtą lysvę galima uždengti agroplėvele.
Kad šviežių lapų netrūktų visą sezoną, salotas reikia sėti pakartotinai kas 10–15 dienų. Tikslias salotų ir kitų daržovių datas pagal mėnesius galima pasitikrinti sėjos ir sodinimo kalendoriuje.
Kada sėti salotas šiltnamyje
Salotų sėja ir daigų sodinimas nešildomame šiltnamyje prasideda kovo pabaigoje, kai dirva 10 cm gylyje įšyla iki 7–8 °C. Derlius čia subręsta anksčiau nei lauke. Salotos spėja užaugti dar prieš sodinant pomidorus ar agurkus, tad toje pačioje lysvėje per sezoną galima nuimti du derlius.
Salotų sėja vasarą ir rudenį
Vasarą salotų sėklos dygsta prasčiau. Temperatūrai pakilus virš 25 °C, jos pereina į ramybės būseną ir nesudygsta. Tyrimai rodo, kad sėklai sudygti svarbiausios pirmosios valandos, kai ji brinksta, todėl vasarą salotas geriau sėti vakare, kai dirva atvėsta, ir pavėsingoje vietoje. Karštyje geriau už kitas dygsta kai kurių lapinių salotų veislių sėklos, pavyzdžiui, ‘Salad Bowl’ ir ‘Lollo Bionda’.
Rudens derliui salotas geriausia sėti liepos pabaigoje ir rugpjūčio pirmoje pusėje, o rugpjūtį į lysves galima sodinti ir gūžinių salotų daigus. Derlius bręsta rugsėjo pabaigoje ir spalį. Sviestinėms salotoms šis laikas tinka labiausiai, nes trumpėjant dienoms jos rečiau išleidžia žiedstiebius.
Kaip sėti salotas
Lapines salotas galima sėti tiesiai į dirvą, o ilgiau augančias gūžines patikimiau auginti iš daigų.
Vieta ir dirva salotoms
Salotas geriausia sėti saulėtoje vietoje, nes pavėsyje sutrinka jų augimas. Joms tinkamiausias purus, vandeniui laidus priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio pH yra 6,5–7,5. Sunkioje ir šlapioje žemėje salotas patogiau auginti pakeltose lysvėse, kuriose dirva greičiau nudžiūsta ir pavasarį anksčiau įšyla.
Į tą pačią lysvę salotas grąžinti reikėtų ne anksčiau kaip po 3–4 metų. Ši pertrauka reikalinga, nes irstant ankstesnio salotų derliaus liekanoms išsiskiria augalams toksiškos medžiagos, o dirvoje padaugėja šaknų ligų sukėlėjų. Salotos gerai dera po bulvių, kopūstų ar pomidorų, prasčiau – po moliūgų.
Salotų sėja į dirvą
Sėjant salotas tiesiai į lysvę, darbų seka yra tokia:
- Prieš sėją lysvę verta supurenti ir išravėti, nes smulkios salotų sėklos lengviau sudygsta puriame, piktžolių neužgožtame paviršiuje.
- Sėklas pakanka užberti 0,5–1 cm žemės sluoksniu, nes šviesa skatina jų dygimą. Kartu su salotomis galima pasėti ridikėlių: jie sudygsta per kelias dienas ir pažymi eiles, kol salotos dar nepasirodė.
- Ankstyvoms veislėms paliekamas 20×15 cm plotas, vėlyvesnėms ir gūžinėms salotoms – apie 25×30 cm. Dražuotas, apvalkalu padengtas sėklas lengviau išdėstyti retai, tad vėliau mažiau tenka retinti.
- Pasėtą dirvą reikia lengvai suspausti, kad sėklos susiliestų su žeme, ir palaistyti švelnia srove, kad jų neišplautų. Kol salotos dygsta, dirva turi išlikti drėgna.
Lauke salotų daigeliai pasirodo per 10–14 dienų: kuo vėsesnė dirva, tuo ilgiau tenka laukti.
Salotų daigų auginimas ir sodinimas
Salotų daigus pradėti auginti galima jau kovą, o balandį juos persodinti į lauką. Taip derlius subręsta anksčiau nei pasėjus sėklas tiesiai į dirvą. Sėklos, pasėtos į nedidelius puodelius ar daigų kasetes, šiltoje patalpoje sudygsta per 4–5 dienas. Sudygus temperatūrą reikia sumažinti iki 6–10 °C, nes šiltai laikomi daigai ištįsta.
Sodinimui daigai tinkami, kai išaugina 3–4 tikruosius lapelius. Savaitę prieš sodinimą juos reikia pradėti grūdinti: kasdien kelioms valandoms išnešti į lauką, o paskutines naktis palikti ten. Į lysvę daigus geriausia sodinti tokiame pat gylyje, kokiame jie augo puodelyje. Pasodinus giliau, ledinių salotų gūžės užauga mažesnės ir kietesnės.
Salotų auginimas vazonuose ir ant palangės
Vazone salotas galima auginti ištisus metus: šiltuoju sezonu balkone, o šaltuoju – ant palangės. Salotoms nereikia gilaus vazono, nes jų šaknys išsidėsto arti paviršiaus.
Kaip auginti salotas vazone
Lapinėms salotoms pakanka 15 cm gylio vazono, gūžinėms – maždaug 25 cm. Pločio verčiau negailėti, nes platesniame nei 30 cm vazone žemė išdžiūsta lėčiau. Vazoną su skylėmis dugne, pro kurias nuteka vandens perteklius, geriausia pripildyti ne daržo žemės, o universalaus substrato daržovėms. Kadangi laistant dalis maisto medžiagų išsiplauna kartu su vandeniu, vazone augančias salotas tenka tręšti dažniau nei lysvėje.
Patalpose patikimiausiai auga lapinės salotos, pavyzdžiui, ‘Lollo Rossa’ ir ‘Lollo Bionda’. Balkono vazonuose užauga ir kompaktiškos kitų tipų veislės: mažos romaninės ‘Little Gem’ ir ‘Xanadu’ bei ledinio tipo ‘Frillice’.
Skinant lapus, augalo vidurio liesti negalima, nes iš jo auga nauji. Viena sėja duoda tris ar keturis derlius, kol salotos sukietėja ir apkarsta.
Parduotuvėje pirktos salotos vazonėlyje auga žemėje su šaknimis, tad ant palangės jas galima laikyti kelias savaites ir skinti išorinius lapus po truputį. Nupjovus salotą ir palikus 2–5 cm kelmelį, ji ataugina naujų lapų, tačiau mažiau nei pirmą kartą.
Salotos ant palangės žiemą
Žiemą didžiausia salotų ant palangės problema – per trumpa diena. Joms reikia 6–8 valandų ryškios šviesos per parą, o nuo lapkričio iki vasario tiek retai sulaukia net pietinė palangė.
Šviesos trūkumą atstoja augalams skirtos lempos, pakabintos 15–30 cm virš salotų. Dirbtinis apšvietimas už saulę silpnesnis, todėl vienai natūralios dienos valandai pakeisti reikia maždaug dviejų valandų. Iš viso salotas reikėtų apšviesti 14–16 valandų per parą, bet ne ištisai: gavusių per daug šviesos salotų lapų kraštai dažniau nudega.
Patalpoje salotoms tinkamiausia 15–21 °C temperatūra, todėl vėsesnis kambarys joms geriau nei palangė virš radiatoriaus. Šildymo sezono metu oras būna sausas, dėl to žemę vazone reikia tikrinti dažniau nei vasarą. Salotos linksta į šviesos pusę, tad vazoną kas kelias dienas tenka pasukti.
Salotų auginimas balkone
Balkone žemė vazonuose išdžiūsta greičiau nei lysvėje, ir kuo mažesnis vazonas, tuo sparčiau. Drėgmę reikia tikrinti kasdien, o karštomis ar vėjuotomis dienomis – net du kartus. Mažiau rūpesčių kelia vazonai su vandens rezervuaru apačioje: iš jo vanduo į žemę kyla palaipsniui.
Saulėtame balkone salotoms antroje dienos pusėje reikia pavėsio: vėsesnėje vietoje jos vėliau išleidžia žiedstiebius. Šaknis kaitina ir saulėje įkaitę tamsūs vazonai, ir nuo sienų atsispindinti šiluma. Todėl salotoms geriau tinka šviesus vazonas, pastatytas atokiau nuo sienos, o per didžiausią kaitrą jį nesunku patraukti į šešėlį.
Vasarą pasėtą vazoną galima nakčiai įdėti į šaldytuvą: vėsoje brinkstančios sėklos sudygsta geriau.
Salotų priežiūra
Salotas reikia tolygiai laistyti, saikingai tręšti, laiku išretinti ir išravėti, kad lapai liktų švelnūs ir nekartūs.
Salotų laistymas
Salotos sparčiausiai auga nuolat drėgnoje dirvoje. Per savaitę joms reikia apie 25–30 litrų vandens kiekvienam lysvės kvadratiniam metrui, įskaitant lietų. Kadangi salotų šaknys išsidėsto arti paviršiaus, geriau laistyti dažniau ir mažesniais kiekiais nei retai ir gausiai. Daugiausia vandens sunaudoja ledinės salotos.
Išdžiūvusioje dirvoje salotos greičiau išleidžia žiedstiebius ir apkarsta. Kai po sausros dirva staiga permirksta, nukenčia ir lapai: jų kraštai paruduoja ir nudžiūsta, nes netolygiai laistant sutrinka kalcio patekimas į augančius audinius. Kalcio tirpalų purškimas šios problemos neišsprendžia, o lapų kraštų nudegimo išvengti padeda pastovi dirvos drėgmė.
Laistyti salotas geriausia ryte, kad lapai iki vakaro spėtų išdžiūti. Drėgnoje lapijoje lengviau plinta grybinės ligos, todėl vandenį verta pilti prie šaknų arba naudoti lašelinę laistymo sistemą.
Salotų tręšimas
Salotos gausiausiai dera po augalų, kurie buvo patręšti mėšlu, o prieš salotų sėją dirvą geriau pagerinti kompostu, kurį nesunku pasigaminti iš daržo atliekų kompostavimo dėžėje. Tokioje dirvoje auginimo metu papildomai tręšti dažnai nebereikia. Vidutinė azoto norma lapinėms salotoms yra 3–6 g kvadratiniam metrui, o gūžinėms – trečdaliu didesnė. Per daug azoto gavusios salotos, ypač gūžinės, auga prasčiau, ir jų lapuose daugėja nitratų.
Nitratų susikaupia daugiau ir tada, kai salotoms trūksta šviesos: pavėsyje, vėlyvą rudenį šiltnamyje ar žiemą ant palangės. Tokiomis sąlygomis augalas lėčiau paverčia nitratus baltymais, todėl jų lapuose lieka net saikingai patręštose salotose.
Kalio trąšų irgi nereikėtų naudoti per daug: jų perteklius skatina lapų kraštų nudegimą.
Salotų retinimas ir ravėjimas
Salotas retinti tenka du kartus, nes per tankiai augančių augalų lapai sukietėja ir apkarsta. Pirmą kartą jas reikėtų išretinti praėjus 15–20 dienų nuo sudygimo, paliekant tarp augalų apie 5 cm, o antrą kartą – kai salotos užauga iki 10 cm aukščio ir pradeda viena kitai trukdyti. Išrautus jaunus augalėlius galima suvalgyti kaip pirmąjį salotų derlių.
Salotų šaknys negilios, todėl ravėti ir purenti tarpueilius reikia atsargiai, tik paviršiniame dirvos sluoksnyje. Po mulčiu piktžolės dygsta rečiau, dirva ilgiau išlieka drėgna, o jos temperatūra svyruoja mažiau. Šiaudais ar sausa žole mulčiuotoje lysvėje salotų lapai nesusitepa žemėmis, su kuriomis plinta ligų sukėlėjai.
Salotų ligos ir kenkėjai
Daugumos salotų ligų ir kenkėjų galima išvengti be purškimų: neperlaistant, nepertręšiant ir nepaliekant lysvėje augalų liekanų.
Salotų ligos
Salotų ligos labiausiai plinta, kai lapai ilgai būna šlapi, dažnai lyja arba dirva perlaistyta.
Netikroji miltligė pasireiškia blyškiai gelsvomis kampuotomis dėmėmis, kurias riboja lapų gyslos, o apatinėje lapo pusėje po jomis susidaro balta pūkuota apnaša. Ligai plisti reikia vėsaus, drėgno oro ir lapų, kurie išlieka šlapi bent 3–4 valandas. Sukėlėjas žiemoja augalų liekanose bei laukinėse salotose ir gali plisti su sėklomis.
Patikimiausia apsauga nuo netikrosios miltligės yra atsparios veislės, tačiau sukėlėjas kinta, todėl jų atsparumas su laiku silpsta. Tokios yra, pavyzdžiui, ‘Pirat’ ir ‘Xanadu’. Mažiau jautrios būna ir tamsiai žalių lapų salotos. Su tikrąja miltlige šią ligą lengva supainioti, bet tikroji plinta šiltu, sausu oru ir balta apnaša padengia abi lapo puses.
Pilkasis (kekerinis) puvinys patenka į augalą pro žaizdas, kurias paliko kitos ligos ar kenkėjai. Pažeistos vietos paruduoja, suminkštėja ir drėgnu oru apsitraukia pilku pelėsiu. Daugiausia jo būna vasaros antroje pusėje, kai dažnai lyja.
Baltasis puvinys apninka apatinius lapus ir šaknies kaklelį. Ant jų atsiranda balto, vatą primenančio pelėsio, tarp kurio susidaro juodų grūdelių, vadinamų skleročiais. Dirvoje skleročiai išlieka gyvybingi kelerius metus, todėl susirgusias salotas reikia išrauti ir nedėti į kompostą. Statesnio augimo romaninių salotų lapai rečiau liečiasi su žeme ir nukenčia mažiau.
Baltoji kojelė puola daigus: stiebelis prie žemės patamsėja, daigas nulinksta ir nudžiūsta. Ligai palanki per šlapia žemė, tad daigų nereikėtų perlaistyti.
Fuzariozės pažeistų salotų lapai gelsta ir vysta. Nupjovus sergančią salotą, stiebo skerspjūvyje matyti rudas vandens indų žiedas. Šiai ligai, kitaip nei netikrajai miltligei, palankus šiltas oras, kai temperatūra pakyla iki 20–25 °C.
Salotų kenkėjai
Švelnius salotų lapus graužia šliužai ir vikšrai, o sultis iš jų čiulpia amarai.
Šliužai lapuose išgraužia netaisyklingų skylių ir daugiausia žalos padaro lietingais metais. Jie išlenda naktį ir rasotais rytais, o dieną slepiasi po augalų liekanomis bei grumstais. Šliužų būna daugiau ten, kur dirva pertręšta azotu ar organinėmis trąšomis.
Serbentinis-salotinis amaras žiemoja ant serbentų. Pavasarį iš rudenį padėtų kiaušinėlių išsiritę amarai pirmiausia minta serbentų ūgliais ir tik vėliau persikelia į salotas. Gūžės viduryje pasislėpusį amarą sunku pastebėti, be to, subrendusios gūžės vidaus nebepasiekia purškiamos priemonės. Šalia serbentų augančias salotas verta apžiūrėti dažniau, praskleidžiant ir vidinius lapus. Kai kurios naujesnės veislės jam yra atsparios.
Kitų amarų pažeisti lapai pagelsta ar parausta ir riečiasi žemyn. Stipriai pažeistų salotų gūžės užauga smulkesnės ir ne tokios tankios. Amarai perneša ir salotų mozaikos virusą.
Kopūstinio pelėdgalvio vikšrai pragraužia lapuose didelių skylių, o įsigraužę į gūžę palieka joje išmatų.
Jei ligos ar kenkėjai išplinta, galima naudoti tik Lietuvoje registruotus augalų apsaugos produktus ir laikytis etiketėje nurodyto laukimo laiko iki derliaus. Kadangi jų sąrašas kasmet keičiasi, prieš perkant verta jį pasitikrinti Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenų bazėje.
Salotų derliaus nuėmimas ir laikymas
Salotos yra greito vartojimo daržovės: nuskintos jos ilgai neišsilaiko, o užšaldyti ar konservuoti jų negalima.
Kada ir kaip skinti salotas
Salotos lysvėje subręsta ne vienu metu, todėl kaskart verta skinti tik tas, kurios jau užaugo. Tinkamiausias skynimo metas yra rytas, kai lapai jau sausi, bet dar sultingi.
Kiekvieno tipo salotų brandą galima atpažinti pagal skirtingus požymius:
- Lapinės salotos tinkamos skinti, kai užauga apie 10 cm: pirmiausia nuskinami išoriniai lapai.
- Sviestinės salotos subrendusios, kai vidiniai lapai ima lenktis į vidų ir formuoti gūžę.
- Romaninės salotos paruoštos, kai ilgi lapai persidengia ir sudaro sandarią 15–20 cm aukščio gūžę.
- Ledinių salotų gūžę reikia švelniai suspausti: jauna dar yra minkšta, subrendusi – tvirta, o perbrendusi tampa kieta.
Perbrendusios gūžės būna ne tokios skanios ir prasčiau laikosi. Jei gūžė ima tįsti į viršų, salotas reikia skinti nedelsiant, nes netrukus pasirodys žiedstiebis. Tuo metu lapuose daugėja kartaus skonio medžiagų, kurių daugiausia būna pieniškose stiebo sultyse.
Gūžines salotas patogiausia nupjauti aštriu peiliu ties žemės paviršiumi. Lapines salotas galima nupjauti ir visas iš karto, palikus kelių centimetrų kelmelį: iš jo ataugs nauji lapai.
Kaip laikyti salotas
Salotos geriausiai laikosi šaldytuve, 3–5 °C temperatūroje. Ledinės salotos tokiomis sąlygomis išlieka šviežios apie dvi savaites.
Kad lapai ilgiau išliktų traškūs, salotas laikymui galima paruošti taip:
- Lapus reikia nuplauti tekančiu vandeniu, nes salotos valgomos žalios.
- Vandens likučius patogiausia pašalinti salotų džiovykle arba popieriniais rankšluosčiais: sausi lapai ilgiau išlieka traškūs.
- Tada lapus patartina susukti į drėgną popierinį rankšluostį ir įdėti į nesandarų maišelį ar indą.
- Maišelį saugiau laikyti daržovių stalčiuje, nes prie šaldytuvo galinės sienelės lapai gali pašalti ir greitai supūti.
Šalia salotų nereikėtų laikyti obuolių, kriaušių ir pomidorų. Jie išskiria etileno dujas, nuo kurių ant salotų lapų gyslų atsiranda rudų dėmių. Gūžę ilgiau išlaikyti šviežią galima atsilaužiant tik tiek lapų, kiek reikia, o likusią dalį apgaubiant išoriniais lapais.
Salotų nauda sveikatai
Salotos yra naudingos sveikatai, nes jose gausu vitaminų K ir A, folatų bei kalio. Daugumoje patiekalų jos lieka žalios, todėl vitaminai nesuyra nuo karščio. Jų kiekis priklauso nuo salotų tipo ir auginimo sąlygų.
Salotų maistinė vertė
Apie 95 % salotų masės sudaro vanduo, todėl 100 g romaninių salotų turi tik apie 17 kcal, 3,2 g angliavandenių ir 1,8 g skaidulų. Maistinių medžiagų jose vis dėlto nemažai, tik valgomos porcijos dažnai būna per mažos.
Daugiausia salotose yra vitamino K: 100 g romaninių salotų jo turi apie 100 µg, daugiau, nei suaugusiam žmogui reikia per dieną. Gausu ir vitamino A, be to, romaninėse ir sviestinėse salotose nemažai folatų bei kalio. Vitamino C, kalcio ir magnio salotose mažiau nei špinatuose ar lapiniuose kopūstuose.
Skurdžiausios yra ledinės salotos. Uždaroje jų gūžėje vidiniai lapai negauna šviesos, ir juose pasigamina mažiau vitaminų bei antioksidantų. Romaninių ir lapinių salotų lapai lieka atviri, todėl vitamino A juose būna daug kartų daugiau.
Maistinę vertę keičia ir auginimo sąlygos. Lauke, saulėje užaugusios salotos sukaupia daugiau vitamino A ir antioksidantų nei augintos šiltnamyje ar po danga. Antioksidantų daugiausia susidaro, kai dieną būna 18–25 °C, o naktį 10–15 °C.
Kuo salotos naudingos sveikatai
Salotose esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų nauda organizmui yra tokia:
- Vitaminas K padeda palaikyti normalų kraujo krešėjimą ir normalią kaulų būklę.
- Vitaminas A padeda palaikyti normalų regėjimą ir normalią odos būklę.
- Folatai, kurių daugiausia turi romaninės ir sviestinės salotos, padeda motinos audiniams augti nėštumo metu.
- Kalis, kurio daugiausia romaninėse salotose, padeda palaikyti normalų kraujospūdį.
Kadangi salotose yra mažai kalorijų, didesnė jų porcija gali pakeisti dalį kaloringesnio maisto tame pačiame valgyje.
Salotų panaudojimas virtuvėje
Kai lysvėje salotų užauga daugiau, nei šeima spėja suvalgyti šviežių, jas galima iškepti, patroškinti ar išvirti iš jų sriubą.
Kokias salotas rinktis patiekalams
Salotų tipą verta rinktis pagal patiekalą:
- Ledinės (aisbergo) salotos suteikia traškumo minkštesniems patiekalams ir gerai atlaiko tirštus padažus.
- Romaninės salotos yra tradicinės Cezario salotoms. Tvirti jų lapai karštyje mažiau suglemba, todėl jas geriausia kepti ar troškinti.
- Sviestinės salotos turi švelnius, beveik aksominės tekstūros lapus, o skaniausia būna jų širdelė. Jos tinka salotoms, sumuštiniams ir įvyniojimams.
- Lapinės ir ąžuolalapės salotos būna skirtingų spalvų ir formų, todėl jos dažnai sudaro salotų mišinių pagrindą.
Salotų patiekalai
Salotų lapai tinka ir šaltiems, ir šiltiems patiekalams:
- Žalios salotos – lietuviškos virtuvės klasika, dažnai su grietine ir krapais. Kad padažas geriau laikytųsi, nuplautus lapus reikia gerai nusausinti.
- Salotų laiveliai – tvirti ledinių ar romaninių salotų lapai arba įdubę sviestinių salotų lapai, į kuriuos dedama keptos mėsos, krevečių ar avinžirnių įdaro.
- Šiltos salotos – salotų lapai, ant kurių dedama dar šiltų keptų daržovių, paukštienos ar šoninės: lapai šiek tiek apvysta ir įgeria skonį.
- Troškintos salotos – išilgai perpjautos romaninių salotų ar ‘Little Gem’ gūželės, pakepintos svieste, kol kraštai paruduoja, ir patroškintos ant mažos ugnies.
- Greitai keptos salotos – susmulkintos ledinės salotos, keptuvėje ant didelės ugnies pakepintos 2–3 minutes, kol tik suminkštėja.
- Salotų sriuba – švelni trinta sriuba iš sviestinių ar romaninių salotų, verdama su bulvėmis ar cukinija.
Kaip paruošti salotas patiekalui
Padažu salotas geriausia aplieti prieš pat patiekiant: druska ir rūgštis ištraukia iš lapų vandenį, todėl pastovėjusios salotos suglemba. Lapus galima drąsiai pjaustyti peiliu, svarbu tik, kad jis būtų aštrus. Atbukęs peilis lapą ne pjauna, o plėšo, ir tada kraštai greičiau paruduoja.
Suvytusius lapus galima atgaivinti, maždaug pusvalandį pamirkius lediniame vandenyje. Jei jie ir po to lieka glebūs, juos dar galima panaudoti sriubai.
Dažniausiai užduodami klausimai apie salotas
Pabaigai
Atnaujinta: 2026-11-01