Porų auginimas – kaip užsiauginti storus ir sultingus porus savo darže
Porai (lot. Allium porrum) – česnakinės daržovės, kurių vertingiausia dalis yra ilgas, švelnaus skonio baltas stiebas. Rudens šalnų porai nebijo ir lysvėje gali augti iki pat lapkričio. Žieminių veislių porus galima palikti darže per žiemą ir nuimti ankstyvą pavasarį.
Porai sėjami jau vasarį ar kovą, kad iki sodinimo į lysvę daigai spėtų paaugti. Juos reikia sodinti į gilias duobutes, nes žemėje esanti stiebo dalis nežaliuoja ir būna švelnesnė. Vasarą porai dar kelis kartus apkaupiami, o kai storėja stiebai, gausiau laistomi. Subrendusių porų nebūtina iškasti visų iš karto: iš lysvės galima imti po kelis, kai jų prireikia sriubai ar salotoms.
Porų veislės
Porų veislės skirstomos į vasarines, rudenines ir žiemines pagal derliaus laiką ir atsparumą šalčiui. Auginant kelių grupių veisles, šviežių porų galima turėti nuo rugpjūčio iki kito pavasario: pirmiausia subręsta vasariniai, rudenį – rudeniniai, o žieminiai porai žiemą lieka lysvėje ir jų derlius imamas pavasarį.
Vasarinių porų veislės
Vasariniai porai auginami iš ankstyvųjų ir vidutinio ankstyvumo veislių, kurių derlius nuimamas vasarą ir rudenį. Nuo daigų pasodinimo iki derliaus praeina 85–140 dienų. Švelnaus skonio porų baltas stiebas užauga ilgas ir gana plonas, o lapai būna šviesiai žali.
Šaltį geriau ištveria trumpesnio ir storesnio stiebo porai. Ilgastiebiai vasariniai porai atlaiko tik lengvas šalnas ir lysvėje neperžiemoja. Dauguma jų būna minkšti ir ilgai neišsilaiko, todėl jie suvalgomi švieži.
Prie vasarinių porų priskiriami du tipai. „Šveicarijos milžinai“ (ol. Zwitserse Reuzen) užauga stambūs, ilgu ir storu stiebu ir labiau tinka šviežiam maistui. „Bulgarijos milžinai“ auga labai sparčiai ir būna aukšti, ilgais stiebais, tačiau rudenį greitai genda, todėl dažniau džiovinami ir šaldomi.
Lietuvos daržuose auginamos šios vasarinių porų veislės:
- ‘Columbus’ – „Šveicarijos milžinų“ tipo olandiška vasarinių porų veislė, kurios porai mažai linkę išleisti žiedstiebius ir vidutiniškai atsparūs rūdims. Stora, tiesi baltoji dalis siekia iki 35 cm ir apačioje nesustorėja, o nuimti porai ilgai atrodo švieži. Derlių galima nuimti praėjus 85–95 dienoms po daigų pasodinimo, Lietuvoje – rugpjūčio pabaigoje–rugsėjį, todėl veislė dažnai vadinama rudenine.
- ‘Lancia’ – ankstyva „Šveicarijos milžinų“ tipo porų veislė, kurios derlius subręsta jau per 85–90 dienų nuo daigų persodinimo. Porai užauga stambūs, su ilgais, storais ir tvirtais stiebais, kurie apačioje beveik nesustorėja. Veislę galima auginti ir šiltnamyje.
- ‘Albos’ – vidutinio ankstyvumo vasarinių porų veislė, kurios vegetacija trunka 100–110 dienų. Lapai auga statūs, o stambi baltoji stiebo dalis siekia 30–40 cm.
- ‘Bulgina’ – Izraelyje išvesta „Bulgarijos milžinų“ tipo porų veislė, kurios porai greitai auga, todėl juos galima sėti tiesiai į dirvą. Baltas stiebas būna labai ilgas ir minkštas, derlius nuimamas po 110–130 dienų, porus patogu džiovinti ir šaldyti.
- ‘Starozagorski Kamuš’ – „Bulgarijos milžinų“ tipo porų veislė, kurios pavadinimas kilęs iš Bulgarijos miesto Stara Zagoros. Plonas baltas stiebas užauga 55–65 cm ilgio ir būna švelnaus skonio. Lysvėje porai auga 100–140 dienų ir ištveria šalnas iki −7 °C.
Rudeninių porų veislės
Rudeniniais vadinami vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių porai, skirti rudens ir žiemos pradžios derliui. Jų stiebas storas ir neilgas. Platūs, stori lapai auga statūs ir būna melsvai arba pilkšvai žali.
Rudeniniai porai gerai ištveria drėgną, vėsų orą ir mažiau serga. Daržovių ūkiuose tai pagrindinė porų grupė. Vėlyviausi iš jų atlaiko ir šalnas, todėl lysvėje išsilaiko iki žiemos.
Rudens derliui tinka šios porų veislės:
- ‘Lancelot’ – rudeninių porų veislė iš Nyderlandų, kurios antrasis pavadinimas Blauwgroene Herfst reiškia „melsvai žalias rudeninis“. Porai sparčiai auga, lapai yra statūs ir tvirti, o stori, tiesūs, vidutinio ilgio stiebai apačioje nesustorėja ir lengvai nusivalo. Persodinti porai subręsta per 100–110 dienų, gerai laikosi lauke prastu oru ir turi vidutinį atsparumą rūdims bei alternariozei.
- ‘Mercurian F1’ – stipraus augimo rudeninių porų hibridas su lygiu baltu stiebu be sustorėjimo prie šaknų. Baltoji stiebo dalis siekia 25–30 cm. Lapai auga statūs, lankstūs ir nenulinksta, juos dengia storas vaško sluoksnis. Dėl tokių lapų tarp porų geriau juda oras ir mažiau plinta ligos.
- ‘Elefant’ – derlinga porų veislė storu baltu stiebu ir tamsiai žaliais lapais. Nors kartais vadinama žieminiais porais, šios veislės porai šalčių neištveria ir yra skirti rudens derliui. Derlių galima šaldyti.
- ‘Kampus’ – vokiška vėlyvoji porų veislė storu stiebu. Lietuvos nacionaliniame augalų veislių sąraše ji įrašyta nuo 1995 m. ir yra vienintelė porų atstovė jame.
- ‘Armor’ – prancūziška vėlyvo rudens porų veislė, atspari šalčiui. Baltas, tankus, cilindro formos stiebas užauga 18–20 cm ilgio ir nesudaro svogūno, o lapai būna statūs, tamsiai melsvai žali. Derlius subręsta per 100–110 dienų nuo daigų perkėlimo į lysvę.
- ‘De Carentan 2’ – Prancūzijoje nuo seno auginama porų veislė, pavadinta Normandijos miesto Karantano vardu. Stiebas užauga trumpas, bet labai storas: siekia iki 8 cm skersmens ir apačioje gerokai sustorėja. Platūs tamsiai žali lapai išsikeroja į šonus. Porai gerai ištveria šaltį ir tinka rudens bei žiemos derliui.
Žieminių porų veislės
Žieminiai porai gali žiemoti lysvėje: daugelis jų ištveria apie −10 °C, o atspariausi – iki −15 °C ir didesnį šaltį. Atšiaurią žiemą be sniego dangos iššalti gali ir jie.
Vėliausiai bręstantys žieminiai porai turi trumpą, storą stiebą ir tamsiai melsvai žalius lapus su vaško sluoksniu. Jų skonis stipresnis, o derlius kiek mažesnis nei ankstyvesnių porų. Nehibridinių veislių stiebai apačioje sustorėja dažniau nei rudeninių veislių.
Žiemoti lysvėje skirtos šios porų veislės:
- ‘Blauwgroene Winter’ (‘Forrest’) – olandiška žieminių porų veislė, kurios pavadinimas reiškia „melsvai žalia žieminė“. Šaltyje kokybę išlaikanti baltoji dalis būna stora ir tvirta, 20–25 cm ilgio, be svogūno apačioje. Derlius subręsta per 140–150 dienų, porai tinka ilgai laikyti, o veislės atsparumas rūdims ir alternariozei – vidutinis.
- ‘Bleu de Solaise’ – sena prancūziška porų veislė, kurios tamsiai žali lapai šaltu oru neretai įgauna melsvą atspalvį. Stiebas užauga storas, vidutinio ilgio ir švelnaus skonio. Veislė laikoma viena atspariausių šalčiui: porai ištveria iki −15 °C ir žemesnę temperatūrą.
- ‘Tango’ – vėlyvoji porų veislė su storu, 25–30 cm ilgio baltu stiebu ir stačiais melsvai žaliais lapais. Nuo sėjos iki derliaus praeina 180–200 dienų, porai ištveria šalnas iki −10 °C. Juos galima auginti iš daigų arba sėti tiesiai į dirvą.
- ‘D’Hiver 2’ – prancūziška žieminių porų veislė, kurios visas pavadinimas Géant d’hiver reiškia „žiemos milžinas“. Melsvai žali šios veislės porai yra atsparūs šalčiui, o derlius nuimamas vėlai rudenį arba pavasarį.
Kada sėti porus ir kaip auginti stiprius daigus
Porų sėja prasideda gerokai anksčiau nei jų sodinimas į lysves. Kadangi porai turi ilgą vegetacijos laikotarpį (150–180 dienų), per vėlai pasėti porai nespėja suformuoti storų, kokybiškų stiebų. Planuojant porų auginimą Lietuvoje, sėjos laiką reikia parinkti pagal tai, kada daigai bus perkeliami į lauką.
Porai sėjami vasario pabaigoje – kovo mėnesį į daigyklas ar dėžutes namuose arba šildomame šiltnamyje. Daigai auginami 8–12 savaičių, todėl iki sodinimo į lauką gegužę jie spėja sustiprėti. Iš trumpiau augintų daigų užauga toks pat derlius, tad sėti porus galima ir keliomis savaitėmis vėliau.
Sėjos laikas priklauso ir nuo veislių grupės: vasariniai porai sėjami anksčiausiai, vasario pradžioje–viduryje, o žieminiai – vėliausiai, balandį–gegužę. Tikslias sėjos datas galima pasitikrinti sodininko ir daržininko kalendoriuje.
Kaip teisingai sėti porus
Porų sėklos yra smulkios, todėl jas reikėtų sėti į purų, lengvą substratą maždaug 1 cm gylyje. Sėklos užberiamos, nes geriau dygsta tamsoje. Substratas turi būti drėgnas, bet neužmirkęs. Sparčiausiai jos dygsta 16–20 °C temperatūroje: daigai pasirodo per 10–20 dienų, vėsesnėje patalpoje – lėčiau.
Porų sėklų daigumo laikotarpis trumpas: jos išlieka daigios tik 1–2 metus, tad sėti reikia šviežiomis. Viename grame yra apie 350 sėklų, taigi jų reikia nedaug. Beriant sėklas retai, daigai užauga stipresni, o tankiai sudygę būna silpnesni ir dažniau serga. Daugiaakučiuose padėkluose daigai išauga vienodesni.
Sudygusiems daigams reikia daug šviesos. Jei trūksta natūralios šviesos, daigai gali ištįsti ir tapti silpni. Tokiu atveju įrengiamas papildomas apšvietimas arba dėžutės perkeliamos į šviesiausią vietą.
Porų daigų priežiūra
Porų daigai auga lėtai, todėl reikia kantrybės. Kad jie stiprėtų ir storėtų, atliekami šie darbai:
- Porų daigus laistyti reikia reguliariai, bet saikingai: substratas neturi nei perdžiūti, nei užmirkti.
- Aplinkos temperatūra po sudygimo turi būti apie 16–18 °C.
- Porų daigai pikiuojami į didesnius indus, kai užauga apie 10 cm aukščio.
- Per ilgas viršūnes galima patrumpinti maždaug trečdaliu, kai jos užauga ilgesnės nei 13 cm: taip daigai nestypsta ir būna stambesni.
- Grūdinti daigus pradedama savaitę ar dvi prieš sodinimą, kasdien vis ilgiau palaikant juos lauke.
Žemesnė nei 10 °C temperatūra porų daigams netinka. Jei maždaug penkis lapus turintys daigai ilgiau auga apie 5 °C temperatūroje, vėliau lysvėje jie išleidžia žiedstiebius ir tampa netinkami maistui.
Porų daigai į lauką sodinami gegužės mėnesį, kai pasiekia maždaug pieštuko storį ir turi 3–4 tikruosius lapelius, o dirva būna pakankamai įšilusi.
Porų sodinimas lauke
Į lauką porų daigai sodinami nuo gegužės iki liepos vidurio. Kad baltoji stiebo dalis užaugtų ilga ir švelni, daigus reikia sodinti giliai, o vėliau juos apkaupti.
Kada sodinti porų daigus
Porų daigus į lauką galima sodinti, kai dirva įšyla bent iki 7 °C ir nebegresia stiprios šalnos. Lietuvoje tokios sąlygos susidaro gegužės pirmoje pusėje: tada sodinami vasariniai ir rudeniniai porai. Žieminių porų daigai į lysvę perkeliami vėliausiai, nuo birželio vidurio iki liepos vidurio.
Porai pakankamai atsparūs vėsesniam orui, todėl lengvos pavasarinės vėsos jie nebijo, tačiau šaltoje dirvoje auga lėtai. Jei po pasodinimo ilgiau laikosi šalti orai, porai gali išleisti žiedstiebius, tad anksti pasodintus daigus šaltomis naktimis geriau pridengti agroplėvele.
Kokia dirva tinka porams
Porai mėgsta purią, derlingą ir gerai drenuotą dirvą. Gerai jie auga vidutinio sunkumo priemolyje, papildytame kompostu. Sunkioje, užmirkstančioje žemėje gali pūti šaknys, o porai auga lėčiau.
Dirvos pH turėtų būti 6,0–7,0. Kai pH nukrenta žemiau 5,8, porai auga prasčiau, todėl rūgščią dirvą reikia kalkinti. Prieš sodinimą į kiekvieną kvadratinį metrą reikėtų įterpti apie du kibirus komposto ar perpuvusio mėšlo.
Laikantis sėjomainos, porų nereikėtų sodinti ten, kur pastaruosius 4–5 metus augo svogūnai, česnakai ar kiti česnakiniai augalai, nes tokioje dirvoje kaupiasi jų ligų sukėlėjai. Gerai porai auga po ankštinių daržovių.
Kad dirva būtų puri ir lengviau kontroliuojama, porus patogu auginti pakeltose lysvėse. Tokios lysvės greičiau įšyla pavasarį, lengviau nusausinamos, o jose galima formuoti gilesnes sodinimo vagas.
Kaip teisingai sodinti porus
Porų daigai sodinami giliau, nei augo daigykloje: tada susiformuoja ilgesnė baltoji stiebo dalis.
Porus lauke sodinkite taip:
- Tarp porų palikite apie 10–15 cm.
- Tarp eilučių išlaikykite 30–40 cm atstumą.
- Sodinimo duobutės ar vagos turi būti 10–15 cm gylio.
- Pasodinus duobučių visiškai neužpilkite – užtenka lengvai prispausti žemę aplink šaknis.
Vėliau, porams augant, duobutės palaipsniui užpilamos žeme, o stiebai apkaupiami.
Prieš sodinimą daigų šaknis galima patrumpinti iki maždaug 2,5 cm: tada jas lengviau įstatyti į siaurą duobutę ir jos neužsilenkia į viršų. Virš žemės užtenka palikti 2,5–5 cm lapų. Užuot spaudę žemę, į duobutę su daigu galite įpilti vandens: jis suplauna dirvą prie šaknų.
Nuo atstumo tarp daigų priklauso porų dydis. Tankiau pasodinti porai užauga ilgesni, bet plonesni ir lengvesni, o sodinant retiau – stambesni. Sunkiausi porai, apie 355 g, užauga pasodinti kas 25 cm.
Porų apkaupimas
Apkaupiant žeme uždengiama apatinė stiebo dalis: be šviesos ji lieka balta ir švelni. Kuo aukščiau stiebas apkaupiamas, tuo ilgesnė baltoji dalis susiformuoja.
Porus reikėtų apkaupti 2–3 kartus per sezoną, kaskart užpilant po 5–8 cm dirvos. Žemę užpilkite atsargiai, kad ji nepatektų tarp lapų. Per anksti apkaupti porai gali pradėti pūti. Nuo apkaupimo porai neužauga storesni ar sunkesni. Kaupiant kartu sunaikinamos piktžolės ir supurenama dirva.
Porų priežiūra
Porus lauke reikia reguliariai ravėti ir laistyti, kad stiebai užaugtų storesni, o derlius būtų gausesnis.
Kaip laistyti porus
Porai laistomi rečiau, bet gausiai, kad sudrėktų visas šaknų sluoksnis. Per savaitę jiems reikia apie 25 mm vandens. Jie mėgsta tolygią drėgmę, tačiau nepakenčia užmirkimo. Ką tik pasodinti daigai laistomi tol, kol prigyja ir pradeda augti.
Vasaros pradžioje porai auga lėtai, todėl vandens jiems reikia nedaug. Daugiausia jo porai sunaudoja nuo liepos vidurio iki rugsėjo vidurio. Reguliariai juos laistant šiuo laikotarpiu, derlius padidėja 16–27 %. Jei sausra užsitęsia, porų stiebai nebestorėja ir lieka ploni.
Kad vanduo pasiektų porų šaknis, o lapai liktų sausi, laistydami laikykitės šių patarimų:
- Smėlingoje dirvoje augančius porus laistykite dažniau, mažesniais kiekiais: vanduo tokioje dirvoje greitai prasisunkia gilyn.
- Vandenį pilkite ant dirvos tarp porų, o ne ant lapų: drėgnoje lapijoje lengviau plinta rūdys ir kitos grybinės ligos.
- Karštomis dienomis porus laistykite ryte: tada lapai nudžiūsta iki nakties.
Jei darže auginate daugiau daržovių, patogu įsirengti lašelines laistymo sistemas. Taip laistant dirvos drėgmė išlieka tolygi, o vandens sunaudojate mažiau.
Porų ravėjimas ir mulčiavimas
Piktžoles porų lysvėje reikia nuolat rauti nuo 7-os iki 85-os dienos po pasodinimo. Tuo metu porai auga lėtai, o siauri jų lapai beveik nepridengia dirvos, todėl piktžolės dygsta lengvai ir greitai juos nustelbia. Visą sezoną neravėtoje lysvėje porų derlius sumažėja beveik 90 %.
Tarp eilučių dirvą purenkite kapliu ar kauptuku negiliai ir dažnai, kad piktžolės žūtų dar mažos. Prie pačių porų piktžoles geriau rauti rankomis, nes kapliu lengva pažeisti paviršines šaknis.
Mulčiuotoje lysvėje dirva ilgiau išlieka drėgna, o piktžolių sudygsta mažiau, todėl ravėti ir laistyti tenka rečiau. Mulčiuoti galima šiaudais, kompostu ar nupjauta vejos žole be herbicidų, o sluoksnis turėtų būti 5–10 cm. Mulčias klojamas praėjus savaitei po pasodinimo. Jei porai apkaupiami, mulčiuoti reikėtų tik po paskutinio apkaupimo. Kompostu mulčiuoti porai užauga maždaug trečdaliu sunkesni nei tie, kuriems tiek pat komposto įterpiama į dirvą, o jų stiebai būna ilgesni ir storesni.
Porų tręšimas
Porams reikia daug azoto, todėl vien prieš sodinimą įterpto komposto ar mėšlo jiems neužtenka.
Kada tręšti porus
Porai tręšiami azotu tris kartus: sodinant daigus ir dar du kartus per artimiausias 5–6 savaites. Trąšos beriamos dalimis, nes porų šaknys tankiausios vos 10–20 cm gylyje. Vienu kartu išberta visa norma su lietumi ir laistymu iš dalies išsiplautų giliau, nei siekia šaknų sistema.
Gegužę pasodintus porus azotu reikia tręšti tokia tvarka:
- Sodinant porus į dirvą sekliai įterpiamas pirmasis trąšų trečdalis.
- Birželio pradžioje, praėjus 3 savaitėms, porai patręšiami antrą kartą.
- Birželio pabaigoje arba liepos pradžioje porams išberiamas likęs azoto trečdalis.
Vasarą pasodintus žieminius porus tręškite taip pat, tik paskutinį kartą azoto trąšų išberkite ne vėliau kaip rugpjūčio pabaigoje.
Kuo tręšti porus
Porai tręšiami azoto arba kompleksinėmis daržovių trąšomis, kuriose daug kalio. Kalio porams reikia beveik tiek pat, kiek azoto. Per sezoną išberiama apie 20 g azoto į 1 m² porų lysvės. Tiek jo yra maždaug 60 g amonio salietros, todėl vienam tręšimui jos reikia apie 20 g.
Vėlyvųjų veislių porams azoto reikia šiek tiek daugiau, o humusingoje dirvoje užtenka maždaug ketvirtadalio šios normos.
Organinių azoto trąšų, pavyzdžiui, ragų miltų, per sezoną reikia iki 150 g 1 m². Jos beriamos per du kartus po lygiai: sodinant ir po 3–4 savaičių. Fosforo gausių trąšų porams geriau nenaudoti, nes jo perteklius kaupiasi dirvoje.
Kaip atpažinti, kad porams trūksta maisto medžiagų
Porų lapai blunka ar gelsta, o stiebai storėja lėtai, kai dirvoje stinga azoto, kalio ar kitų maisto medžiagų. Kokios maisto medžiagos porams trūksta, galima atskirti pagal senesnius, išorinius lapus, nes jie pakinta pirmiausia:
- Azoto trūkumas – blyškiai žali ar gelsvi porų lapai su džiūstančiomis viršūnėmis.
- Kalio trūkumas – vystančios, gelstančios ir ruduojančios porų lapų viršūnės.
- Magnio trūkumas – per visą ilgį tolygiai pagelstantys porų lapai.
Blyškūs lapai ir lėtai storėjantys stiebai būna ir per sausrą, todėl azoto trūkumą galima įtarti tada, kai porai laistomi pakankamai. Jei ant lapų atsirado oranžinių dėmelių, porai serga rūdimis.
Porų auginimas šiltnamyje
Nešildomame šiltnamyje porų derlius subręsta anksčiau nei lauke, o rudenį į jį perkelti porai ilgiau išlieka švieži.
Ankstyvųjų vasarinių porų veislių, pavyzdžiui, ‘Lancia’, daigai į nešildomą šiltnamį sodinami jau balandžio viduryje, kai į lauką sodinti dar per anksti. Tokių porų derlių galima pradėti imti liepos viduryje.
Šiltnamyje porai rečiau išleidžia žiedstiebius nei anksti pasodinti lauke: jiems pavojingiausia ilgai trunkanti 5–8 °C temperatūra, o jai pakilus virš 18 °C žiedstiebiai nesiformuoja. Vis dėlto per karščius reikia atidaryti duris ir langelius, nes aukštesnėje nei 25 °C temperatūroje porai blogiau auga.
Rudenį, prieš įšąlant dirvai, porus galima iškasti su žemės gumulu, sukasti nešildomame šiltnamyje ir šaltomis naktimis pridengti agroplėvele. Šiltnamio žemė neįšąla, kol lauko temperatūra nenukrenta žemiau −5 °C, o per didesnius šalčius įšąla ir ji. Švelnią žiemą tokie porai švieži išbūna iki vasario.
Žieminių porų auginimas
Žieminiai porai sėjami ir sodinami vėliausiai iš visų porų, peržiemoja darže ir nuimami kitą pavasarį.
Kada sėti ir sodinti žieminius porus
Žieminių porų sėklos sėjamos balandžio viduryje, o daigai į nuolatinę vietą persodinami po 12–14 savaičių, liepos pirmoje pusėje. Vėlyvųjų veislių sėklas galima berti ir tiesiai į lysvę antroje balandžio pusėje arba gegužės pradžioje. Žiemoti paliekami porai sodinami rečiau nei rudeniniai, kas 15–20 cm.
Kaip apsaugoti porus nuo šalčio
Porai šalnų nebijo, tačiau atšiaurią žiemą be priedangos lysvėje išgyvena tik maždaug pusė žieminių porų. Žieminius porus nuo šalčio galima apsaugoti perforuota plėvele arba agroplėvele: lysvė uždengiama lapkričio pabaigoje ir atidengiama kovo pabaigoje. Po priedanga peržiemoja apie 60 % porų. Pavasarį iš pridengtos lysvės surenkama 80–87 % rudens derliaus, o iš nepridengtos tik apie 71 %.
Po 30 g/m² ar storesne agroplėvele šiltesnėmis dienomis porai pradeda augti, tačiau šviesos jiems trūksta, todėl lapai pabąla. Tas pats nutinka, kai danga pavasarį nuimama per vėlai.
Po storu šiaudų ar sausų lapų mulčiu žemė įšąla lėčiau, todėl porus galima kasti ir prasidėjus šalčiams. Apkaupti porai tvirčiau laikosi per žiemos vėtras. Jei nušąla išoriniai lapai, porai pavasarį atsigauna, tačiau prieš nuimant jiems reikia laiko atželti.
Porų ligos ir kenkėjai
Didžiausią žalą porams daro rūdys ir svogūninė kandis. Dauguma porų ligų ir kenkėjų pažeidžia ir kitus česnakinius augalus, todėl jų sukėlėjai gausėja ten, kur svogūnai, česnakai ar porai auginami kelerius metus iš eilės.
Porų ligos
Rūdys – labiausiai paplitusi porų liga. Gegužę ir birželį lapuose pasirodo smulkių geltonų dėmelių, vėliau iškyla oranžinės dulkančios pagalvėlės, o nuo liepos ant džiūstančių lapų matyti juodų dėmelių. Vėjo pernešamos sporos sparčiausiai plinta drėgnu oru. Rūdimis labiau serga ilgastiebių veislių, per tankiai pasodinti ar azotu pertręšti porai. Stipriai pažeisti lapai sudžiūsta anksčiau laiko, todėl porai auga silpniau. Nuėmus derlių, porų liekanas reikia surinkti ir sunaikinti.
Fitoftorozė išplinta vėsiu, lietingu rudens oru, kai per keturias dienas iškrenta daugiau kaip 20 mm kritulių. Lapai pasidengia vandeningomis netaisyklingomis dėmėmis, o jų viršūnės sudžiūsta, pabąla ir žūva. Liga pasitaiko retai, tačiau tais metais, kai ji išplinta, lapkritį–gruodį nuostoliai gali viršyti pusę rudeninių ir žieminių porų derliaus. Sukėlėjas dirvoje išgyvena trejus metus ir ilgiau.
Alternariozė pasireiškia rudai violetinėmis dėmėmis, kurios tamsėja ir apsitraukia aksominiu apnašu, o lapai išilgai suskilinėja. Ji plinta antroje vasaros pusėje, esant 21–23 °C temperatūrai ir didelei oro drėgmei, tačiau porų derlius dėl jos sumažėja nedaug.
Baltasis puvinys pavojingiausias į lysvę sėjamiems porams. Ištraukus pažeistą porą, ant jo apačios matyti balta, vatą primenanti grybiena ir joje – aguonų dydžio juodi sklerocijai. Nuo birželio pabaigos porai žūva lopais, o per sausas ir karštas vasaras ligos požymių nesimato. Sukėlėjas į daržą patenka su užkrėsta žeme, svogūnėliais ar česnako skiltelėmis, todėl ten, kur baltuoju puviniu sirgo česnakai ar svogūnai, porų sodinti nereikėtų.
Porų kenkėjai
Svogūninė kandis – pavojingiausias porų kenkėjas. Naktį skraidančios kandies vikšrai išgraužia lapuose šviesias juostas ir skyles, o vėliau įsigraužia į stiebą. Labiausiai nukenčia jauniausi, viduriniai lapai, todėl porai nustoja augti ir pradeda pūti. Pirmosios kartos vikšrai minta birželį ir liepą, antrosios – rugpjūtį ir rugsėjį. Kad kandys nepadėtų kiaušinių, porus visą sezoną galima auginti po smulkiu tinkleliu, tik kiekvienais metais kitoje vietoje: tada po juo neliks žiemojusių kandžių. Ant lapų pastebėti balti, tinklo pavidalo kokonai sutraiškomi.
Porinės minamusės (Phytomyza gymnostoma) patelės badydamos porų lapus palieka eilėmis išsidėsčiusias baltas dėmeles. Pirmoji karta skraido nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos, o žalingesnė antroji – nuo rugpjūčio iki spalio. Pavasario lervos deformuoja lapus, rudens lervos išgraužia takus stiebe: perpjovus porą, matyti parudavęs audinys. Minamusių skraidymo metu porus reikia uždengti smulkiu tinkleliu.
Tripsai – vos 1 mm ilgio vabzdžiai, siurbiantys lapų sultis. Lapuose lieka sidabriškai baltų dėmelių, kurios susilieja, o stipriai pažeisti lapai pabąla ir džiūsta. Tripsų daugiausia būna per karštį ir sausrą. Jie žiemoja augalų liekanose, todėl rudenį lysvėje neturi likti porų lapų.
Svogūninės musės lervos pavasarį minta porų stiebo apačia ir šaknimis, todėl porai vysta ir gelsta. Vasaros lervos išgraužia takus lapuose, pažeisti audiniai pūva ir tokių porų nebegalima laikyti. Musių gausiau būna šalia žydinčių rapsų ir ankštinių augalų bei smėlingoje dirvoje, kur patelės mieliau deda kiaušinius.
Porų derliaus nuėmimas ir laikymas
Porų derlių galima imti nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens, o peržiemojusių žieminių porų – pavasarį. Kadangi subrendę porai lysvėje toliau lėtai auga, jų nereikia nuimti visų iš karto.
Kada rauti porus
Porų derliaus nuėmimo laikas priklauso nuo veislės ir sėjos datos. Vasariniai porai raunami nuo rugpjūčio pabaigos, rudeniniai – nuo rugsėjo. Žieminiai porai lysvėje gali likti iki kito pavasario.
Porus galima rauti, kai matyti šie brandos požymiai:
- Porų stiebo storis siekia 2–4 cm, o plonastiebių veislių – 1,5–2 cm.
- Baltoji stiebo dalis yra tvirta ir ilgesnė nei 7 cm.
Kitaip nei svogūnų, porų lapai bręstant nenuvysta, tad laukti, kol jie nuvys, beprasmiška. Jei imamas kas antras poras, likusieji užauga stambesni. Porai pakelia lengvas šalnas, todėl jų nereikia skubėti rauti rugsėjo pradžioje. Po šalnų jų skonis gali tapti net saldesnis. Porus, kurie neliks žiemoti lysvėje, iškaskite, kol neįšalo žemė.
Peržiemojusius porus reikia nuimti iki gegužės, kol jie neišleidžia žiedstiebių: žiedstiebį išleidusio poro stiebas sukietėja ir tampa plaušingas. Kovo pabaigoje iškasti porai būna maistingesni nei balandžio pabaigoje, nes vėliau juose mažėja sausųjų medžiagų ir vitamino C, o daugėja nitratų.
Kaip nuimti porų derlių
Porų derlių nuimti ir paruošti laikymui reikia šia tvarka:
- Kaskite porus sausą dieną, kad sudrėkę jie nepradėtų pūti.
- Pakelkite žemę šakėmis prie pat šaknų ir atsargiai ištraukite porą, kad nenutrūktų stiebas. Lengvoje dirvoje jį galima ištraukti ir be šakių, pasukant aplink ašį.
- Nukratykite žemes, bet porų neplaukite.
- Patrumpinkite šaknis ir ilgus lapus, tačiau stiebo apačios nepjaukite, kad neparuduotų lapų galai.
- Kuo greičiau padėkite porus į vėsią vietą, nes iškasti jie greitai vysta.
Porų laikymas žiemai
Porai ilgiausiai išsilaiko apie 0 °C temperatūroje, kai oro drėgmė siekia 95–100 %: tokiomis sąlygomis jie išbūna švieži 2–3 mėnesius. Porus galima laikyti šiose vietose:
- Rūsyje porai statomi vertikaliai į dėžes su drėgnu smėliu.
- Šaldytuvo daržovių stalčiuje neplauti porai nesuvysta 1–2 savaites.
- Lysvėje žiemoti paliekami tik žieminiai porai.
Rūsio temperatūra neturi nukristi žemiau −0,7 °C, nes tada porai sušąla. Kai ji pakyla virš 10 °C, jie ima tįsti, linkti ir greičiau gelsta.
Porų kvapą lengvai perima vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai, todėl porus geriau laikyti atskirai nuo jų arba šalia svogūnų ir česnakų.
Porų patiekalai ir ruošiniai
Porai dedami į salotas, verdami sriubose, troškinami ir kepami. Derliaus perteklių galima paruošti žiemai.
Kaip paruošti porus gaminimui
Prieš gaminant porus reikia perpjauti išilgai ir nuplauti po vėsiu vandeniu, nes viduje dažnai lieka žemių. Valgomi visi porų lapai, tik tamsiai žalios jų viršūnės yra kietesnės. Švelniausia yra baltoji ir šviesiai žalia porų dalis, tinkama valgyti ir nevirta. Tamsiai žalius lapus geriau smulkiai supjaustyti ir ilgiau troškinti arba virti iš jų sultinį.
Porų patiekalai
Populiariausi porų patiekalai yra šie:
- Porų ir bulvių sriuba – svieste troškinti porai verdami su bulvėmis ir sutrinami. Porai turi likti šviesūs: apskrudę iki rudumo jie kartėja.
- Porų ir obuolių salotos – plonai supjaustyta baltoji porų dalis maišoma su rūgščiais obuoliais. Į salotas dažnai dedama ir tarkuotų morkų.
- Troškinti porai – išilgai perpjauti porai troškinami sultinyje, kol suminkštėja.
- Porų pyragas – prieš dedant į įdarą porai pakepinami, kad išgaruotų sultys ir nesudrėktų tešla.
- Traškūs porai – plonomis juostelėmis supjaustyti porai kepami aliejuje iki auksinės spalvos. Jais pabarstomos sriubos ir salotos.
Porų ruošiniai žiemai
Porus žiemai galima užšaldyti, išdžiovinti arba marinuoti:
- Šaldomi porai supjaustomi žiedais, blanširuoti jų nereikia. Atšildyti jie suminkštėja ir gali įgauti kartesnį skonį, todėl dedami į sriubas ir troškinius.
- Džiovinama baltoji ir šviesiai žalia porų dalis: ji pjaustoma 5 mm griežinėliais ir kaitinama 62 °C temperatūroje, kol tampa traški. Išdžiūvę griežinėliai laikomi sandariame inde sausoje, tamsioje vietoje.
- Marinuoti porai laikomi šaldytuve. Sterilizuoti jų negalima, nes nuo karščio porai suglemba.
Porų nauda sveikatai
Porai turi daug vitamino K ir folatų. Vitaminas K reikalingas normaliam kraujo krešėjimui ir kaulams, o folatai – kraujo ląstelių gamybai.
100 g šviežių porų yra šių maistinių medžiagų:
- Vitamino K – 47 µg (63 % paros normos).
- Folatų – 64 µg (32 % paros normos).
- Mangano – 0,48 mg (24 % paros normos).
- Vitamino B6 – 0,23 mg (17 % paros normos).
- Geležies – 2,1 mg (15 % paros normos).
- Vitamino C – 12 mg (15 % paros normos).
Tame pačiame kiekyje porų yra 61 kcal ir 1,8 g skaidulų. Porai turi ir karotinoidų: beta karoteno, liuteino ir zeaksantino.
Žaliuose porų lapuose susikaupia daugiau fenolinių junginių ir vitamino C nei baltojoje dalyje, todėl jų antioksidacinis aktyvumas stipresnis. Jautraus žarnyno žmonės lapus toleruoja geriau nei baltąją dalį, nes juose mažai fruktanų.
Verdant porai praranda daugiau nei du trečdalius folatų ir vitamino C bei beveik visą vitaminą K. Daugiausia šių medžiagų gaunama valgant nevirtus porus, pavyzdžiui, salotose.
Dažniausiai užduodami klausimai apie porus
Pabaigai
Porų kiekį kitam sezonui nesunku apskaičiuoti pagal tai, kiek jų suvalgėte šiemet. Viename lysvės kvadratiniame metre užauga apie 20 subrendusių porų. Jei per savaitę suvartojate du porus, nuo rugsėjo iki sausio jų prireiks apie 40, taigi užteks maždaug dviejų metrų ilgio ir metro pločio lysvės.
Šiemet pasodintų žieminių porų lysvė atsilaisvina tik kitų metų balandį ar gegužę, kai iškasami paskutiniai porai. Tada joje galima sodinti agurkus, cukinijas ir kitas šalčiui jautrias daržoves, kurių daigai į lauką keliami tik praėjus šalnoms.
Atnaujinta: 2026-11-01