Moliūgų auginimas – kaip užauginti stambius ir gerai subrendusius vaisius

Pradžia » Augalai » Daržovės » Moliūgai

Moliūgai (lot. Cucurbita) yra vienmetės moliūginių šeimos daržovės, iš kurių minkštimo verdamos sriubos ir košės, o iš sėklų spaudžiamas aliejus. Kietažievius vaisius galima skaptuoti Helovinui arba jais puošti namus. Nuimtas derlius sausoje, vėsioje patalpoje išbūna ilgai, ir per žiemą daugelio veislių minkštimas dar pasaldėja.

Moliūgų ūgliai nusidriekia per kelis metrus, todėl mažame darže auginamos krūminės veislės arba smulkiavaisiai moliūgai, keliami ant atramų ar tvoros. Juos galima sodinti net ant komposto krūvos, kur netrūksta maisto medžiagų ir drėgmės. Lietuvos klimatui tinkamiausi didieji ir paprastieji moliūgai, o šilumą mėgstantiems kvapiesiems vasara čia neretai būna per vėsi.

Moliūgų rūšys

Moliūgų rūšių yra mažiau, nei galima pamanyti iš pavadinimų įvairovės: hokaido, sviestiniai ar Helovino moliūgai yra tik veislių grupės. Kiekviena jų priklauso didžiajam, kvapiajam arba paprastajam moliūgui. Kitų rūšių moliūgų Lietuvoje beveik niekas neaugina, nors juosvasėklis moliūgas (C. ficifolia) naudojamas kaip agurkų poskiepis: jis yra atsparus fuzariozei ir pakelia vėsą.

Didieji moliūgai

Didysis moliūgas (Cucurbita maxima) – Lietuvoje dažnai auginama rūšis, kuriai priskiriami hokaido, bananiniai ir rekordinio dydžio moliūgai. Didžiųjų moliūgų minkštimas būna ryškiai oranžinis ir turi daug β-karoteno. Nupjautų vaisių nereikia skubėti valgyti: dauguma jų skaniausi būna po 1–2 mėnesių laikymo, kai dalis krakmolo virsta cukrumi. Sandėlyje jie išsilaiko 4–6 mėnesius.

Kvapieji moliūgai

Kvapusis moliūgas (Cucurbita moschata), dar vadinamas muskusiniu, iš visų rūšių geriausiai pakelia karštį ir drėgmę. Kvapieji moliūgai kilę iš drėgnų šiaurinės Pietų Amerikos žemumų ir pietų Meksikos, todėl jų vaisiams subręsti reikia ilgos, šiltos vasaros. Lietuvoje jie auginami rečiau. Šios rūšies veislių grupės yra sviestiniai ir muskatiniai moliūgai. Vaisiai išsilaiko bent 4–6 mėnesius, o laikant jų minkštimas saldėja ir įgauna ryškesnį atspalvį, nes daugėja karotenoidų.

Paprastieji moliūgai

Paprastajam moliūgui, arba paprastajam aguročiui (Cucurbita pepo), priklauso Helovino, aliejiniai ir spagetiniai moliūgai, dauguma dekoratyvinių moliūgėlių, taip pat cukinijos ir patisonai. Daugelio paprastųjų moliūgų vaisiai subręsta per 80–100 dienų, todėl spėja užaugti per trumpą Lietuvos vasarą. Minkštimas būna gelsvas arba blyškiai oranžinis. Subrendę vaisiai tinka valgyti iškart nuėmus, o ilgam laikymui jie netinka: dauguma išsilaiko 2–3 mėnesius.

Kaip atskirti moliūgų rūšis

Moliūgų rūšys patikimiausiai skiriasi lapais ir vaisiaus koteliu, kurio forma nepriklauso nuo spalvos ar dydžio:

  • Didžiųjų moliūgų kotelis būna apvalus ir minkštas, prie vaisiaus neplatėja, o vaisiui subrendus sukamštėja. Lapai platūs, beveik neskiautėti.
  • Kvapieji moliūgai turi lygų, kampuotą kotelį, kuris prie vaisiaus išplatėja. Jų lapai skiautėti, dažnai su baltomis dėmėmis gyslų sankirtose.
  • Paprastųjų moliūgų kotelį lengva atpažinti: jis kietas, penkiabriaunis, dygliuotas ir žvaigždės formos skerspjūvio. Giliai skiautėtus lapus dengia šiurkštūs plaukeliai.

Moliūgų sėklas sėjai iš savo derliaus verta rinkti tik tada, kai darže auga ne daugiau kaip po vieną kiekvienos rūšies veislę. Skirtingų rūšių moliūgai, pavyzdžiui, didysis ir paprastasis, tarpusavyje paprastai nesikryžmina. Tos pačios rūšies veislės kryžminasi lengvai, todėl iš jų sėklų išaugę augalai gali neatkartoti veislės savybių. Paprastieji moliūgai kryžminasi ir su cukinijomis, patisonais bei dekoratyviniais moliūgėliais, nes visi jie priklauso tai pačiai rūšiai.

Moliūgų veislės

Moliūgų veislės skiriasi vaisių dydžiu ir žievės spalva: mažiausi moliūgėliai sveria vos kelis šimtus gramų, didžiausi milžinai – kelis šimtus kilogramų. Ankstyvų veislių vaisiai subręsta maždaug per 90 dienų, o vėlyvosioms prireikia 120–130 dienų.

Sviestiniai moliūgai

Sviestiniai moliūgai – kriaušės formos kvapiųjų moliūgų veislių grupė. Jų sėklos susitelkusios apatinėje, platesnėje vaisiaus dalyje, o storą kaklą sudaro vientisas minkštimas. Lietuvoje sviestinius moliūgus patikimiausia auginti iš daigų ir rinktis ankstyvas veisles, kad vaisiai spėtų sunokti iki rudens šalnų. Subrendusio moliūgo žievė būna tolygiai gelsvai rusva. Kol joje dar matyti žalių dryžių, vaisių geriau palikti ant augalo, nes nupjautas jis gerai neprinoksta.

Mūsų klimate auginamos šios sviestinių moliūgų veislės:

  • ‘Waltham Butternut’ – Masačusetso valstijoje išvesta sena veislė, iki šiol laikoma sviestinių moliūgų standartu. Iš daigų užauginti augalai subrandina 1,5–3 kg moliūgus per 80–90 dienų, tačiau vėsią vasarą dalis derliaus lieka neprinokusi.
  • ‘Hunter’ F1 – Šiaurės Europos klimatui sukurtas hibridas, kurio derlius sunoksta maždaug per 90 dienų, iki keturių savaičių anksčiau nei amerikietiškų sviestinių moliūgų. Ant augalo su sutrumpėjusiais ūgliais užauga 4–5 nedideli, 1–1,5 kg vaisiai.
  • ‘Butterbush’ – kompaktiška moliūgų veislė nedideliam daržui. Jos ūgliai siekia tik 1,2–1,8 m, todėl eilėje augalus galima sodinti kas 60 cm. Smulkūs sviestiniai moliūgai prinoksta per 87 dienas.

Muskatiniai moliūgai

Muskatiniais arba muskusiniais dažnai vadinami visi kvapieji moliūgai, net ir sviestiniai, tačiau siaurąja prasme tai stambiavaisės, briaunotos arba labai ilgos šios rūšies veislės. Jų tankus, ryškiai oranžinis minkštimas nebūna vandeningas. Stambūs vaisiai bręsta 100–120 dienų, todėl daigus į atvirą gruntą geriausia perkelti vos praėjus šalnų pavojui.

Prie muskatinių moliūgų priskiriamos šios veislės:

  • ‘Muscade de Provence’ – tradicinė prancūziška veislė iš Provanso. Plokšti, giliai briaunoti moliūgai bręsdami iš tamsiai žalių tampa rusvai oranžiniai ir sveria 2,5–8 kg, o derlingoje dirvoje užauga net iki 15 kg. Iki vasario jie išlieka tinkami valgyti.
  • ‘Lunga di Napoli’ – pailgų, apatiniame gale sustorėjusių moliūgų veislė iš Italijos. Jos vaisiai primena milžinišką sviestinį moliūgą ir sveria 10 kg ar daugiau. Sandėlyje tamsiai žalia žievė pagelsta, o ryškiai oranžinis minkštimas būna labai saldus.
  • ‘Tromba d’Albenga’ – vijoklinė moliūgų veislė, kurią patogu auginti prie atramos ar tvoros. Jauni 20–30 cm moliūgai valgomi kaip cukinijos, o ilgame jų kakle nėra sėklų. Palikti ant augalo, jie užauga iki metro ilgio, tampa smėlio spalvos, skoniu primena sviestinius moliūgus ir išsilaiko žiemą. Augalai labai atsparūs netikrajai miltligei.

Hokaido moliūgai

Hokaido moliūgai, pavadinti japonų salos vardu, yra nedideli, lašo ar svogūno formos didžiųjų moliūgų vaisiai. Kepant jų plona žievė visiškai suminkštėja, todėl moliūgo lupti nereikia, o tankus, saldus minkštimas primena kaštonų skonį. Ant vieno augalo užauga 2–3 vaisiai, sveriantys 0,5–2,5 kg.

Daržuose auginamos skirtingos spalvos hokaido moliūgų veislės:

  • ‘Uchiki Kuri’ – moliūgų veislė, dažnai vadinama tiesiog hokaido. Žodis „kuri“ japoniškai reiškia kaštoną. Prancūzijoje šie moliūgai žinomi kaip potimarron. Ryškiai oranžiniai, 1,5–2 kg vaisiai subręsta per 95 dienas.
  • ‘Blue Kuri’ – ankstyva veislė, kurios šiek tiek suplotus 1,8–2,7 kg moliūgus dengia stora melsvai pilka žievė. Sandėlyje ji pamažu įgauna rusvą atspalvį. Skaniausias minkštimas būna vasarį, nors dalis derliaus išsilaiko iki birželio.
  • ‘Green Hokkaido’ – vėlyva moliūgų veislė, kurios tamsiai žalios žievės moliūgus galima ilgai laikyti.

Bananiniai moliūgai

Bananiniai moliūgai, priklausantys didžiųjų moliūgų rūšiai, išsiskiria pailgais, cilindro formos vaisiais, kurie smailėja į abu galus. Vaisiai dažnai užauga 45–60 cm ilgio, nors kai kurių veislių būna ir dvigubai ilgesni.

Pagal žievės spalvą bananiniai moliūgai būna rausvi arba melsvi:

  • ‘Pink Banana Jumbo’ – sena moliūgų veislė. Ant vieno augalo užauga 2–3 rausvai lašišinės spalvos moliūgai, paprastai sveriantys 7–9 kg, nors palikti augti jie gali viršyti 120 cm ilgį ir 30 kg svorį. Gelsvai oranžinis minkštimas būna be plaušų, o skaniausi – trumpesni nei 80 cm egzemplioriai. Derlius išsilaiko iki kovo.
  • ‘Guatemalan Blue’ – melsvai pilkos žievės bananinių moliūgų veislė. Apie 50 cm ilgio, 2–3,5 kg moliūgai subręsta per 90–110 dienų, o jų minkštimas būna ryškiai oranžinis.

Oranžiniai valgomieji moliūgai

Oranžiniai valgomieji moliūgai – apvalūs arba plokšti, ryškiai oranžinės žievės didžiųjų moliūgų vaisiai su storu minkštimu. Kelios šios grupės veislės išvestos Lenkijoje ir įrašytos į jos veislių registrą.

Oranžinių valgomųjų moliūgų grupei priklauso šios veislės:

  • ‘Bambino’ – lenkiška vidutinio ankstyvumo veislė, kurios augalams reikia daug vietos: ūgliai užauga ilgesni nei 10 m. Apvalūs, šiek tiek pailgi moliūgai sveria 5–8 kg, o jų ploną tamsiai oranžinę žievę dengia pilkšvas tinklelis. Derlius išsilaiko iki žiemos pabaigos.
  • ‘Justynka’ F1 – pusiau krūminis hibridas, kuriam pakanka maždaug 1 × 1 m ploto. Plokščiai apvalūs, oranžiniai ar rausvo atspalvio moliūgai sveria 2,5–3,5 kg ir tinka laikyti žiemą. Ryškios spalvos jų minkštimas užauga net iki 5 cm storio.
  • ‘Amazonka’ – ankstyva pusiau krūminė moliūgų veislė. Nedideli, 1–1,5 kg moliūgai subręsta per 90 dienų nuo sudygimo ir tinka perdirbti. Jų minkštime gausu karotenoidų.
  • ‘Rouge Vif d’Etampes’ – sena prancūziška veislė, pavadinta į pietus nuo Paryžiaus esančio Etampo miesto vardu. Plokšti, briaunoti 4–8 kg moliūgai būna ryškiai raudonai oranžiniai ir subręsta per 105 dienas. Dėl formos, primenančios Pelenės karietą, ši veislė dar vadinama Pelenės moliūgu.

Balti, žali ir melsvi moliūgai

Balti, žali ir melsvi valgomieji moliūgai daugiausia priklauso didžiųjų moliūgų rūšiai, o po neįprastos spalvos žieve dažnai slepiasi ryškiai oranžinis minkštimas. Baltos žievės vaisiai, per ilgai palikti ant augalo, gali pagelsti, todėl juos geriau nupjauti vos subrendusius.

Baltą, melsvą ar žalią moliūgą galima užsiauginti iš šių veislių sėklų:

  • ‘Valenciano’ – baltų moliūgų veislė, kurią verta auginti ir dėl išvaizdos, ir dėl skonio. Pilkšvo atspalvio 4–5 kg moliūgai subręsta per 110 dienų, yra skanūs kepti ir gerai išsilaiko per žiemą.
  • ‘Crown Prince’ F1 – Didžiosios Britanijos karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimu įvertintas hibridas. Ant iki 3 m ilgio ūglių per 110 dienų subręsta melsvai pilki 2–4 kg vaisiai. Jų saldus, ryškiai oranžinis minkštimas turi riešutų poskonį.
  • ‘Blue Ballet’ – nedidelė, saldi stambiojo ‘Blue Hubbard’ moliūgo forma. Melsvai žalsvi moliūgai subręsta per 95 dienas.
  • ‘Ambar’ – lenkiška pusiau vijoklinė moliūgų veislė. Ant augalo užauga iki dviejų apvalių, šiek tiek suplotų 2–4 kg moliūgų, kurie išsilaiko iki kovo. Tamsiai žalią jų žievę margina pilki taškeliai, o minkštimas būna geltonas arba oranžinis.
  • ‘Marina di Chioggia’ – sena vėlyva veislė iš Venecijos apylinkių, lengvai atpažįstama iš tamsiai žalios, gumbuotos žievės. Vienas augalas užaugina iki penkių 4–8 kg moliūgų, kurie subręsta maždaug per 130 dienų. Tankus, rausvai oranžinis minkštimas yra saldus, o derlių galima laikyti iki vasario.

Milžiniški moliūgai

Milžiniški moliūgai, kurių rekordiniai vaisiai sveria daugiau nei toną, yra didžiųjų moliūgų veislės. Didžiausius vaisius augalai užaugina, kai ant ūglio lieka tik vienas moliūgas, o dirva būna nuolat drėgna ir derlinga. Tokių moliūgų minkštimas dažnai būna plaušingas ir prėskas, todėl jie auginami daugiausia varžyboms, parodoms ir dekorui.

Milžiniškiems moliūgams užauginti sėjamos šių veislių sėklos:

  • ‘Atlantic Giant’ – Kanadoje Howardo Dillo išvesta moliūgų veislė, iš kurios kilusi dauguma pastarųjų metų rekordininkų. Palankiomis sąlygomis jos vaisius per parą gali priaugti iki 23 kg, o augalo ūgliai užauga iki 15 m ilgio.
  • ‘Big Max’ – stambiavaisė veislė, kurios apvalūs oranžiniai moliūgai per 110–120 dienų gali užaugti sunkesni nei 50 kg. Jų storos, 7–10 cm sienelės tinka skaptuoti, o minkštimą galima konservuoti ir šaldyti.
  • ‘Gele Reuzen’ – moliūgų veislė, kurios olandiškas pavadinimas reiškia „geltonieji milžinai“. Vidutiniškai jos moliūgai sveria 30–60 kg, o didžiausi užauga iki 150 kg. Vėlyvas derlius subręsta per 125 dienas ir, tinkamai sandėliuojamas, išlieka kelis mėnesius.

Aliejiniai moliūgai

Aliejiniai moliūgai auginami dėl sėklų, kurios neturi kieto, sumedėjusio lukšto: jas galima valgyti nelukštentas ir spausti iš jų aliejų. Paprastųjų moliūgų sėklos be lukšto pirmą kartą atsirado Austrijos Štirijos krašte maždaug 1870–1880 m., todėl aliejiniai moliūgai vadinami ir Štirijos moliūgais (C. pepo var. styriaca).

Prie aliejinių moliūgų priskiriamos šios veislės:

  • ‘Olga’ – Ukrainoje išvesta aliejinių moliūgų veislė. Jos 3–5 kg moliūgai išsilaiko tik 1–2 mėnesius, todėl sėklas geriau išimti netrukus po derliaus.
  • ‘Miranda’ – pusiau krūminė veislė, kuri darže užima nedaug vietos. Gelsvai oranžiniuose, marmuriniu raštu išmargintuose jos vaisiuose subręsta stambios sėklos be lukšto.
  • ‘Gleisdorfer’ – austriška moliūgų veislė, kurios ilgi ūgliai driekiasi žeme. Ji išsiskiria dideliu sėklų derliumi: iš hektaro galima surinkti apie 800 kg.
  • ‘Beppo’ F1 – sausrai atsparus hibridas, kurio derlius subręsta 2–3 savaitėmis anksčiau nei panašių veislių.

Spagetiniai moliūgai

Spagetiniai moliūgai gavo tokį pavadinimą dėl minkštimo, kuris iškeptas ar išvirtas šakute išsiskaido į makaronus primenančius plaušus. Vaisiai pjaunami, kai žievė tampa gelsva ar šviesiai ruda. Brandinti po derliaus jų nereikia, o sandėlyje jie išsilaiko 2–3 mėnesius.

Spagetinių moliūgų veislės skirstomos į vijoklines ir krūmines:

  • ‘Vegetable Spaghetti’ – vijoklinė moliūgų veislė, kurios ūgliai užauga 1,5–1,8 m ilgio. Gelsvi, 13–20 cm moliūgai sveria 1–1,2 kg ir subręsta per 100 dienų nuo sėjos.
  • ‘Tivoli’ F1 – pirmasis krūminis spagetinių moliūgų hibridas. Kompaktiškus augalus galima auginti pakeltose lysvėse ir didelėse talpose, o pailgi, apie 15 cm ilgio vaisiai sunoksta per 90 dienų.

Moliūgai Helovinui

Moliūgai Helovinui – paprastųjų moliūgų veislės apvaliais, simetriškais vaisiais, kuriuos patogu skaptuoti. Žibintui geriausiai tinka vaisius tvirtomis sienelėmis ir stipriu koteliu, kuris lieka prie išpjauto dangtelio.

Skaptavimui auginamos šios veislės:

  • ‘Howden’ – Johno Howdeno išvesta amerikietiška veislė, tapusi didelių Helovino žibintų etalonu. Vienas augalas užaugina 4–6 apvalius, briaunotus 9–16 kg moliūgus, kurių storos sienelės ir tvirtas kotelis palengvina skaptavimą. Moliūgams subręsti reikia 115 dienų.
  • ‘Connecticut Field’ – sena, dar Naujosios Anglijos čiabuvių auginta moliūgų veislė. Iki 50 cm skersmens moliūgai sveria 8–9 kg ir subręsta per 110 dienų. Iš šios veislės kilo pyragams auginamas ‘New England Pie’.
  • ‘Jack O’Lantern’ – Helovino žibinto vardu pavadinta moliūgų veislė. Apvalūs, simetriški, apie 25 cm aukščio moliūgai sveria 4,5–8 kg ir sunoksta per 105 dienas.

Dekoratyviniai moliūgai

Dekoratyviniai moliūgai ne visi valgomi: mažų moliūgėlių veislės tinka ir puošybai, ir maistui, o margi, gumbuoti kietažieviai moliūgėliai auginami tik dekorui. Kai kuriuose dekoratyviniuose moliūgėliuose kaupiasi nuodingų kukurbitacinų. Ar vaisius tinka gaminti, galima sužinoti paragavus mažą žalio minkštimo kąsnelį: jei jis kartus, valgyti negalima. Kietažieviai moliūgėliai sunkiai išdžiūsta ir dažnai supūva, tačiau vašku ar aliejumi patrintų vaisių spalva ilgiau išlieka ryški.

Valgomiems dekoratyviniams moliūgams priskiriamos šios veislės:

  • ‘Jack Be Little’ – plokščių, briaunotų oranžinių moliūgėlių veislė. Vienas augalas užaugina iki aštuonių vos 5 cm aukščio, 150–350 g sveriančių moliūgėlių, kurie subręsta per 95 dienas. Jie skanūs įdaryti ar troškinti, o gerai subrendę gali puošti namus iki metų.
  • ‘Baby Boo’ – kreminės baltos spalvos moliūgėlių veislė, kurios ūgliai driekiasi iki 3 m. Šviesaus minkštimo, 7–12 cm skersmens moliūgėliai yra valgomi ir gerai išsilaiko žiemą.
  • ‘Sweet Dumpling’ – mažų, saldžių moliūgų veislė. Kreminę žievę puošia žali dryžiai, o 300–800 g moliūgėlių oranžiškai geltonas minkštimas išlieka skanus 3–6 mėnesius.
  • ‘Turk’s Turban’ – sena didžiųjų moliūgų veislė iš Prancūzijos. Turbano formos 20–30 cm skersmens vaisiai sveria iki 2 kg, o jų minkštimas turi lazdyno riešutų poskonį. Valgyti tinka ir sėklos, kurias galima paskrudinti.

Moliūgų sėja

Moliūgus Lietuvoje galima sėti dviem būdais: namuose daigams arba tiesiai į lysvę. Iš daigų užauginti augalai įgyja kelių savaičių pranašumą, todėl jų vaisiai dažniau spėja sunokti iki rudens.

Kada sėti moliūgus

Moliūgus daigams geriausia sėti balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, likus 3–4 savaitėms iki sodinimo į lauką. Į atvirą dirvą jų sėklos įterpiamos vėliau – gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, kai žemė jau būna įšilusi.

Jaunus moliūgus gali pražudyti net trumpa šalna, o šaltesnėje nei 10 °C dirvoje jų augimas sulėtėja. Kai kuriais metais šis pavojus mūsų krašte išlieka iki birželio pradžios, tad sėjos laiką verta derinti su orų prognoze.

Kvapiųjų ir vėlyvųjų didžiųjų moliūgų, kurie bręsta ilgai, daigus geriau išsiauginti namuose: lauke sudygusiems augalams gali pritrūkti šiltų dienų. Paprastųjų moliūgų ir ankstyvų veislių sėklas galima sėti tiesiai į lysvę, nes jiems užtenka trumpesnės vasaros. Tokiems augalams nereikia persodinimo, per kurį dažnai pažeidžiamos jautrios moliūgų šaknys.

Cukinijų sėjos laikas sutampa su moliūgų, todėl abi daržoves patogu pasėti kartu. Palankias dienas pagal Mėnulio fazes galima pasitikrinti sodinimo kalendoriuje.

Moliūgų sėja tiesiai į dirvą

Moliūgų sėklos dygsta tik šiltoje dirvoje, kurios temperatūra maždaug 10 cm gylyje siekia bent 15 °C. Šaltoje ir drėgnoje žemėje jos ilgai nesikala, o dalis jų supūva. Dirvos temperatūrą patikimiausia pamatuoti termometru ryte, kai ji būna žemiausia.

Tiesiai į lysvę moliūgų sėklas reikia sėti taip:

  1. Įterpkite 2–3 sėklas į kiekvieną duobutę maždaug 3 cm gyliu.
  2. Gausiai palaistykite, kad sėklos gautų pakankamai drėgmės išbrinkti.
  3. Palikite vieną stipriausią augalą, kai daigeliams išauga 2–3 tikrieji lapeliai. Kitus nukirpkite žirklėmis, nes išrauti jie dažnai pajudina ir paliekamo augalo šaknis.

Pasėtą lysvę galima uždengti agroplėvele: po ja sudygę daigeliai būna apsaugoti nuo nedidelės šalnos ir vėjo. Dangą reikia nuimti, kai moliūgai ima žydėti arba orai tampa karšti.

Moliūgų daigų auginimas

Moliūgų daigai auga greitai, todėl stipresni būna tie, kurie po sudygimo laikomi vėsiau ir į lauką sodinami dar jauni.

Kaip daiginti moliūgų sėklas

Tamsoje, vėsiai ir sausai laikomos moliūgų sėklos gyvybingumą išsaugo apie ketverius metus. Daigams jos sėjamos šia tvarka:

  1. Moliūgų sėklas pamerkite ne ilgiau kaip parai arba visai jų nemirkykite: išbuvusios vandenyje 48 valandas, jos sudygsta maždaug dešimtadaliu prasčiau nei sausos.
  2. Sėkite po 1–2 sėklas į atskirus 300–400 ml indelius, maždaug 3 cm gyliu. Moliūgų daigų nepikuokite, nors pomidorams tai įprastas darbas: perkelti iš bendros dėžutės, moliūgai sunkiai prigyja.
  3. Indelius su sėklomis laikykite 22–25 °C temperatūroje, kol jos sudygs. Tokioje šilumoje daigai pasirodo maždaug per savaitę.

Moliūgų daigų priežiūra

Sudygę moliūgų daigai prižiūrimi taip:

  • Daigus perkelkite į vėsesnę, 19–20 °C patalpą, nes aukštesnėje temperatūroje jie ištįsta.
  • Indelius statykite retai ir kuo arčiau lango: daigai turi būti apšviesti ne trumpiau kaip 14 valandų per parą, o stambūs moliūgų lapai greitai užstoja vienas kitą.
  • Laistykite saikingai, maždaug kas tris dienas: substratas turi būti lengvai drėgnas, bet ne šlapias.

Į lauką geriausia sodinti jaunus moliūgų daigus, turinčius 1–2, daugiausia 3 tikruosius lapelius. Ilgiau indeliuose pabuvę moliūgai naujoje vietoje sunkiai atsigauna: kelias savaites jie gali visai neaugti.

Moliūgų daigus verta pradėti grūdinti likus maždaug 7 dienoms iki sodinimo. Šiltu, debesuotu oru jie valandai išnešami į lauką, o vėliau šis laikas palaipsniui ilginamas. Grūdinti patogu ir šiltnamyje, kurio duris nakčiai galima uždaryti. Tuo metu daigus geriau laistyti rečiau, kad substratas šiek tiek pradžiūtų: taip jie greičiau pripranta prie lauko sąlygų.

Moliūgų sodinimas

Moliūgams reikia šilumos ir daug vietos: vieno augalo ūgliai išsidriekia per kelis kvadratinius metrus.

Kada sodinti moliūgų daigus į lauką

Moliūgų daigai į lauką sodinami gegužės pabaigoje, kai orų prognozės nebežada šalnų. Jei artimiausiomis naktimis numatomas atšalimas, juos geriau dar kelias dienas palaikyti viduje: jauniems augalams pavojinga jau 8 °C ir žemesnė temperatūra.

Pasodintus moliūgus nuo šalnos galima apsaugoti storesne agroplėvele. Po ja būna maždaug 2 °C šilčiau nei atvirame ore, ir trumpą atšalimą jie dažnai atlaiko.

Kur sodinti moliūgus

Moliūgus geriausia sodinti saulėtoje daržo vietoje, kurią nuo šaltų vėjų užstoja tvora, pastatas ar gyvatvorė: pavėsyje ir vėsoje jie auga prasčiau. Dirva turi būti derlinga ir sulaikyti drėgmę, bet neužmirkti. Palankiausias pH – 6–7, o rūgščioje ir prastai vandenį praleidžiančioje žemėje dažniau pūva šaknys, šaknies kaklelis ir vaisiai.

Moliūgams skirtą plotą patogiausia numatyti dar planuojant lysvių išdėstymą: vėliau jų ilgi ūgliai užgožia gretimas daržoves.

Toje pačioje vietoje moliūgus ir kitus moliūginius augalus verta auginti tik kas 3–4 metus, nes dirvoje kaupiasi juos puolančių ligų sukėlėjai. Sėjomainoje moliūgams tinka lysvė, kurioje prieš tai augo ankštinės daržovės, pavyzdžiui, žirniai.

Moliūgus galima auginti ir tiesiai ant atviros komposto krūvos, net jei atliekos joje dar nesuirusios. Viršuje užtenka padaryti duobutę, suberti į ją kelis kastuvus žemių ir pasodinti daigą. Plačiais lapais moliūgai pavėsina kompostą, todėl jis ilgiau išlieka drėgnas. Naujų atliekų ant apsodintos krūvos nebededama.

Kokiu atstumu sodinti moliūgus

Kuo labiau moliūgai išsikeroja ir kuo stambesni jų vaisiai, tuo toliau vienas nuo kito jie sodinami:

  • Tarp krūminių moliūgų – apie 90 cm.
  • Tarp daugumos vijoklinių moliūgų – 1–1,5 m, o tarp eilių – 1,5–2 m.
  • Tarp stambiavaisių vijoklinių moliūgų – apie 1,5 m, eilių tarpai – iki 3 m.

Kai vietos mažai, ilgus ūglius patogu išdėstyti ratu ir prismeigti prie žemės trumpais kuoliukais arba nukirpti per toli nuėjusius. Smulkiavaisius vijoklinius moliūgus galima leisti vytis arkomis ar tvirtomis grotelėmis ir prilaikyti vaisius tinkleliu. Stambiavaisiai moliūgai auginami tik ant žemės, nes atramos neatlaikytų jų svorio.

Kaip sodinti moliūgų daigus

Moliūgų daigai sodinami šia tvarka:

  1. Duobę iškaskite maždaug 30 cm pločio ir gylio, tada užpildykite ją žeme, sumaišyta su kompostu.
  2. Daigą pasodinkite tame pačiame gylyje, kuriame jis augo indelyje, stengdamiesi nejudinti šaknų. Durpinį puodelį užkaskite visą, kad jo kraštas nekyšotų virš dirvos ir pro jį negaruotų drėgmė.
  3. Žemę aplink augalą prispauskite ir gausiai palaistykite. Greta įkastas maždaug 15 cm skersmens vazonėlis pravers vėliau: pro jį vanduo nenuteka paviršiumi, o susigeria prie šaknų.

Moliūgų priežiūra

Kad moliūgų derlius subręstų iki šalnų, augalus reikia gausiai laistyti, saikingai tręšti ir vasaros pabaigoje riboti užuomazgų skaičių.

Moliūgų laistymas

Moliūgų vandens poreikis auga kartu su lapija ir vaisiais. Jauniems moliūgams per savaitę užtenka maždaug 25 l kvadratiniam metrui, o paskutinį mėnesį prieš derliaus nuėmimą – iki 50 l. Kai žemė perdžiūsta, moliūgai greičiau suserga miltlige.

Karštą popietę moliūgų lapai dažnai suglemba net drėgnoje dirvoje: per didelį jų paviršių vanduo išgaruoja sparčiau, nei šaknys spėja jį paimti. Jei iki ryto augalai atsigauna, laistymo nereikia.

Didelis vandens kiekis, išpiltas vienu kartu, sudrėkina gilesnius dirvos sluoksnius nei keli nedideli. Lašelinės sistemos lašai lėtai įsigeria į žemę ir nesušlapina lapų, todėl laistymas būna taupesnis, ir moliūgai mažiau serga grybinėmis ligomis.

Pasodinus moliūgus, dirvą verta mulčiuoti storu komposto sluoksniu: po juo drėgmė išgaruoja lėčiau. Aplink stiebą paliekamas tarpelis, kad šaknies kaklelis liktų sausas.

Ant drėgnos žemės gulintys vaisiai greičiau pūva, todėl po augančiais moliūgais patogu pakišti šiaudų, lentelę ar plytelę.

Kuo tręšti moliūgus

Moliūgams pradžioje, kol auga lapai ir ūgliai, daugiausia reikia azoto, o mezgant ir auginant vaisius – kalio ir fosforo. Dirvoje, pagerintoje kompostavimo dėžėje subrendusia organine mase, smulkiavaisiams ir vidutinio dydžio moliūgams maisto medžiagų pakanka.

Stambiavaisiai, milžiniški ir vazone augantys moliūgai jų sunaudoja daugiau, todėl juos verta tręšti taip:

  1. Prieš sodinimą įterpkite kompleksinių trąšų: su jomis į dirvą patenka visas sezonui reikalingas fosforas ir maždaug pusė azoto.
  2. Likusį azotą išberkite aplink augalus, kai ūgliai ima driektis, ir sumaišykite su viršutiniu žemės sluoksniu.
  3. Skystąsias kalio trąšas pilkite prie šaknų kartą per 10–14 dienų, kai užsimezgę vaisiai ima pūstis (tinka ir pomidorams skirtos). Tirpalas neturi patekti ant lapų, nes jie nudega.

Dėl azoto pertekliaus moliūgai išaugina vešlius ūglius, bet vėliau pražysta: jų vaisiai dažnai nespėja sunokti iki šalnų, greičiau pūva ir trūkinėja.

Moliūgų genėjimas

Moliūgus genėti reikia tam, kad maisto medžiagos atitektų jau užsimezgusiems vaisiams, o ne naujiems ūgliams ir užuomazgoms. Ant vieno kero paliekama:

  • Smulkiavaisių moliūgų – visos užuomazgos, nes augalas išmaitina daug nedidelių moliūgų.
  • Stambiavaisių moliūgų – 2–3 stipriausi vaisiai, atrinkti jiems užaugus iki teniso kamuoliuko dydžio.
  • Milžiniškų moliūgų – vienas sparčiausiai augantis moliūgas, kurį geriausia išsirinkti, kai užuomazgų skersmuo siekia 15–20 cm. Naujai pasirodantys žiedai šalinami visą vasarą.

Rugpjūčio viduryje ūglių viršūnes reikia nugnybti, už paskutinio moliūgo paliekant 2–4 lapus, kurie jį maitins: vėliau užsimezgę vaisiai iki rudens neužaugtų. Kartu galima išpjauti ir nevaisingas šonines atšakas.

Kodėl moliūgai nemezga vaisių

Moliūgų užuomazgos nubyra arba visai nesusiformuoja dėl šių priežasčių:

  • Vyriški žiedai atsiveria pirmieji ir, išbarstę žiedadulkes, nubyra: moteriškų tenka palaukti dar maždaug savaitę.
  • Prastas apdulkinimas dažnas lietingais ar vėsiais rytais, nes bitės turi spėti kiekvieną moliūgo žiedą aplankyti 8–12 kartų iki priešpiečio, kol jis dar atviras. Nepakankamai apvaisintas vaisius nudžiūsta arba užauga nesimetriškas.
  • Pirmasis užsimezgęs moliūgas gauna daugiausia maisto medžiagų, todėl vėliau atsiradusios užuomazgos dažnai nunyksta.
  • Karštyje ir sausroje moteriški pumpurai gali žūti dar neprasiskleidę, ir vyriškų žiedų padaugėja. Pavojingiausia, kai dieną temperatūra būna 32 °C ir aukštesnė, o naktį – apie 25 °C.
  • Pavėsyje lapai pagamina mažiau maisto medžiagų, todėl piktžolių ar kaimyninių augalų užstoti moliūgai rečiau mezga vaisius.

Jei bitės užskrenda retai, moliūgus galima apdulkinti patiems: rytą nuskinti vyrišką žiedą ir jo kuokeliu kelis kartus paliesti moteriško žiedo centrą.

Moliūgų auginimas vazone

Vazone patikimiausiai dera krūminiai ir smulkiavaisiai moliūgai, pavyzdžiui, ‘Butterbush’, ‘Tivoli’ F1, ‘Jack Be Little’ ar ‘Baby Boo’, o stambiavaisiams reikia lysvės.

Indą, substratą ir vietą moliūgams patartina parinkti taip:

  • Vienam moliūgui skirkite bent 40 l talpą, o geriausia – 55–75 l. Tinka ir didelis auginimo maišas.
  • Indą pripildykite substrato su dirvožemiu ar kompostu: toks mišinys sulaiko daugiau vandens nei durpės su perlitu.
  • Venkite tamsaus vazono: saulėje jis įkaista, ir žemė jame gali būti 11–17 °C šiltesnė už orą. Kai lauke apie 32 °C, moliūgo šaknys per kelias valandas smarkiai nukenčia.
  • Sunkią, stabilią talpą statykite užuovėjoje: stiprūs vėjo gūsiai žaloja didelius lapus ir gali apversti lengvą vazoną.
  • Indus išdėstykite retai: kai tarp jų prastai juda oras, augalai dažniau serga grybinėmis ligomis.

Didelė moliūgo lapija išgarina daug vandens, o nedideliame žemės tūryje drėgmės lieka mažai, todėl karštą dieną laistyti gali tekti du kartus – ryte ir vakare. Substrato paviršių patartina mulčiuoti šiaudais, žieve ar kompostu, kad jis lėčiau džiūtų. Ilgai veikiančių trąšų karštame vazone geriau nenaudoti: įkaitusioje žemėje maisto medžiagos iš jų išsiskiria greičiau nei numatyta, ir augalas gali nukentėti.

Vijoklinių smulkiavaisių moliūgų ūglius patogu pririšti prie tvirtų grotelių ar sienos atramos: taip jie neužima vietos ant grindų. Po kiekvienu kabančiu vaisiumi galima pritvirtinti tinklinį maišelį, kad sunkėdamas jis nenutrūktų. Jei vazonas stovi toli nuo sodo ir gėlynų, pavyzdžiui, aukštame balkone, bičių apsilanko mažiau, todėl žiedus dažnai tenka apdulkinti patiems.

Moliūgų ligos ir kenkėjai

Daugelio moliūgų ligų sukėlėjai kelerius metus išlieka dirvoje ir augalų liekanose, o į vaisius patenka per šliužų išgraužtas ar kitas žievės žaizdas ir pro tą pusę, kuri liečia drėgną žemę. Užsikrėtęs moliūgas iki derliaus nuėmimo dažnai atrodo sveikas: puvinio požymiai išryškėja tik sandėlyje.

Moliūgų ligos

Moliūgų puviniai ir septoriozė labiausiai išplinta lietingą vasarą. Sausais metais daugiau žalos padaro miltligė, nes ji lengviau įsigali ant per retai laistomų augalų.

Juodasis vaisių puvinys (Didymella bryoniae) ant moliūgų palieka vandeningų dėmių, kurios plečiasi, išskiria lipnų skystį ir pasidengia tamsiais taškeliais. Stambūs Helovino moliūgai jam jautresni nei smulkūs. Grybas daugiau kaip metus išgyvena augalų liekanose, todėl po derliaus lysvę verta išvalyti ir sėklų iš sergančių moliūgų nerinkti.

Fuzariozinis puvinys palieka kietas, sausas, įdubusias gelsvai rudas dėmes toje vaisiaus pusėje, kuri liečia dirvą. Stambesni moliūgai jam jautresni. Dirvoje jo sukėlėjas išsilaiko 2–3 metus, todėl moliūgus verta auginti vis kitoje lysvėje, o po vaisiais pakišti šiaudų ar lentelę.

Sklerotinis puvinys drėgnu oru moliūgą paverčia vandeninga mase, apaugusia balta, vatą primenančia grybiena su juodais, žirnio dydžio grūdeliais. Pažeistus moliūgus verta nedelsiant sunaikinti, kad ligos sukėlėjas nepatektų į dirvą.

Septoriozė ant moliūgų žievės palieka smulkių, 1–2 mm, baltų iškilių taškelių. Ji dažniau pasirodo vasaros pradžioje ir rudenį, kai būna 16–19 °C.

Miltligė moliūgams pavojinga tuo, kad per anksti sunaikina lapus. Tada vaisiai tik atrodo subrendę, būna blyškesni, jų žievė saulėje nudega, o kotelis paruduoja ir susitraukia. Tokie moliūgai prasčiau išsilaiko, o lysvėje dažniau išplinta juodasis puvinys. Didieji moliūgai ja serga rečiau nei paprastieji. Atsparesnių veislių, pavyzdžiui, ‘Charmant’, lapija sveika išlieka ilgiau.

Mozaikos virusų padariniai moliūgams skiriasi pagal tai, kada jie užsikrečia:

  • Iki apdulkinimo – moliūgų vaisiai dažnai nesimezga, o tie, kurie vis dėlto užauga, būna smulkūs ir deformuoti.
  • Tuoj po apdulkinimo – žievėje atsiranda žalių ar geltonų lopų, juostų ir gumbų.
  • Moliūgui jau augant – nuostoliai būna nedideli.

Moliūgų kenkėjai

Moliūgų kenkėjų padarytą žalą lengviausia pastebėti pavasarį, kai dalis duobučių lieka tuščios arba ką tik pasodinti daigai per naktį būna nugraužti.

Daiginės muselės (Delia platura) lervos išgraužia dygstančių moliūgų sėklų vidų ir jaunų augalų stiebų pagrindą, todėl šie nulinksta ir nudžiūsta. Daugiausia jų būna vėsų, drėgną pavasarį ką tik įdirbtoje, mėšlu tręštoje dirvoje. Sekliai į įšilusią žemę įterptos sėklos sudygsta greičiau, todėl muselės jas pažeidžia rečiau.

Pelės pasėtus moliūgus dažniau iškasa ir suėda apaugusioje ar mulčiuotoje lysvėje, o paaugusiems daigams pavojaus beveik nekelia. Todėl ten, kur jų gausu, saugiau sodinti namuose išaugintus moliūgus.

Šliužai ir sraigės daugiausia kenkia vėsiu, drėgnu oru: pavasarį jie suėda jaunus daigus, o vasarą graužia ant žemės gulinčių vaisių žievę. Šliužų mažiau, kai aplink lysvę nupjaunama aukšta žolė ir pašalinami akmenys bei piktžolių sąžalynai, kuriuose jie slepiasi. Juos galima gaudyti į įkastus indelius su alumi. Granulės su geležies fosfatu yra saugesnės naminiams gyvūnams nei kitos.

Amarai moliūgams kenkia ne tiek siurbdami sultis, kiek platindami mozaikos virusus: augalas užsikrečia net tada, kai pro šalį skrendantis vabzdys ant jo nutupia vos trumpam.

Moliūgų derliaus nuėmimas ir laikymas

Moliūgų derlius ilgiausiai išsilaiko, kai vaisiai nuskinami visiškai subrendę, nesužaloti ir sandėlyje neperšąla. Neprinokę moliūgai būna blankaus skonio ir greičiau pūva, o nuimtus pavėluotai dažniau pažeidžia ligos.

Kada nuimti moliūgus

Moliūgai nuimami rugsėjo–spalio mėnesiais, prieš pirmąsias šalnas: nušalę vaisiai sandėlyje greitai sugenda, todėl juos geriau suvalgyti pirmus. Nuo užsimezgimo moliūgui subręsti reikia maždaug 50–55 dienų.

Moliūgus laikas nuimti, kai atsiranda šie požymiai:

  • Moliūgo žievė sukietėja ir tampa matinė: ant jos nebelieka nago įspaudo, išnyksta jaunam vaisiui būdingas blizgesys.
  • Vaisius visiškai nusidažo sodria, veislei būdinga spalva.
  • Apatinė pusė, gulėjusi ant žemės, pagelsta.
  • Didžiųjų moliūgų kotelis sudžiūsta, paruduoja ir tampa panašus į kamštį.
  • Moliūgas skamba duslai, kai į jį pabeldžiama pirštais.

Moliūgus geriausia pjauti sausą dieną, prie vaisiaus paliekant 5–10 cm kotelį, nes per trumpas ar nulaužtas jis sandėlyje dažnai pradeda pūti pirmas. Už jo moliūgai nekeliami: stambius vaisius patogiau imti iš apačios abiem rankomis ir sudėti atsargiai, kad nesusibraižytų žievė.

Kaip laikyti moliūgus žiemą

Moliūgai žiemą geriausiai išsilaiko sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, kur būna 10–15 °C ir 50–70 % oro drėgmė. Dažnai rekomenduojama vėsesnė, 5–6 °C, temperatūra, tačiau žemiau 10 °C moliūgų žievę pažeidžia šaltis ir sandėlyje suaktyvėja juodasis puvinys. Šiltesnėje nei 15 °C vietoje vaisiai sparčiau džiūsta, blunka ir praranda skonį.

Rūsys, kuriame žiemoja bulvės, moliūgams dažnai būna per šaltas ir per drėgnas, todėl ten jie anksčiau pradeda gesti. Tinkamesnė vieta – sausas sandėliukas, šildomo namo vėsesnis kambarys ar laiptinė.

Ilgai laikomi moliūgai iš pradžių 7–10 dienų brandinami 27–29 °C temperatūroje, pavėsyje, kur gerai juda oras. Per tą laiką užgyja smulkios žaizdelės, sukietėja žievė, o minkštime daugėja cukraus. Lauke tam reikia naktų, šiltesnių nei 15 °C, tačiau rugsėjo pabaigoje Lietuvoje tokių būna retai, todėl patikimiau tai daryti šiltnamyje ar šiltoje patalpoje. Sviestinių moliūgų brandinti nereikia, o gilės formos (angl. acorn) moliūgėlių – net nepatartina, nes tada jie lengviau supūva ir netenka skonio.

Kad moliūgai sandėlyje ilgiau išliktų sveiki, juos reikia laikyti taip:

  • Dėkite moliūgus ant lentynų ar padėklų, ne ant grindų, ir palikite tarpus, kad vaisiai nesiliestų.
  • Nekraukite vaisių vieno ant kito, nes apatiniai nuo svorio susimuša ir genda.
  • Venkite staigių atšilimų ir atšalimų: temperatūrai svyruojant, ant žievės susidaro rasa ir atsiranda puvinio dėmių.
  • Nelaikykite moliūgų šalia obuolių ir nokstančių pomidorų, nes nuo jų išskiriamo etileno moliūgai greičiau genda.
  • Kas kelias savaites peržiūrėkite derlių ir pirmiausia suvartokite vaisius su minkštomis dėmėmis ar pažeistu koteliu.

Moliūgų skaptavimas Helovinui

Moliūgą Helovinui geriausia skaptuoti likus dienai ar dviem iki šventės, nes išpjaustytas jis išsilaiko tik 7–10 dienų. Sveikas moliūgas namus gali puošti kelias savaites.

Kaip išskaptuoti moliūgą

Skaptuoti tinkamiausias yra moliūgas, kuris stabiliai stovi ir neturi įpjovų, minkštų vietų ar dėmių, nes nuo jų pirmiausia prasideda puvinys. Šviesių moliūgų žievė lengviau pjaunama, tačiau jie trumpiau išsilaiko nei tamsiai oranžiniai.

Moliūgas Helovinui išskaptuojamas taip:

  1. Nuplaukite moliūgą šiltu vandeniu ir nusausinkite, kad ant žievės neliktų žemių ir pelėsių sporų.
  2. Išpjaukite angą viršuje maždaug 5 cm atstumu nuo kotelio, tokio dydžio, kad tilptų ranka. Ašmenis kreipkite įstrižai į centrą, kad dangtelis neįkristų vidun.
  3. Išgramdykite sėklas ir plaušus, kad pelėsiui liktų mažiau vietos augti.
  4. Nugremžkite sienelę toje pusėje, kur bus raštas: suplonėjusi ji geriau praleidžia šviesą ir lengviau pjaunasi.
  5. Perkelkite piešinį ant žievės: nubrėžkite jį žymekliu arba, prisegę trafaretą, kontūrus pažymėkite smeigtuko dūriais.
  6. Pradėkite nuo rašto vidurio: didelius plotus išpjaukite peiliu, o smulkias detales – mažu pjūkleliu.

Angą galima išpjauti ir moliūgo dugne. Pro ją lengviau išimti prie apačios prisitvirtinusius plaušus, be to, moliūgą tada užtenka uždėti ant lemputės.

Specialūs moliūgų pjūkleliai saugesni už virtuvinį peilį: jais dirbama judant pirmyn ir atgal, ne spaudžiant, todėl įrankis rečiau nuslysta. Ranka, kuria prilaikomas moliūgas, turi būti ne ašmenų kelyje ir ne jo viduje. Išėmus sėklas, delnus būtina nusiplauti ir nusausinti, nes slidžiais pirštais peilį suvaldyti sunkiau. Vaikai gali nupiešti raštą ir išgramdyti vidų, o peiliu dirba suaugusieji.

Kaip ilgiau išlaikyti išskaptuotą moliūgą

Išpjautame moliūge atsidengia vidus, ant kurio nusėda ore sklandančios pelėsių sporos. Jau po kelių dienų pjūviai ima raukšlėtis, minkštėti ir dengtis pilku pūku. Šiltoje vietoje ir saulėje vaisius genda greičiau, tad jį geriau laikyti vėsiai ir pavėsyje. Spalio pabaigoje lauke prie durų moliūgas dažnai išsilaiko ilgiau nei kambaryje, jei tik naktį nešąla.

Apšviesti moliūgą saugiausia LED lempute: nuo liepsnos karščio minkštimas iš vidaus apkepa, ir moliūgas greičiau suglemba. Jei vis tiek dedama žvakė, ją geriau įstatyti į stiklinę. Karščiui išeiti galinėje sienelėje, arčiau viršaus, išpjaunama anga. Vidines sieneles ir rašto kraštus ištepus vazelinu ar augaliniu aliejumi, moliūgas lėčiau džiūsta, tačiau tada žvakės dėti nereikėtų, nes abi priemonės degios.

Po Helovino moliūgą geriausia sukapoti ir sudėti į kompostą, užuot palikus miške ar sodo pakraštyje. Prisiėdę moliūgų, ežiai viduriuoja ir prieš žiemos miegą netenka vandens bei riebalų atsargų. Pūvančiuose vaisiuose taip pat daugėja bakterijų, galinčių sukelti gyvūnų apsinuodijimą.

Moliūgų nauda ir panaudojimas

Moliūgų minkštime gausu β-karoteno, sėklose – magnio, cinko ir baltymų. Dėl saldaus skonio ir tirštos tekstūros moliūgai tinka sriuboms, kepiniams ir košėms, tačiau tyrę ar uogienę žiemai saugiau užšaldyti nei uždaryti į stiklainius.

Moliūgų nauda sveikatai

Moliūgų nauda sveikatai pirmiausia susijusi su β-karotenu, iš kurio organizmas gamina vitaminą A. Šimtas gramų žalio moliūgo suteikia daugiau nei pusę suaugusiajam per parą reikalingo kiekio, apie 426 µg. Vitaminas A padeda palaikyti normalią regėjimo ir odos būklę bei imuninės sistemos veiklą. Kalio moliūguose beveik tiek pat, kiek bananuose: apie 340 mg šimte gramų.

Kadangi daugiau nei 90 % moliūgo minkštimo sudaro vanduo, 100 g jo – tik apie 26 kcal. β-karotenas tirpsta riebaluose, todėl jo pasisavinama geriau, kai moliūgas valgomas su aliejumi, sviestu ar grietinėle. Virti ar kepti moliūgai išlieka geras šios medžiagos šaltinis.

Moliūgų sėklų ir aliejaus nauda

Lukštentose moliūgų sėklose gausu mineralų: saujoje (maždaug 30 g) yra beveik pusė paros magnio normos ir apie penktadalis cinko bei geležies poreikio. Riebalai sudaro apie pusę sėklų masės, todėl jos kaloringos: šimte gramų – apie 560 kcal. Magnis padeda mažinti nuovargį ir palaikyti normalią raumenų veiklą, o cinkas – imuninės sistemos veiklą.

Iš valgomųjų moliūgų išimtas sėklas prieš skrudinant reikia nuplauti nuo plaušų ir nusausinti. Apšlakstytos trupučiu aliejaus ir pasūdytos, jos kepamos orkaitėje maždaug 150 °C temperatūroje 30–40 minučių, dažnai pamaišant. Kietą lukštą galima valgyti kartu, o sėklos be jo tinka ir žalios.

Moliūgų sėklų aliejus spaudžiamas iš paskrudintų sėklų: vienam litrui reikia apie 3 kg sėklų. Jis tamsiai žalias, riešutų skonio ir skirtas salotoms bei patiekalams gardinti, nes kaitinamas pradeda rūkti jau maždaug 120 °C temperatūroje.

Vyrams moliūgų sėklos ir jų aliejus liaudies medicinoje naudojami šlapinimosi sutrikimams, susijusiems su prostatos padidėjimu, palengvinti.

Moliūgų patiekalai

Valgyti skaniausi didieji ir kvapieji moliūgai, kurių minkštimas sausesnis ir saldesnis, o vandeningus Helovino moliūgus geriau palikti žibintams.

Populiariausi moliūgų patiekalai ruošiami taip:

  • Moliūgų sriuba įgauna sodresnį, saldesnį skonį, kai daržovė prieš trinant ne verdama, o kepama orkaitėje. Hokaido veislių žievės lupti nereikia: ji suminkštėja ir susitrina kartu su likusia mase.
  • Moliūgų pyragas gerai sustingsta, jei tyrė iš anksto nusunkiama per sietelį ar marlę.
  • Moliūgų blynai gaminami su tiršta tyre, kuri tešlai suteikia ryškią spalvą ir švelnų saldumą.
  • Kepti moliūgai orkaitėje nesubyra, kai pjaustomi skiltelėmis su žieve, kurią vėliau lengva nulupti.
  • Moliūgų košė verdama piene su ryžiais ar soros kruopomis: grūdai sugeria sultis ir košę sutirština.
  • Moliūgų gnocchi būna švelnesni iš sausesnio sviestinių veislių minkštimo, nes tešlai užtenka mažiau miltų.

Moliūgų ruošiniai žiemai

Moliūgus žiemai saugiausia užšaldyti, nes trintų moliūgų ir jų uogienės namuose konservuoti nerekomenduojama. Moliūgų minkštimas mažai rūgštus, ir tyrės tirštumas bei drėgmė skirtinguose receptuose labai skiriasi, todėl net su cukrumi ar citrinų sultimis stiklainyje gali išlikti botulizmo sukėlėjai.

Šaldyti tinkamiausia moliūgų tyrė, pagaminta iš iškepto ar išvirto vaisiaus. Minkštimą nugramdžius nuo žievės ir sutrynus, puodą reikia pastatyti į šaltą vandenį ir pamaišyti, kad masė greičiau atvėstų. Dėžutėse paliekamas maždaug 1 cm tarpas, nes ledas užima daugiau vietos nei vanduo. Moliūgų uogienę taip pat patikimiau laikyti šaldiklyje ar šaldytuve, o ne sandėliuke.

Sausiems moliūgų ruošiniams vaisių reikia supjaustyti maždaug 3 mm storio juostelėmis ir trumpai pablanširuoti. Džiovyklėje 52 °C temperatūroje jos per 8–10 valandų tampa kietos ar trapios. Orkaitę tiek mažai įkaitinti sunku, todėl ji šiam darbui mažiau tinka. Sausos juostelės vėsioje, tamsioje vietoje išsilaiko nuo 4 mėnesių iki metų.

Dažniausiai užduodami klausimai apie moliūgus

Moliūgai su agurkais nesikryžmina, nes tai skirtingų genčių augalai, o cukinijų ir patisonų žiedadulkės gali apvaisinti tik paprastuosius moliūgus. Šiųmečių vaisių skonis ir forma nuo to nepasikeičia: neįprasti moliūgai gali išaugti tik kitąmet, pasėjus jų sėklas. Šias daržoves galima auginti greta, tačiau jas puola tos pačios ligos, pavyzdžiui, miltligė ir mozaikos virusai.

Nuskintas moliūgas dar prinoksta, jei daugiau nei 60 % jo žievės jau nusidažė. Šiltoje patalpoje toks vaisius tampa ryškesnis, nors skonis lieka blankesnis nei subrendusio ant augalo. Visiškai žali, dar blizgančios žievės moliūgai nebeprinoksta ir tinka tik greitai suvartoti. Šalnos pakąsti žali vaisiai oranžiniai nebetampa.

Vandeningiausi ir blankiausio skonio būna Helovino moliūgai, nes jų veislės išvestos skaptavimui, o ne maistui. Hokaido ir kiti didieji moliūgai įgauna saldumo tik po mėnesio ar ilgesnio laikymo, kai juose krakmolas virsta cukrumi. Neprinokęs, per anksti nuskintas moliūgas tokio skonio nebepasiekia.

Moliūgų lapai dažnai pagelsta dėl azoto trūkumo, kuris pirmiausia išryškėja apatinėje, seniausioje lapijoje. Panašiai moliūgai atrodo ir po liūčių: užmirkusioje dirvoje šaknims pritrūksta oro, todėl jos nebepaima vandens ir maisto medžiagų. Žemei pradžiūvus, lapai dažnai vėl sužaliuoja. Rudenį lapija geltonuoja natūraliai, kai vaisiai baigia bręsti, o margi, raukšlėti jauni lapai būna užsikrėtę mozaikos virusais.

Moliūgai suskyla daugiausia po liūties ar gausaus laistymo, kai prieš tai ilgai buvo sausa: vaisius staiga ima augti greičiau, nei spėja tempti žievė. Plyšių mažiau, kai dirva mulčiuojama ir jos drėgmė nesvyruoja. Dažniau trūkinėja ir per ilgai ant augalo paliktų arba azotu pertręštų moliūgų vaisiai. Įskilęs moliūgas sandėlyje greitai pūva, todėl jį geriausia suvartoti per kelias dienas.

Iš moliūgo ūglių mazgų išaugusių šaknų karpyti nereikia, nes pro jas augalas gauna papildomai vandens ir maisto medžiagų. Kad jų išaugtų daugiau, mazgus galima užberti žemėmis: tada kerai tvirčiau laikosi dirvoje, ir vėjas jų nevarto. Milžiniškų moliūgų augintojai šaknis nukerpa tik apie 90 cm atstumu nuo vaisiaus, kad augdamas jis nepakeltų ir nenulaužtų ūglio.

Sėjai tinka sėklos iš visiškai subrendusio moliūgo, kuris po nuėmimo palaikomas dar bent 20 dienų, kad jos spėtų sunokti. Išskobtą masę reikia praplauti per sietelį ir švarias sėklas plonu sluoksniu paskleisti ant tinklelio, kad oras pasiektų iš visų pusių. Gerai išdžiūvusi sėkla lenkiama nesilanksto, o lūžta. Laikomos vėsiai ir sausai, moliūgų sėklos sudygsta net po 6 metų.

Pabaigai

Moliūgų lysvė prieš sodinimą gausiai patręšiama kompostu, kuris dirvoje suyra ne per vieną sezoną. Kitais metais ten patogu auginti svogūnus ar salotas, nes šioms daržovėms užtenka likusių maisto medžiagų, be to, jos neserga moliūginių augalų ligomis.

Didelės moliūgų sėklos lengvai sėjamos ir greitai sudygsta, todėl moliūgus gali pasisėti ir vaikai. Kartu su jais galima pasėti ridikėlių ar kitų trumpai augančių daržovių, kurių derlius subręsta dar vasarą, kol moliūgai tik auga.

Atnaujinta: 2026-11-01