Kopūstų auginimas – kaip užauginti derlių šviežiam vartojimui ir rauginimui
Daržinis kopūstas (lot. Brassica oleracea) yra dvimetis bastutinių šeimos augalas, kurio laukinė forma auga Vakarų Europos pakrantėse, ant kreidos ir klinčių uolų. Panašių sąlygų, tai yra kalkingos dirvos ir vėsaus, drėgno oro, kopūstams reikia ir darže.
Kopūstams Lietuvos klimatas tinka gerai: lauke jie geriausiai auga 15–20 °C temperatūroje. Didžiausią derlių šios daržovės užaugina derlingoje dirvoje, kai yra reguliariai laistomos ir uždengtos tinkleliu nuo kenkėjų. Mūsų krašte kopūstai nuo seno auginami žiemos atsargoms: vėlyvųjų veislių gūžės rūsyje išsilaiko iki pavasario ir tinka rauginti.
Kopūstų rūšys ir veislės
Kopūstų rūšys skiriasi tuo, kuri augalo dalis valgoma: lapų gūžė, žiedynas, pažastiniai pumpurai, lapai ar sustorėjęs stiebas. Dauguma jų yra daržinio kopūsto formos, šimtmečiais atrinktos iš laukinio kopūsto. Pekino ir kiti azijiniai kopūstai priklauso kitai rūšiai – B. rapa.
Kopūstų veislių Lietuvoje buvo išvesta ir savų: baltagūžiai ‘Dotnuvos baltarusiškieji’ ir ankstyvieji žiediniai ‘Pirmuoliai’. Dabar naujų lietuviškų kopūstų veislių nekuriama, ir dauguma prieinamų veislių yra lenkiškos, čekiškos ar olandiškos.
Baltagūžiai kopūstai
Baltagūžių kopūstų (B. oleracea var. capitata f. alba) veislės yra skirstomos pagal ankstyvumą, nuo kurio priklauso ir derliaus paskirtis. Ankstyvieji kopūstai subręsta maždaug per du mėnesius nuo daigų pasodinimo ir užaugina mažesnes, puresnes gūžes vasaros salotoms. Vėlyvieji kopūstai auga 125–160 dienų, ir jų stambias, kietas gūžes galima raugti arba laikyti iki pavasario.
Raugti labiausiai tinka vidutinio vėlyvumo ir vėlyvieji kopūstai: augdami vėsiu rudens oru, jie sukaupia daugiau cukrų, kuriuos raugimo metu naudoja pieno rūgšties bakterijos. Vėlyvųjų veislių paskirtis irgi skiriasi: vienos labiau skirtos raugti, kitos – ilgai laikyti, tad renkantis sėklas verta pasidomėti, kam veislė išvesta.
Ankstyvosios baltagūžių kopūstų veislės
- ‘Golden Acre’ – nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio auginama ankstyvųjų kopūstų veislė. Jos augalai kompaktiški, todėl juos galima sodinti tankiau nei vėlyvąsias veisles, kas 40 cm. Apvalios, apie 1,4 kg sveriančios gūžės subręsta per 63 dienas ir beveik vienu metu: derlių patogiausia nuimti iš karto ir sunaudoti vasarą.
- ‘Express’ – viena ankstyviausių smailiagūžių kopūstų veislių: kūgio formos, tvirtai susisukusios 1–1,2 kg gūžės užauga per 60–65 dienas. Daigus pasodinus balandžio pabaigoje, pirmosios gūžės pjaunamos jau birželio pabaigoje. Jas geriausia valgyti šviežias, ilgiau laikyti neverta.
- ‘Dutchman F1’ – smailiagūžių kopūstų hibridas, tinkamas auginti visą sezoną: iki 1,5 kg gūžės skinamos nuo liepos iki spalio. Lapai ploni ir skanūs. Nors gūžės užauga vos per 70–75 dienas, jos išsilaiko 2–3 mėnesius.
Vidutinio vėlyvumo baltagūžių kopūstų veislės
- ‘Brunswick’ – daugiau nei šimtmetį auginama vokiška kopūstų veislė, gerai pakelianti tiek vėsą, tiek sausrą. Plokščiai apvalios, žalsvos 2,5–3,5 kg gūžės subręsta per 85–90 dienų, bet lysvėje gali likti iki vėlyvo rudens. Gūžės skirtos raugti.
- ‘Megaton F1’ – kopūstų hibridas, užauginantis stambias, 4,5–7,5 kg sveriančias gūžes. Kadangi gūžės vidinis kotas trumpas, raugimui lieka daugiau lapų. Net stambių gūžių lapai išlieka švelnūs. Hibridas yra vidutiniškai atsparus fuzariozei.
- ‘Dotnuvos baltarusiškieji’ – lietuviška kopūstų veislė, kurią 1940 metais iš ‘Baltarusiškųjų’ atrinko pirmasis Lietuvos daržovių selekcininkas Stasys Nacevičius. Kietos, apvalios 2–4 kg gūžės nuimamos praėjus 115–120 dienų po daigų pasodinimo. Jos valgomos šviežios, raugiamos arba laikomos iki žiemos vidurio. Augalai yra atsparūs šalčiui.
Vėlyvosios baltagūžių kopūstų veislės
- ‘Kamienna Głowa’ – lenkiška kopūstų veislė, kurios pavadinimas lietuviškai reiškia „akmeninė galva“. Kopūstams subręsti reikia 150–160 dienų, o kietos 3–4 kg gūžės netrūkinėja. Derlius tinka ir raugimui, ir žiemos atsargoms. Lenkijos tyrimuose ši veislė naudojama kaip standartas, su kuriuo lyginamos kitos baltagūžių kopūstų veislės.
- ‘Amager 611’ – Rusijoje iš senųjų danų kopūstų išvesta veislė, kurios kietos, plokščios 3–4 kg gūžės sandėlyje išsilaiko iki kovo–balandžio. Lietuvos sąlygoms ji pripažinta tinkama dar 1971 metais. Nuo sudygimo iki derliaus praeina 150–160 dienų, ir rudens šalnos augalams nekenkia.
- ‘Langedijker Dauer’ – olandiška kopūstų veislė, pavadinta Langedijko vietovės Šiaurės Olandijoje vardu. Vokiškas žodis „Dauer“ pavadinime reiškia, kad šie kopūstai skirti ilgai laikyti. Per 150–160 dienų užauga kietos, plokščiai apvalios 2–3,5 kg gūžės, kurias tinka ir raugti.
- ‘Legion F1’ – kopūstų hibridas, užauginantis stambias, 5,5–6,5 kg sveriančias gūžes. Dėl tokio dydžio daigus reikia sodinti rečiau, 70 × 50 cm atstumais. Vegetacija trunka 125–150 dienų. Tankias gūžes galima laikyti iki kovo ar net ilgiau.
Raudongūžiai kopūstai
Raudongūžiai kopūstai (B. oleracea var. capitata f. rubra), kasdienėje kalboje dar vadinami mėlynaisiais ar violetiniais, auga lėčiau nei baltagūžiai ir užaugina tankesnes gūžes. Lapų spalvą jiems suteikia antocianinai. Šių pigmentų atspalvis priklauso nuo dirvos rūgštumo: rūgščioje dirvoje lapai būna raudonesni, neutralioje – violetiniai, o šarminėje įgauna žalsvai gelsvą atspalvį. Dauguma veislių yra vidutinio vėlyvumo: jų gūžės subręsta rugsėjį–spalį ir gerai išsilaiko žiemą.
Raudongūžių kopūstų veislės skiriasi tuo, ar gūžės skirtos salotoms, raugti, ar ilgai laikyti:
- ‘Kalibos’ – čekiška smailiagūžių kopūstų veislė, kurios tamsiai raudonos gūžės laikomos vienomis saldžiausių tarp raudongūžių. Pailgos, kietos gūžės subręsta per 105–115 dienų, ir lengva šalna jų skonį dar pasaldina. Derlius tinka salotoms ir raugti, bet ilgai nesilaiko.
- ‘Rozera F1’ – vidutinio vėlyvumo kopūstų hibridas, kurio lapus dengia storas vaško sluoksnis. Dėl jo ovalios 2–3 kg gūžės ilgai išsilaiko sandėlyje. Kopūstams subręsti reikia apie 130 dienų.
- ‘Moderat F1’ – čekiškas raudongūžių kopūstų hibridas, kurio tvirtai susisukusios 2–2,5 kg gūžės netrūkinėja, net ilgai augdamos lysvėje. Jos subręsta per 115–125 dienų, tačiau nuimti derlių galima neskubėti. Gūžės skirtos raugti.
Savojiniai kopūstai
Savojiniai kopūstai (B. oleracea var. sabauda) išsiskiria raukšlėtais, plonais lapais, kurie sudaro puresnę gūžę nei baltagūžių kopūstų. Pavadinimas kilęs iš Savojos regiono Vakarų Alpėse. Tokie lapai greičiau išverda ir lengvai susukami, todėl savojiniai kopūstai dažnai naudojami balandėliams. Vėlyvosios veislės yra vienos atspariausių šalčiui tarp gūžinių kopūstų. Vėsios rudens naktys jų lapus dar pasaldina.
Savojinius kopūstus galima rinktis ankstyvam vasaros derliui arba vėlyvam rudens:
- ‘Entira F1’ – labai ankstyvas čekiškas savojinių kopūstų hibridas, kurio kompaktiškos, tankiai lapuotos gūžės subręsta per 75–80 dienų. Derlius tinka salotoms ir sriuboms.
- ‘Vertus 2’ – prancūziška kopūstų veislė su apie 1,5 kg plokščiai apvaliomis gūžėmis, kurios subręsta per 80 dienų. Išoriniai lapai melsvai žali, vidus švelnus ir saldus. Šiaurės šalyse derlius nuimamas nuo liepos iki lapkričio, nes augalai pakelia šaltį ir lysvėje gali likti iki vėlyvo rudens.
- ‘Tundra F1’ – savojinių kopūstų hibridas, kurio augalai pakelia −10…−15 °C šaltį ir ilgai išlieka geros kokybės nenuskinti. Kietos, apvalios gūžės yra saldžios ir traškios. Hibridas pažymėtas Didžiosios Britanijos Karališkosios sodininkystės draugijos AGM ženklu, kuris skiriamas patikimiausioms sodo veislėms.
Žiediniai kopūstai
Žiediniai kopūstai (B. oleracea var. botrytis) auginami dėl valgomo žiedyno, kurį sudaro tankiai suaugusios žiedų užuomazgos. Žiedynas gerai formuojasi vėsiu, bet ne šaltu oru: jei jauni augalai ilgiau nei savaitę auga žemesnėje nei 10 °C temperatūroje, užauga tik smulkūs žiedynėliai, o per karščius žiedynas tampa purus ir grūdėtas. Baltus žiedynus nuo saulės reikia pridengti lapais, kad nepageltų, nors kai kurių veislių lapai juos dengia patys. Spalvotiems žiedynams – violetiniams, oranžiniams ir žaliems – saulė, priešingai, yra reikalinga, kad spalva būtų ryški.
Žiedinių kopūstų veislės skiriasi ne tik ankstyvumu, bet ir žiedyno spalva:
- ‘Erfurter’ – sena vokiška žiedinių kopūstų veislė, viena ankstyviausių tarp nehibridinių. Dideli balti žiedynai subręsta per 60–65 dienas. Daigus sodinant nuo balandžio iki birželio, derlius nuimamas liepą–rugsėjį.
- ‘Ardent F1’ – žiedinių kopūstų hibridas, per 75–80 dienų užauginantis stambius, 1,5–2,5 kg žiedynus. Daigų sodinimo laikotarpis ilgas: nuo balandžio iki liepos, tad paskutinius žiedynus galima pjauti spalį. Tankūs, apvalūs žiedynai tinka šaldyti.
- ‘Di Sicilia Violetto’ – itališka violetinių žiedinių kopūstų veislė, kurios 1–1,3 kg žiedynai yra saldesni už baltuosius. Verdami jie pažaliuoja. Veislė yra vidutinio vėlyvumo, ir jos derlius nuimamas liepą–rugsėjį.
- ‘Veronica F1’ – romanesco tipo žiedinių kopūstų hibridas, kurio gelsvai žalią žiedyną sudaro spirale išsidėsčiusios smailios piramidės. Derlius būna paruoštas maždaug po 78 dienų. Geriausiai žiedynai formuojasi, kai daigai sodinami vasarą, o derlius nuimamas rudenį. Hibridas atsparus fuzariozei.
Brokoliai
Brokoliai, arba brokoliniai kopūstai (B. oleracea var. italica), auginami dėl žiedynų, kuriuos sudaro dar neišsiskleidę žiedpumpuriai. Žiedynus reikia nupjauti, kol pumpurai kieti ir žali: pradėjus skleistis geltoniems žiedams, žiedynas ima skirstytis ir tampa nebetinkamas valgyti. Nupjovus centrinį žiedyną, lapų pažastyse išauga smulkesni šoniniai ūgliai, tad derlių galima skinti dar kelias savaites. Per karščius augalai sužydi anksčiau ir užaugina smulkius žiedynus, todėl geriausias derlius gaunamas pavasarį arba rudenį.
Ankstyviausių brokolių žiedynai subręsta per 50 dienų, vėlyvesnių – per 85 dienas nuo daigų pasodinimo:
- ‘First Lap F1’ – vienas ankstyviausių brokolinių kopūstų hibridų, užauginantis kupolo formos 0,5–0,6 kg žiedynus vos per 50–56 dienas. Daigus pasodinus gegužę, pirmąjį derlių galima pjauti jau birželio pabaigoje.
- ‘Limba’ – čekiška brokolinių kopūstų veislė, kurią galima auginti lauke visą sezoną. Žiedynai subręsta per 65–75 dienas, todėl daigus galima sodinti keliais etapais: pavasarį ir vasaros viduryje.
- ‘Belstar F1’ – olandiškas brokolinių kopūstų hibridas, gerai pakeliantis ir karštį, ir vėsą. Nupjovus centrinį žiedyną, augalai išaugina daug šoninių ūglių. Subrendę žiedynai lysvėje neišsiskirsto iki dviejų savaičių, tad nupjauti juos nebūtina tą pačią dieną.
- ‘Apolena F1’ – vidutinio vėlyvumo čekiškas brokolinių kopūstų hibridas su stambiais, apie 1 kg sveriančiais žiedynais. Jie užauga per 75–85 dienas ir nuimami liepą–rugsėjį. Nupjautus žiedynus galima trumpai laikyti.
Briuselio kopūstai
Briuselio kopūstai, arba briuseliniai kopūstai (B. oleracea var. gemmifera), išaugina 80–100 cm aukščio stiebą, kurio lapų pažastyse susiformuoja nedidelės gūžutės. Briuselio kopūstų vegetacija trunka 130–170 dienų, todėl sėklas daigams reikia sėti kovą–balandį, o derlius nuimamas spalį–lapkritį. Augalams nepakenkia net šalčiai iki −10 °C. Temperatūrai nukritus žemiau nulio, dalis krakmolo gūžutėse virsta cukrumi, ir po šalnų derlius būna saldesnis.
Rugsėjį, kai apatinės gūžutės užauga 1–2 cm skersmens, augalams verta nugnybti viršūnę: tada gūžutės bręsta vienodžiau ir derlių galima nuimti greičiau. Senųjų veislių gūžutės bręsta palaipsniui iš apačios į viršų, tad jas tenka skinti keliais kartais, o F1 hibridų gūžutės subręsta beveik vienu metu.
Briuselio kopūstų veislės skiriasi tuo, kada ir kiek laiko galima skinti derlių:
- ‘Long Island’ – ankstyvoji briuselinių kopūstų veislė, kurios žemaūgiai, apie 40 cm aukščio augalai subrandina gūžutes per 90–100 dienų. Augalai yra atsparūs šalčiui, tad derlių galima skinti nuo rugsėjo iki gruodžio. Smulkios, švelnaus skonio gūžutės tinka šaldyti.
- ‘Hilds Ideal’ – tradicinė vokiška briuselinių kopūstų veislė, iš vieno augalo duodanti 0,5–1 kg gūžučių. Kaip ir kitų senųjų veislių, jos gūžutės skinamos kelis kartus per rudenį. Veislė gerai pakelia šalnas, bet dėl ilgos vegetacijos sėklas daigams reikia sėti anksti.
- ‘Falstaff’ – vėlyvoji violetinių briuselinių kopūstų veislė, kurios purpuriškai raudonos gūžutės verdamos neišblunka. Jų skonis yra švelnesnis ir labiau riešutinis nei žaliųjų. Violetiniu atspalviu nusidažo ne tik gūžutės, bet ir lapai, todėl augalai lysvėje atrodo dekoratyviai.
Lapiniai kopūstai
Lapiniai kopūstai, arba kale (B. oleracea Acephala grupė), neformuoja gūžės, todėl iš visų kopūstų labiausiai primena laukinį kopūstą. Garbanotų lapų veislės Lietuvoje dažnai vadinamos garbanotaisiais kopūstais. Lapai skinami palaipsniui nuo apačios, paliekant augti viršūnę, tad vienas augalas derlių duoda nuo vasaros iki vėlyvo rudens. Po pirmųjų šalnų lapai būna skanesni. Atsparumas šalčiui labai priklauso nuo veislės: vieni lapiniai kopūstai pakelia tik iki −10 °C, kiti ištveria ir žemesnę nei −20 °C temperatūrą.
- ‘Kadet’ – čekiška vidutinio vėlyvumo lapinių kopūstų veislė žaliais, garbanotais lapais. Nuo 60 iki 80 cm aukščio augalai lauke ištveria iki −15 °C šaltį, tad lapus galima skinti iki žiemos, o švelnesnėmis žiemomis – ir pavasarį.
- ‘Scarlet’ – čekiška lapinių kopūstų veislė, kurios augalai užauga 80–120 cm aukščio. Lapai keičia spalvą: vasarą jie žali su violetiniu atspalviu, o po pirmųjų šalnų tampa melsvai violetiniai. Derlius skinamas iki vėlyvo rudens.
- ‘Nero di Toscana’ – itališka lapinių kopūstų veislė, dar vadinama juodaisiais kopūstais, auginama mažiausiai nuo XIX amžiaus pradžios. Siauri, tamsiai žali, beveik juodi lapai yra raukšlėti, todėl angliškai ši veislė vadinama ir dinozaurų kopūstu. Augalai pakelia tik iki −10 °C šaltį, tad derlių reikia nuimti iki stipresnių šalčių.
- ‘Red Russian’ – Sibiro lapinių kopūstų veislė, kuri botaniškai priklauso tai pačiai rūšiai kaip rapsai (B. napus). Augalai ištveria šalčius žemiau −20 °C. Raižyti lapai su violetinėmis gyslomis yra švelnesni ir saldesni nei kitų lapinių kopūstų.
Kaliaropės
Kaliaropės, arba ropiniai kopūstai (B. oleracea var. gongylodes), užaugina ne šakniavaisį, o virš žemės sustorėjusį stiebą – stiebagumbį. Įprastų veislių kaliaropės subręsta vos per 40–60 dienų. Stiebagumbius geriausia skinti, kai jie užauga 5–8 cm skersmens: didesni, ypač per karščius ar sausrą, sumedėja. Violetinės veislės dažnai auga lėčiau ir yra atsparesnės šalčiui, todėl tinka sėti vasaros pabaigoje rudens derliui, o žaliosios – ankstyvam derliui pavasarį. Atskirą grupę sudaro didžiosios kaliaropės, kurios nesumedėja net užaugusios kelis kartus stambesnės ir tinka laikyti žiemą.
Kaliaropių veislės skiriasi spalva, ankstyvumu ir stiebagumbių dydžiu:
- ‘Luna’ – labai ankstyva ropinių kopūstų veislė, kurios šviesiai žali stiebagumbiai baltu minkštimu subręsta per 40–45 dienas nuo daigų pasodinimo. Lauke ją galima auginti visą sezoną.
- ‘Kolibri F1’ – violetinių ropinių kopūstų hibridas, kuris, skirtingai nei dauguma violetinių veislių, subręsta greitai, maždaug per 45 dienas nuo sėjos. Apie 7–8 cm skersmens stiebagumbių baltas minkštimas yra traškus ir beveik neturi skaidulų.
- ‘Superschmelz’ – sena vokiška didžiųjų ropinių kopūstų veislė, kurios stiebagumbiai užauga 20–25 cm skersmens, bet lieka sultingi ir saldūs. Šią veislę geriausia sėti liepos viduryje–rugpjūčio pradžioje: pavasarį pasėti augalai per vasaros karščius užauga prastesni. Rudenį nuimtas derlius gerai išsilaiko žiemą.
Pekino ir kiti azijiniai kopūstai
Pekino kopūstai (B. rapa subsp. pekinensis), kininiai kopūstai pak choi (B. rapa subsp. chinensis) ir japoniniai kopūstai mizuna priklauso ne tai pačiai rūšiai kaip kiti kopūstai, o tai pačiai kaip ropės. Azijiniai kopūstai auga greitai, bet lengvai sužydi: žydėjimą skatina ir šaltis, ir ilga diena. Todėl Pekino kopūstus patikimiausia sėti vasaros antroje pusėje, kai dienos trumpėja, o derlių nuimti rudenį.
Azijinius kopūstus galima auginti dėl gūžės, lapkočių arba lapų:
- ‘Bilko F1’ – vidutinio vėlyvumo Pekino kopūstų hibridas, kurio 1,2–1,6 kg statinės formos gūžės subręsta maždaug per 63–70 dienų. Hibridas yra labai atsparus kopūstų šaknų gumbui ir fuzariozei. Traškios gūžės ilgai išsilaiko.
- ‘Paket’ – ankstyvoji kininių kopūstų (pak choi) veislė, kuri neformuoja gūžės: lapai su plačiais, sultingais lapkočiais susiglaudžia į statų kerą. Augalai subręsta jau per 45–55 dienas nuo sėjos. Nuskintus lapus reikia greitai suvartoti, nes ilgai jie nesilaiko.
- ‘Red Mizuna’ – japoninių kopūstų veislė aštroko skonio rausvais lapais. Pirmuosius lapus galima pjauti jau po 30 dienų, o per sezoną lapai atauga net iki penkių kartų. Augalai pakelia iki −10 °C šaltį, tad tinka vėlyvai sėjai, tačiau šiltą pavasario pabaigą greitai sužydi.
Dekoratyviniai ir kiti retesni kopūstai
Dekoratyviniai kopūstai botaniškai yra tie patys B. oleracea, tik išvesti dėl spalvotos lapų skrotelės. Pagal lapų formą jie skirstomi į kopūstų tipo, turinčius platesnius, lygius lapus, ir lapinių kopūstų tipo, kurių lapai garbanoti ar giliai įkirpti. Balta, rožinė ar violetinė spalva išryškėja tik atvėsus orams, kai temperatūra nukrenta žemiau 10 °C, todėl sėklas reikia sėti likus maždaug 12 savaičių iki rudens šalnų. Augalai pakelia iki −15 °C šaltį ir išlieka dekoratyvūs iki pat žiemos. Lapai valgomi, bet yra kartūs.
Dekoratyvinių kopūstų veislės skiriasi lapų forma ir spalvų deriniais:
- ‘Nagoya’ – garbanotų dekoratyvinių kopūstų veislė apvaliais, stipriai raukšlėtų kraštų lapais. Tanki skrotelė nusidažo anksti. Galima rinktis raudoną, rožinę arba baltą spalvą.
- ‘Peacock’ – dekoratyvinių kopūstų veislė giliai įkirptais, plunksniškais lapais, kurie primena povo plunksnas. Augalai būna raudoni arba balti.
- ‘Tokyo’ – kopūstų tipo dekoratyvinių kopūstų veislė, kurios lygūs, melsvai žali išoriniai lapai supa rožinį, raudoną ar baltą vidurį.
Kalettes yra briuselinių ir lapinių kopūstų hibridai, išvesti įprasta selekcija ir pirmą kartą pristatyti 2010 metais. Ant stiebo, kaip ir briuselinių kopūstų, užauga ne gūžutės, o nedidelės garbanotų lapų skrotelės, kurios skinamos užaugusios 4–5 cm skersmens. Jų skonis yra saldus, su riešutų prieskoniu. Dauguma kalettes veislių subręsta tik žiemą, todėl Lietuvoje tinka ankstyviausias hibridas ‘Autumn Star F1’: jis derlių pradeda duoti spalį, praėjus maždaug 180 dienų nuo sėjos, ir skroteles galima skinti iki lapkričio pabaigos.
Vieta ir dirva kopūstams
Kopūstų lysvę reikėtų parinkti ir paruošti dar rudenį, kad iki pavasario dirva susigulėtų ir pakiltų jos pH.
Kur sodinti kopūstus
Kopūstams reikia vietos, kurią saulė apšviečia visą dieną: pavėsyje gūžiniai, žiediniai ir briuseliniai kopūstai ištįsta ir lėčiau formuoja gūžes bei žiedynus. Lapiniai kopūstai ir pak choi auginami dėl lapų, todėl jie geriau pakelia pusšešėlį ir gali augti ten, kur saulė apšviečia tik pusę dienos.
Aukšti briuseliniai ir lapiniai kopūstai vėjuotoje vietoje palinksta, ir siūbuojantis stiebas išjudina šaknis. Juos saugiau sodinti užuovėjoje arba stiebus pririšti prie kuolų.
Planuojant sėjomainą, kopūstus reikia laikyti vienoje grupėje su giminingais augalais, tarp kurių yra ir ridikėliai, rukola ar krienai. Daugumą jų puola tos pačios kopūstinės blusos ir musės, be to, šių augalų šaknis gali pažeisti šaknų gumbas. Į tą pačią lysvę šios šeimos augalus geriausia grąžinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų, o aptikus šią ligą – po 7 metų.
Sideratams sėjamos garstyčios ir aliejiniai ridikai taip pat yra kopūstiniai augalai. Prieš kopūstus jų sėti nerekomenduojama, nes juose išgyvena tie patys kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Tas pačias problemas kelia ir kopūstinės piktžolės, pavyzdžiui, trikertė žvaginė ar dirvinė garstukė. Sėjomaina veikia tik tada, kai joms neleidžiama užaugti tuščiuose daržo plotuose.
Geriausi kopūstų pirmtakai yra ankštiniai augalai. Europoje atliktuose bandymuose po pupų ir žirnių žiediniai kopūstai bei brokoliai užaugino stambesnius žiedynus nei po kviečių, o didžiausias derlius buvo gautas po pupų. Tinkami pirmtakai yra ir bulvės, agurkai ar svogūnai.
Kokia dirva tinka kopūstams
Kopūstai geriausiai auga derlingame priemolyje ar priesmėlyje, kuriame gausu organinių medžiagų ir kuris ilgai išlaiko drėgmę. Smėlis išdžiūsta greičiau, ir augalai jame dažniau kenčia nuo netolygios drėgmės: gūžės užauga smulkesnės bei skilinėja, vidinių lapų kraštai paruduoja dėl kalcio trūkumo. Lengvą žemę prieš sodinimą reikia pagerinti kompostu, vasarą lysvę naudinga mulčiuoti.
Sunkiame molyje, kuris po liūčių lėtai džiūsta, šaknims trūksta oro. Jei sausesnės vietos nėra, kopūstus patikimiau auginti pakeltose lysvėse, iš kurių vanduo nubėga greičiau.
Skirtingai nei morkos ar bulvės, kopūstai mėgsta tvirtą, susigulėjusią dirvą. Joje stambūs, sunkūs augalai tvirčiau laikosi ir nesvyruoja. Lysvę geriausia perkasti rudenį arba likus kelioms savaitėms iki sodinimo, kad žemė spėtų nusėsti. Prieš sodinant užtenka paviršių supurenti grėbliu.
Dirvos kalkinimas kopūstams
Kopūstai yra vienos rūgščiai dirvai jautriausių daržovių: jiems tinkamiausias pH yra 6,0–6,5. Kai pH nukrenta žemiau 5,5, dirvoje atsiranda daugiau šaknims kenksmingų aliuminio ir mangano junginių, be to, rūgščioje žemėje lengviau plinta šaknų gumbas. Lysvėse, kuriose kopūstai jau sirgo šia liga, dirvą reikia kalkinti iki pH 7,2.
Lietuvoje dirvos, kurių pH žemesnis nei 5,6, sudaro apie penktadalį tirtų žemės ūkio dirvožemių, daugiausia Vakarų Lietuvoje ir Varėnos rajone. pH galima išmatuoti sodo prekių parduotuvėse įsigytu testu arba laboratorijoje.
Daržui saugiausios lėtai veikiančios kalkinimo medžiagos:
- Dolomitmilčiai kartu su kalciu dirvą praturtina magniu, kurio dažnai trūksta lengvose, smėlingose dirvose.
- Klintmilčiai (kalkakmenio miltai) dirvai suteikia tik kalcio.
Gesintos kalkės pH pakelia greičiau, tačiau jomis lengviau perkalkinti dirvą.
Kiek dolomitmilčių ar klintmilčių reikia kopūstų lysvei, priklauso nuo dirvos pH ir sunkumo:
| Dirvos pH | Kalkių norma smėliui, priesmėliui | Kalkių norma priemoliui, moliui |
|---|---|---|
| Iki 4,5 | 300–500 g/m² | 600–800 g/m² |
| 4,6–5,0 | 200–300 g/m² | 400–500 g/m² |
| 5,1–6,0 | 100–200 g/m² | 200–300 g/m² |
Rudenį išbertos kalkės per žiemą spėja sureaguoti su dirvožemiu, ir pavasarį pH jau būna pakilęs. Vėliausias laikas jas išberti – likus mėnesiui iki daigų sodinimo. Grėbliu ar kultivatoriumi kalkės sumaišomos su viršutiniu dirvos sluoksniu, nes giliai užkastos jos veikia prasčiau. Mėšlą ir fosforo trąšas geriau įterpti kitu laiku: susimaišęs su kalkėmis, mėšlas netenka dalies azoto, o fosforas virsta augalams sunkiai pasisavinamais junginiais.
Perkalkinus dirvą iki didesnio nei 7,5 pH, kopūstai sunkiau pasisavina borą. Rūgštumą naudinga pasitikrinti kas 4–5 metus: lengvoje žemėje pH vėl nukrenta greičiau nei sunkioje.
Kopūstų daigų auginimas
Kopūstų daigus reikia užauginti tvirtus, neištįsusius ir neperaugusius: tokie daigai lauke greitai prigyja ir neišleidžia žiedstiebio anksčiau laiko.
Kada sėti kopūstus daigams
Kopūstų sėklas daigams reikia sėti likus 5–7 savaitėms iki sodinimo į lauką. Tikslus laikas priklauso nuo kopūstų rūšies ir ankstyvumo:
| Kopūstai | Sėjos laikas | Daigų amžius |
|---|---|---|
| Ankstyvieji gūžiniai | Kovo vidurys | 6–7 savaitės |
| Vidutinio vėlyvumo ir vėlyvieji gūžiniai | Balandžio vidurys–pabaiga | 5–6 savaitės |
| Žiediniai kopūstai, brokoliai | Kovo pabaiga–birželis | 5–6 savaitės |
| Briuseliniai kopūstai | Kovas–balandis | 6–7 savaitės |
| Lapiniai kopūstai | Balandis | 5–6 savaitės |
Žiedinius kopūstus ir brokolius galima sėti kas 2–3 savaites: tada žiedynai bręsta ne vienu metu, ir šviežio derliaus užtenka nuo vasaros iki rudens. Vasaros sėjai tinka Pekino kopūstai, rudens derliui skirtos kaliaropės ir dekoratyviniai kopūstai. Lapinių kopūstų nebūtina auginti iš daigų: gegužę jų sėklas užtenka pasėti tiesiai į lysvę ir sudygusius augalus išretinti, paliekant 40–50 cm tarpus. Kopūstams palankias dienas pagal mėnulio fazes rasite sodinimo kalendoriuje.
Kaip sėti kopūstų sėklas
Kopūstų sėklas geriausia sėti maždaug 1 cm gylyje. 18–20 °C temperatūroje jos sudygsta per 3–5 dienas. Sėjai tinka naujas substratas, o ne daržo žemė, kurioje gali gyventi daigus pražudantys juodkojės sukėlėjai.
Patogiausia sėti į kasetes po 2 sėklas į kiekvieną akutę ir, joms sudygus, palikti stipresnį daigą. Tokį daigą galima persodinti su visu žemės gumulu, nepažeidžiant šaknų. Sėjant į dėžutę, tarp sėklų reikėtų palikti 3–4 cm, kad daigų šaknys nesusipintų. Kai išsiskleidžia pirmasis tikrasis lapas, daigus iš dėžutės reikia pikuoti į atskirus 7–8 cm pločio indelius. Daigą įkasus iki skilčialapių, jis tvirčiau laikosi.
Prieš sėją kopūstų sėklas galima dezinfekuoti karštu vandeniu, kuris sunaikina ant jų likusius juodosios bakteriozės, alternariozės ir fomozės sukėlėjus. Dezinfekuoti verta pirmiausia pačių užaugintas ar iš kaimynų gautas sėklas. Jei ant pirktų sėklų pakelio nurodyta, kad jos jau apdorotos, kaitinti jų nereikia.
Kopūstų sėklas dezinfekuokite taip:
- Pamirkykite sėklas 10 minučių maždaug 38 °C vandenyje, kad jos sušiltų tolygiai.
- Perkelkite jas į 50 °C vandenį: gūžinių ir briuselinių kopūstų sėklas laikykite 25 minutes, žiedinių, brokolių ir lapinių – 20 minučių.
- Atvėsinkite sėklas šaltu vandeniu, kad kaitimas iš karto nutrūktų.
- Išdžiovinkite jas ant popierinio rankšluosčio kambario temperatūroje.
Vandens temperatūrą reikia nuolat tikrinti termometru: per karštame vandenyje sėklos praranda daigumą, per vėsiame sukėlėjai nežūsta. Sausoje, vėsioje vietoje laikomos kopūstų sėklos daigios išlieka 4–6 metus. Senesnių nei vienų metų ir dražuotų sėklų kaitinti netinka: senos sėklos po to prasčiau dygsta, o nuo dražuotų nusiplauna apsauginis apvalkalas.
Kopūstų daigų priežiūra
Sudygusius kopūstų daigus reikia iš karto perkelti į vėsią, šviesią vietą: pirmąją savaitę jiems tinka 8–10 °C, vėliau – 14–16 °C dieną ir 10–12 °C naktį. Kambario šilumoje daigai ištįsta per kelias dienas, o trūkstant šviesos – dar greičiau. Ištįsusių daigų stiebeliai būna ploni ir trapūs, todėl lauke tokie daigai prigyja sunkiau.
Kompaktiškiausi daigai užauga, kai naktį būna keliais laipsniais vėsiau nei dieną. Tokias sąlygas lengviausia sudaryti ant stiklinto balkono arba šiltnamyje. Kovą natūralios šviesos ant palangės dar per mažai, ir daigai tįsta į lango pusę. Su fitolempa ankstyvųjų kopūstų daigai turėtų gauti apie 16 valandų šviesos per parą. Lempą geriausia pakabinti 10–15 cm virš daigų ir, jiems augant, kelti aukščiau.
Daigus užtenka laistyti tik tada, kai pradžiūsta substrato paviršius. Nuolat šlapiame substrate ir sutankintuose daiguose plinta juodkojė: stiebelis prie žemės patamsėja, suplonėja lyg viela, ir daigas išvirsta. Pastebėjus pirmuosius pažeistus daigus, juos reikia išmesti, o likusius laistyti rečiau ir dažniau vėdinti.
Per auginimo laiką daigus naudinga patręšti du kartus: išsiskleidus antrajam tikrajam lapui ir likus kelioms dienoms iki sodinimo. Tam tinka kompleksinės daigų trąšos, ištirpintos pagal pakuotės nurodymus.
Vėlyvųjų kopūstų daigus paprasčiau užauginti lauke. Balandžio viduryje jų sėklas galima pasėti į daigų lysvę ir uždengti agroplėvele. Lauke daigams netrūksta šviesos ir nebūna per šilta: jie neištįsta, ir grūdinti jų nereikia.
Kokie kopūstų daigai tinka sodinti
Kopūstų daigai tinka sodinti, kai būna 10–15 cm aukščio ir turi 4–6 tikruosius lapus. Persenusių daigų stiebai sumedėja, šaknys susisuka indelyje, ir pasodinti lauke jie ilgai stovi neaugdami.
Iš per stambių daigų užaugę kopūstai kartais išleidžia žiedstiebį vietoj gūžės. Kopūstai yra dvimečiai augalai ir paprastai žydi tik antraisiais metais, peržiemoję. Tačiau jei daigo stiebas sodinant jau storesnis už pieštuką ir vėliau kelias savaites laikosi žemesnė nei 10 °C temperatūra, augalas reaguoja kaip po žiemos ir sužydi jau pirmąją vasarą. Smulkesniems daigams tokia vėsa žydėjimo nesukelia.
Patalpoje užaugintus daigus prieš sodinimą reikia užgrūdinti. Pirmąją dieną juos užtenka išnešti į lauką kelioms valandoms, vėliau laiką kasdien ilginti, kol po 7–10 dienų daigai ten praleis visą parą.
Žiedinio kopūsto ar brokolio žiedynas kartais užauga vos sagutės dydžio. Taip nutinka, kai daigai sodinant turi daugiau nei 8 lapus, buvo grūdinti per ilgai arba lysvėje kenčia nuo sausros ar šalčio.
Perkant kopūstų daigus, tinkamus galima atpažinti iš trijų požymių:
- Stiebelis yra tvirtas, ne storesnis už pieštuką ir be juodkojės požymių prie žemės.
- Lapai atrodo sveiki: tamsiai žali, be skylučių ir dėmių.
- Šaknys yra baltos ir lygios, be sustorėjimų, kuriuos sukelia šaknų gumbas.
Kopūstų sodinimas
Kiekvienai kopūstų rūšiai reikia kitokio sodinimo laiko ir atstumų tarp augalų. Nuo atstumo priklauso ir užaugusių gūžių dydis.
Kada sodinti kopūstus lauke
Kopūstus lauke sodinti tinka, kai dieną oras sušyla iki 15 °C, o naktį temperatūra nenukrenta žemiau −2 °C.
Ankstyvuosius gūžinius kopūstus į lysves galima kelti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, kai sprogsta beržų lapai. Vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių daigus patogiausia sodinti gegužės viduryje–birželio pradžioje. Briuseliniams ir lapiniams kopūstams tinkamiausia gegužės pabaiga, Pekino kopūstų daigams – rugpjūčio pradžia.
Užgrūdinti gūžinių kopūstų daigai pakelia trumpas, kelių laipsnių šalnas. Žiediniai kopūstai ir brokoliai šalčiui jautresni: atšalus jų žiedynai užauga smulkūs, todėl šiuos kopūstus saugiau sodinti gegužės viduryje, kai šalnų pavojus sumažėja. Jų daigus galima sodinti iki liepos, kad žiedynai bręstų ir rudenį.
Kaip sodinti kopūstų daigus
Kopūstų daigus geriausia sodinti debesuotą dieną arba vakare, kad pirmąsias valandas lysvėje jų nekepintų saulė. Kopūstų sodinimo eiga yra tokia:
- Palaistykite daigus dieną prieš sodinimą, kad žemės gumulas laikytųsi kartu su šaknimis.
- Iškaskite duobutę ir pripilkite į ją vandens, kad šaknys iš karto atsidurtų drėgnoje žemėje.
- Pasodinkite daigą giliau, nei jis augo, iki apatinių lapų, bet neužkaskite viršūnėlės. Taip pasodintas kopūstas giliau įsišaknija.
- Gerai suspauskite žemę aplink stiebą. Patraukus už lapo, daigas neturėtų pajudėti.
- Palaistykite pasodintus daigus, kad žemė susigulėtų aplink šaknis.
Iš karto po sodinimo lysvę naudinga uždengti agroplėvele ar smulkiu tinkleliu: po danga daigai mažiau nukenčia nuo šalnų, ir jų nepasiekia kopūstinės blusos, graužiančios jaunus lapus.
Atstumai tarp kopūstų
Kuo tankiau pasodinti kopūstai, tuo smulkesnes gūžes jie užaugina. Be to, tankiai augančių augalų gūžės subręsta iki dviejų savaičių vėliau. Bendras derlius iš to paties ploto beveik nesikeičia, todėl šeimai patogesnių, mažesnių gūžių galima užsiauginti tiesiog sodinant tankiau. Per tankiai pasodintų kopūstų lapai po lietaus lėčiau džiūsta, ir lengviau plinta juodoji bakteriozė bei puviniai.
Skirtingoms kopūstų rūšims reikia tokių atstumų:
| Kopūstai | Tarp augalų | Tarp eilių |
|---|---|---|
| Ankstyvieji gūžiniai | 30–40 cm | 50–60 cm |
| Vidutinio vėlyvumo ir vėlyvieji gūžiniai | 50–60 cm | 60–70 cm |
| Žiediniai kopūstai | 40–50 cm | 50–60 cm |
| Brokoliai | 35–40 cm | 50–60 cm |
| Briuseliniai kopūstai | 60 cm | 60–70 cm |
| Lapiniai kopūstai | 40–50 cm | 60 cm |
| Kaliaropės | 20–25 cm | 30–40 cm |
| Pekino kopūstai | 30–40 cm | 40–50 cm |
Planuojant lysvių išdėstymą, reikia įvertinti, kad vėlyvieji ir briuseliniai kopūstai vietą užima iki pat rudens. Kol kopūstai maži, tarpuose tarp jų galima užauginti salotų ar špinatų. Šios daržovės subręsta anksčiau, nei kopūstų lapai uždengia lysvę.
Kopūstų tręšimas
Kopūstai iš dirvos paima daug maisto medžiagų, nes per vieną vasarą užaugina didelę lapų masę ir sunkias gūžes. Be azoto ir kalio, jiems reikia ir mikroelementų – boro bei molibdeno.
Kada ir kuo tręšti kopūstus
Kopūstus pirmą kartą reikia patręšti prieš sodinimą, o vėliau papildomai tręšti, kol pradeda formuotis gūžės. Prieš sodinimą į lysvę tinka įterpti iš kompostavimo dėžės paimto subrendusio komposto arba perpuvusio mėšlo: šios organinės medžiagos norma yra 3–4 kg kvadratiniam metrui. Per sezoną kopūstai pasisavina daug kalio, todėl jiems tinka kompleksinės trąšos, kuriose kalio yra ne mažiau nei azoto. Jų kiekį reikėtų parinkti pagal pakuotės nurodymus.
Po 3–4 savaičių, kai daigai prigyja ir pradeda auginti lapus, kopūstus galima patręšti antrą kartą. Ankstyviesiems kopūstams šio tręšimo užtenka, nes jų gūžės subręsta per du mėnesius. Vidutinio vėlyvumo ir vėlyvuosius kopūstus dar po 25–30 dienų reikia patręšti trečią kartą. Kai pradeda formuotis gūžės, azoto trąšų kopūstams nebereikia. Vėliau patręštos gūžės užauga purios, skilinėja ir prasčiau išsilaiko žiemą.
Papildomai tręšti patogiausia laistant, nes ištirpusios maisto medžiagos greičiau pasiekia šaknis. Kopūstus galima laistyti dilgėlių raugu, praskiestu vandeniu santykiu 1:10–1:20, arba granuliuoto vištų mėšlo tirpalu, paruoštu pagal gamintojo rekomendacijas. Tirpalą reikia pilti prie šaknų, o ne ant lapų, ir tik į drėgną žemę, kad šaknys nenudegtų.
Kopūstų tręšimas pelenais
Medžio pelenai kopūstams tinka kaip kalio trąša, tačiau juose yra ir 25–45 % kalcio karbonato, todėl jie veikia kaip kalkės. Daržo lysvei užtenka saujos pelenų kvadratiniam metrui. Į neseniai kalkintą lysvę ar šarminę dirvą pelenų berti nerekomenduojama, kad dirva nebūtų perkalkinta.
Kartu su karbamidu, amonio salietra ar mėšlu pelenų berti netinka: šarminėje terpėje dalis azoto išgaruoja amoniako pavidalu. Tręšti galima tik medžio pelenais. Anglių, laikraščių ar dažytos medienos pelenuose gali būti augalams kenksmingų medžiagų.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai kopūstams
Boro trūkumas pasireiškia smulkiomis, gelsvomis gūžėmis ir sutrūkinėjusiais stiebais bei lapkočiais, o žiedinių kopūstų ir brokolių žiedynai paruduoja. Boro dažniau trūksta lengvose, nederlingose ir sausose dirvose, taip pat perkalkintoje žemėje. Kopūstams kenkia ir jo perteklius: boro trąšas naudoti galima tik griežtai laikantis gamintojo nurodytos normos. Patogiausia rinktis kompleksines trąšas, kuriose jau yra boro.
Molibdeno trūkumas labiausiai kenkia žiediniams kopūstams: jų lapai susiaurėja, kartais iki pat gyslos, o žiedynai užauga purūs arba visai nesusiformuoja. Molibdenas sunkiai pasisavinamas rūgščioje dirvoje, todėl tokią lysvę reikia pakalkinti.
Kalcio trūkumą galima atpažinti perpjovus gūžę: vidiniai lapai būna rudais, lyg apdegusiais kraštais. Kalcio dirvoje dažnai užtenka, tačiau augalai jo nepasisavina, kai drėgmė yra netolygi arba kai tręšiama per daug azoto ar kalio. Tokiais atvejais vien kalcio trąšų neužtenka: kopūstus reikia tolygiau laistyti ir saikingiau tręšti azotu bei kaliu.
Kopūstų priežiūra
Kopūstų šaknys plinta ir gilyn, ir dirvos paviršiumi, todėl augalus reikia gausiai laistyti, o lysvę purenti tik sekliai.
Kopūstų laistymas
Kopūstams per savaitę reikia apie 25 l vandens kvadratiniam metrui, įskaitant kritulius. Sausra kopūstams pavojingiausia, kol prigyja pasodinti daigai ir kai formuojasi gūžės.
Laistyti geriau retai, bet gausiai: subrendusių kopūstų šaknys siekia daugiau nei metro gylį, todėl vanduo turi jas pasiekti. Vandenį reikia pilti prie šaknų, ryte. Laistant iš viršaus, vanduo užsilaiko tarp gūžės lapų, ir plinta puviniai. Lašelinės laistymo sistemos ar žarnos su skylutėmis vandenį tiekia tik į šaknų zoną: lapai lieka sausi, ir tarpueiliuose mažiau dygsta piktžolių.
Gūžės skilinėja, kai po sausros dirva staiga gauna daug vandens. Likus 1–2 savaitėms iki derliaus nuėmimo, laistymą reikia sumažinti, kad kopūstų galvos būtų tvirtesnės ir rečiau sutrūkinėtų.
Tolygią drėgmę lengviau palaikyti, kai lysvė yra mulčiuota. Mulčiui tinka šiaudai, sausa nupjauta žolė ar susmulkinti lapai, paskleisti 5–7 cm sluoksniu išravėtoje lysvėje. Po mulčiu piktžolės sunkiau prasikala, ir dirva lėčiau išdžiūsta.
Kopūstų kaupimas ir lysvės purenimas
Kopūstų lysvę giliau purenti galima tik pirmosiomis savaitėmis po sodinimo, kol šaknys dar neužpildė paviršinio dirvos sluoksnio. Vasarą jos tankiai išsiraizgo viršutiniuose 3–5 cm, todėl tarpueilius reikia purenti tik sekliai. Bandymuose kopūstai, kurių lysvę purendavo 9 cm gyliu, vėliau augo silpniau nei tie, kurių dirvą tik nugrandydavo.
Ravėti ir purenti tenka, kol kopūstų lapai neuždengia tarpueilių. Vėliau jų pavėsyje piktžolės beveik nebeauga.
Pirmą kartą kopūstus apkaupti reikia po 2–3 savaičių po sodinimo, antrą – po 10–15 dienų. Užkastoje stiebo dalyje išauga papildomų šaknų, ir augalai tvirčiau laikosi, kai formuojasi sunki gūžė. Briuselinius kopūstus vasaros pabaigoje naudinga apkaupti dar kartą, kad rudenį aukšti stiebai neišvirstų. Kaliaropių kaupti nereikia, nes jų stiebagumbis formuojasi virš žemės.
Kopūstų ligos ir kenkėjai
Kopūstų ligų ir kenkėjų daugeliu atvejų galima išvengti, sodinant sveikus daigus, keičiant lysvę ir uždengiant ją tinkleliu.
Kopūstų ligos
Daugumos kopūstų ligų sukėlėjai išlieka dirvoje ar augalų liekanose, todėl rudenį lysvėje nereikia palikti kopūstų kelmų ir lapų.
Šaknų gumbas pažeidžia šaknis: ant jų atsiranda gumbų ir sustorėjimų, o augalai karštą dieną vysta net drėgnoje dirvoje ir nesuformuoja gūžių. Ligos sporos dirvoje išlieka 10–18 metų ir plinta su užkrėstais daigais, žeme ant įrankių bei batų. Šlapioje dirvoje jos lengviau pasiekia šaknis, nes juda su vandeniu. Sergančius kopūstus reikia išrauti su visomis šaknimis ir išmesti, o ne kompostuoti.
Juodoji bakteriozė atpažįstama iš geltonų V raidės formos dėmių, kurios plinta nuo lapo krašto į vidų. Pažeistos gyslos pajuoduoja, ir prieš šviesą lapas atrodo lyg su juodu tinkleliu. Bakterijos plinta su sėklomis bei lietaus purslais ir augalų liekanose išlieka iki 2 metų.
Netikroji miltligė pavojingiausia jauniems daigams, kuriuos gali visiškai sunaikinti. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda gelsvų kampuotų dėmių, o apatinėje – balsvas apnašas. Žiedinių kopūstų žiedynai nuo šios ligos paruduoja iš vidaus. Pažeistus lapus ir augalus reikia iš karto pašalinti.
Alternariozė pažeidžia senesnius lapus: ant jų atsiranda tamsių apskritų dėmių su koncentriniais žiedais, primenančiais taikinį.
Gleivėtojo puvinio pažeista gūžė suminkštėja, pradeda gleivėtis ir nemaloniai kvepia. Bakterijos į ją patenka per vikšrų išgraužtas angas ar įtrūkimus.
Kopūstų kenkėjai
Kopūstus puola daug kenkėjų, tačiau jie kenkia skirtingu metu: pavasarį daigams pavojingiausios kopūstinės blusos ir musės, o vasarą bei rudenį gūžes graužia drugių vikšrai.
Kopūstinės blusos yra mažyčiai, 2–3 mm vabalai, kurie, pajudinus lapą, nušoka šalin. Lapų paviršiuje jos išgraužia apvalias skylutes. Daugiausia žalos šie vabalai padaro daigams pavasarį, o vasaros pabaigoje dideliais būriais atskrenda nuo rapsų laukų.
Lietuvoje yra dvi kopūstinių musių rūšys: pavasarinė, turinti dvi kartas, ir vasarinė, turinti vieną. Jų lervos graužia šaknis ir požeminę stiebo dalį: augalas vysta ir pamėlynuoja. Pavojingiausia pirmoji pavasarinės musės karta: ji skraido žydint vyšnioms ir kiaušinėlius deda prie jaunų daigų stiebų.
Kopūstinis baltukas Lietuvoje turi dvi kartas, ir žalingesni yra antrosios kartos vikšrai. Šis drugys deda geltonus kiaušinėlius krūvelėmis, ir geltonai juodi, plaukuoti jo vikšrai būriais graužia išorinius lapus. Ropinio baltuko kiaušinėliai būna padėti po vieną, ir jo žali, aksominiai vikšrai įsigraužia į gūžės vidų.
Kopūstinės kandies vikšrai graužia lapus iš apačios ir palieka permatomą odelę, lyg langelį. Lietuvoje ši kandis turi 2–3 kartas ir daugiausia žalos padaro šiltomis, sausomis vasaromis.
Kopūstinio pelėdgalvio vikšrai liepą–rugsėjį įsigraužia giliai į gūžę ir užteršia ją ekskrementais. Labiausiai jie kenkia vėlyviesiems kopūstams, kurie auga iki rudens.
Kopūstiniai amarai yra pilkšvi, lyg miltais apibarstyti. Tankiomis kolonijomis jie apsėda lapų apačią ir augimo tašką, o pažeisti lapai susiraukšlėja ir pagelsta. Jų kiaušinėliai žiemoja ant kopūstų kelmų, todėl rudenį kelmus verta išrauti.
Kaip apsaugoti kopūstus nuo kenkėjų
Patikimiausia apsauga nuo daugumos kopūstų kenkėjų yra tinklelis, kuriuo lysvė uždengiama visam sezonui. Tinklelis su 1,3–1,4 mm akutėmis sulaiko kopūstines muses ir baltukus, o nuo blusų bei amarų reikia smulkesnio, 0,8 mm. Jo kraštus reikia užkasti bent 5 cm gylyje. Tinklelis neturi liesti lapų, nes drugiai gali padėti kiaušinėlius pro akutes.
Kur tinklelio nėra, prie kiekvieno daigo stiebo galima uždėti 8–15 cm skersmens apykaklę iš kartono ar stogo dangos. Ji dengia žemę aplink stiebą, ir musė nebegali ten padėti kiaušinėlių.
Nuo pavasario lapų apačią naudinga apžiūrėti kas savaitę: kiaušinėlių krūveles ir jaunus vikšrus lengviausia sunaikinti rankomis, kol jų dar nedaug.
Kopūstus purkšti nuo kenkėjų reikia tik tada, kai jų daug: tam tinka registruoti augalų apsaugos produktai, naudojami pagal etiketę. Nuo vikšrų naudojami biologiniai preparatai su Bacillus thuringiensis bakterijomis: jie veikia tik drugių vikšrus, ir geriausiai, kol vikšrai dar maži. Amarams naikinti tinka insekticidiniai muilai ar augaliniai aliejai.
Mažų amarų kolonijų naikinti nebūtina, nes jas greitai sunaikina boružės, žiedmusės ir parazitiniai plėviasparniai. Šiuos vabzdžius į daržą privilioja žydinčios žolelės ir gėlės, pasodintos kaimynystėje su kopūstais.
Kopūstų derliaus nuėmimas ir laikymas
Kopūstų derliaus nuėmimo metas priklauso nuo veislės ir sėjos datos. Ankstyvieji kopūstai džiugina jau vasarą, o vėlyvieji brandą pasiekia rudenį ir tinka laikyti visą žiemą. Laiku ir atsargiai nupjautos gūžės būna skanesnės ir rūsyje išsilaiko ilgiau.
Kada nuimti kopūstus
Kopūstų gūžė yra subrendusi, kai pasiekia veislei būdingą dydį ir yra kieta: paspausta delnu ji neįdumba. Puri gūžė dar auga, todėl pjauti ją per anksti.
Ankstyvuosius kopūstus galima pjauti birželio pabaigoje–liepą, o vėlyvuosius – spalį. Vidutinio vėlyvumo veislių gūžės bręsta rugpjūtį–rugsėjį.
Užaugę vėlyvieji kopūstai pakelia trumpas šalnas iki −4 °C, ir po jų gūžės net tampa saldesnės. Prieš stipresnius šalčius gūžes reikia nupjauti. Jei kopūstai naktį sušalo, juos galima pjauti tik atitirpusius ant augalo, nes sušalę lapai yra trapūs ir lengvai sutrūkinėja.
Jei subrendusi gūžė pradeda skilinėti, ją reikia pasukti ketvirčiu apsisukimo arba kastuvu perkirsti dalį šaknų. Taip augalas gauna mažiau vandens, ir dėl to gūžė nustoja skilinėti.
Kaip nuimti kopūstų derlių
Kopūstus geriausia pjauti sausu oru: po lietaus nuimtos gūžės lengviau skilinėja ir prasčiau išsilaiko.
Laikymui skirtą gūžę reikia nupjauti aštriu peiliu, paliekant 2–4 sveikus dengiamuosius lapus ir 2–3 cm kotą. Po dengiamaisiais lapais gūžė mažiau džiūsta ir rečiau pažeidžiama. Ligotus ar sutrūkusius išorinius lapus geriau nuskinti iš karto, nes nuo jų puvinys rūsyje persimeta į gūžę.
Nupjovus ankstyvąją gūžę, kelmą su apatiniais lapais galima palikti lysvėje: iš lapų pažastų išauga 3–4 mažesnės gūžės, kurios subręsta rudenį.
Kaip laikyti kopūstus žiemą
Kopūstus žiemą geriausia laikyti 0 °C temperatūroje, kai oro drėgmė siekia 90–95 %. Tokiomis sąlygomis vėlyvieji kopūstai išsilaiko 5–6 mėnesius, o ankstyvieji – tik 3–6 savaites. Šiltesniame, 2–4 °C rūsyje kopūstai sugenda greičiau, o žemiau −0,9 °C temperatūros gūžės sušąla. Rūsį reikia reguliariai vėdinti: susikaupus kondensatui, gūžės pradeda pūti.
Rūsyje kopūstus galima laikyti trimis būdais:
- Pakabintus už kotų – aplink gūžes laisvai cirkuliuoja oras.
- Ant lentynų ar dėžėse – sudėtus vienu sluoksniu, kad gūžės nesiliestų.
- Įkastus į smėlį – taip laikomi briuseliniai kopūstai, vėlai rudenį išrauti su šaknimis. Ant stiebo gūžutės ilgiau išlieka šviežios.
Kas kelias savaites kopūstus reikia apžiūrėti ir nuimti pradėjusius pūti išorinius lapus. Nuo obuolių ir kriaušių išsiskiriančio etileno kopūstų lapai pagelsta ir nukrenta, todėl šių vaisių šalia kopūstų laikyti nerekomenduojama.
Kopūstus žiemai taip pat tinka užšaldyti, prieš tai trumpai blanširavus verdančiame vandenyje:
- Lapiniai kopūstai – 2 minutes.
- Brokoliai ir žiediniai kopūstai – 3 minutes.
- Briuseliniai kopūstai – 4 minutes.
- Smulkinti gūžiniai kopūstai – 1,5 minutės.
Blanširuotas daržoves reikia iš karto atvėsinti lediniame vandenyje ir nusausinti, o tik tada sudėti į maišelius.
Kopūstų rauginimas ir paruošimas žiemai
Kopūstų rauginimas yra vienas paprasčiausių būdų išsaugoti rudens derlių: tam užtenka druskos, švaraus indo ir vėsios vietos. Rūgštį gamina ant kopūstų lapų gyvenančios pieno rūgšties bakterijos, todėl nei acto, nei konservantų nereikia.
Kada rauginti kopūstus
Kopūstus geriausia rauginti spalį–lapkričio pradžioje, kai vėlyvųjų veislių gūžės jau yra subrendusios ir pakąstos pirmųjų šalnų. Raugti tinka kietos, šviežios gūžės, kurias reikia susmulkinti per 1–2 dienas po nupjovimo. Pagulėjusios gūžės apvysta, ir iš jų sunkiau išsiskiria sultys.
Pagal liaudies tradiciją kopūstus raugia per priešpilnį, praėjus 5–6 dienoms po jaunaties: tikima, kad tada jie išlieka traškūs. Pilnaties vengiama, nes per ją užraugti kopūstai esą suminkštėja. Moksliškai kopūstų traškumas priklauso nuo druskos kiekio ir rūgimo temperatūros. Mėnulio fazių datas kiekvienam mėnesiui rasite sodinimo kalendoriuje.
Kaip rauginti kopūstus
Kopūstams rauginti reikia 20–25 g druskos kilogramui susmulkintų kopūstų. Mažiau sūdyti kopūstai lengvai suminkštėja, o per sūrūs rūgsta lėtai. Geriau rinktis nejoduotą druską, nes su joduota kopūstai gali patamsėti.
Kopūstų rauginimo eiga yra tokia:
- Nuimkite išorinius lapus, išpjaukite kotą ir gūžę plonai supjaustykite.
- Užberkite druską ir minkykite rankomis, kol kopūstai suminkštės ir išsiskirs sultys.
- Sudėkite kopūstus į stiklainį ar kibirėlį sluoksniais, kiekvieną tvirtai suspausdami, kad neliktų oro tarpų. Viršuje palikite kelių centimetrų tarpą, nes rūgstant sultys pakyla.
- Uždėkite lėkštę ir slėgį, pavyzdžiui, vandens pripildytą stiklainį. Sultys turi apsemti kopūstus.
- Laikykite indą 18–22 °C temperatūroje 3–5 paras. Kasdien 1–2 kartus pradurkite kopūstus iki dugno mediniu pagaliuku, kad išeitų dujos.
- Kai sultys nustoja putoti, perneškite indą į vėsią vietą.
Žemesnėje nei 15 °C temperatūroje kopūstai vos rūgsta, o aukštesnėje nei 24 °C suminkštėja.
Į raugiamus kopūstus galima įdėti tarkuotų morkų, kmynų ar spanguolių. Morkų užtenka apie 10 % kopūstų svorio, pavyzdžiui, 100 g kilogramui. Cukraus dėti nebūtina: rūgimui užtenka natūraliai gūžėse esančio cukraus. Raudongūžiai kopūstai rūgdami natūraliai parausta, nes jų pigmentai rūgščioje terpėje tampa ryškesni.
Rauginti kopūstai 0–4 °C temperatūroje išsilaiko 5–8 mėnesius, jei sultys visą laiką juos apsemia. Paviršiuje susidariusias baltas apnašas reikia nugraibyti.
Kaip paruošti kopūstus žiemai
Kopūstus žiemai galima marinuoti arba sukti į stiklainius kaip mišrainę. Marinuotiems kopūstams rūgštumą suteikia actas, todėl jie būna paruošti jau kitą dieną, o rauginti kopūstai rūgsta keletą parų.
Marinuotus kopūstus paruošti paprasta: susmulkintus kopūstus su morkomis ar paprika užtenka užpilti karštu acto marinatu. Šaldytuve tokie kopūstai išsilaiko kelias savaites.
Kopūstų mišrainei žiemai kopūstus dažnai derina su morkomis, paprika ar pomidorais. Kambario temperatūroje mišrainė išsilaiko tik sterilizuotuose stiklainiuose, o sterilizavimo trukmė priklauso nuo stiklainių dydžio ir būna nurodyta recepte. Nekaitintą mišrainę su actu reikia laikyti vėsiai.
Kopūstai virtuvėje
Žali kopūstai būna traškūs ir aštrūs, o troškinti ar kepti tampa švelnūs ir saldoki.
Kopūstų salotos
Kopūstų salotoms geriausiai tinka ankstyvieji baltagūžiai ir Pekino kopūstai, nes jų lapai yra ploni ir švelnūs. Vėlyvųjų kopūstų lapai kietesni, todėl salotoms juos reikia plonai supjaustyti ir paminkyti su žiupsneliu druskos.
Šviežių kopūstų salotas geriau gaminti prieš pat valgant: supjaustytuose lapuose susidaro sieros junginiai, nuo kurių pastovėjusios salotos tampa aštresnės ir kartesnės.
Raudongūžių kopūstų salotos būna ryškesnės, pagardintos actu ar citrinos sultimis: rūgštyje šių kopūstų pigmentai nusidažo raudonai. Žiedinių kopūstų ir brokolių salotoms žiedynus galima naudoti žalius arba trumpai blanširuotus.
Kopūstų troškinys ir sriuba
Kopūstų troškiniui tinka ir švieži, ir rauginti kopūstai. Švieži suminkštėja greitai, o rauginti troškinami apie 40–50 minučių. Per rūgščius raugintus kopūstus prieš troškinimą galima nuplauti šaltu vandeniu, ir dėl to jų skonis tampa švelnesnis.
Troškinant raudongūžius kopūstus, į juos dedama obuolių ar šlakelis acto, kad lapai išliktų raudoni ir neįgautų melsvo atspalvio.
Kopūstų sriubą galima virti iš šviežių arba raugintų kopūstų. Tradicinė lietuviška kopūstienė verdama iš raugintų kopūstų, dažnai su rūkytais šonkauliukais.
Kiti kopūstų patiekalai
Kopūstų balandėliams geriausiai tinka savojinių kopūstų lapai, nes jie yra lankstūs ir lengvai susivynioja. Baltagūžių kopūstų lapai kietesni: gūžę reikia išpjovus kotą nuplikyti verdančiame vandenyje arba per naktį užšaldyti. Atitirpę lapai suminkštėja ir lengvai atsiskiria.
Orkaitėje ar keptuvėje kopūstai apskrunda ir įgauna riešutinį, saldoką skonį. Kepimui tinka šios kopūstų rūšys:
- Briuseliniai kopūstai – perpjaunami per pusę ir kepami pjūviu žemyn apie 200 °C temperatūroje 20–25 minutes.
- Žiediniai kopūstai – kepami žiedynais orkaitėje ar keptuvėje, tinka ir kopūstų apkepui.
- Lapiniai kopūstai – be kietos vidurinės gyslos kepami orkaitėje kaip traškučiai.
Brokolių kotas taip pat valgomas: nulupus kietą žievę, jį galima pjaustyti ir troškinti ar kepti kartu su žiedynais. Iš smulkintų kopūstų kepami ir kopūstų blynai.
Kopūstų nauda sveikatai
Kopūstuose yra mažai kalorijų, bet daug skaidulų ir vitaminų C bei K.
Kopūstų maistinė vertė
Žalių kopūstų maistinė vertė yra tokia:
| Kopūstai (100 g) | Kalorijos | Vitaminas C | Vitaminas K |
|---|---|---|---|
| Baltagūžiai | 25 kcal | 37 mg | 76 µg |
| Raudongūžiai | 31 kcal | 57 mg | 38 µg |
| Savojiniai | 27 kcal | 31 mg | 69 µg |
| Pekino | 16 kcal | 27 mg | 43 µg |
| Brokoliai | 34 kcal | 89 mg | 102 µg |
| Žiediniai | 25 kcal | 48 mg | 16 µg |
| Briuseliniai | 43 kcal | 85 mg | 177 µg |
| Lapiniai | 49 kcal | 120 mg | 705 µg |
| Kaliaropės | 27 kcal | 62 mg | 0,1 µg |
Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir geresnio geležies pasisavinimo. Vitamino K reikia normaliam kraujo krešėjimui ir kaulų būklei palaikyti.
Briuseliniai, lapiniai kopūstai ir kaliaropės yra skaidulų šaltinis: 100 g jų yra 3–4 g skaidulų.
Raugintų kopūstų nauda
Nekaitintuose raugintuose kopūstuose yra gyvų pieno rūgšties bakterijų. Troškinant jos žūva, o parduotuvėje pirkti rauginti kopūstai dažnai būna pasterizuoti.
100 g raugintų kopūstų yra apie 19 kcal. Vitamino C juose lieka apie 15 mg, mažiau nei šviežiuose kopūstuose. Raugintuose kopūstuose yra ir nemažai druskos: apie 1,7 g šimte gramų.
Kopūstų poveikis vaistams ir virškinimui
Kopūstus atsargiai reikia valgyti žmonėms, kurie vartoja kraują skystinančius vaistus, pavyzdžiui, varfariną. Vitaminas K silpnina šių vaistų poveikį, todėl jo kiekis maiste turi būti panašus kiekvieną dieną. Daugiausia vitamino K turi lapiniai ir briuseliniai kopūstai, ir jų kiekį mityboje geriausia aptarti su gydytoju.
Kopūstuose yra rafinozės. Šio angliavandenio žmogus nesuvirškina, o storajame žarnyne jį skaido bakterijos, ir dėl to susidaro dujos. Jautresniems žmonėms didesnis kopūstų kiekis gali sukelti pūtimą.
Kopūstų lapų kompresas
Kopūstų lapų kompresas yra liaudies medicinos priemonė, naudojama patinusioms vietoms raminti. Tyrimų apžvalgos duomenimis, žindymo laikotarpiu šalti kopūstų lapai ant patinusios krūtinės gali palengvinti skausmą ir sumažinti kietumą, tačiau įrodymai kol kas negalutiniai. Jei krūtis parausta ir pakyla kūno temperatūra, reikia kreiptis į gydytoją.
Dažniausiai užduodami klausimai apie kopūstus
Pabaigai
Auginant kelias kopūstų rūšis, šviežio derliaus galima turėti nuo vasaros iki pat žiemos. Ankstyvieji kopūstai ir kaliaropės subręsta pirmieji, brokoliai ir žiediniai kopūstai – vasaros pabaigoje ir rudenį, o lapinius ir briuselinius kopūstus galima skinti net po pirmųjų šalnų.
Kitą pavasarį buvusioje kopūstų lysvėje geriau auginti mažiau maisto medžiagų reikalaujančias daržoves, pavyzdžiui, morkas ar svogūnus. Sideratams po kopūstų garstyčios netinka, nes jos, kaip ir kopūstai, serga šaknų gumbu. Atsilaisvinusiai lysvei labiau tinka facelijos arba žieminiai rugiai.
Atnaujinta: 2026-11-01