Morkų auginimas – kaip išauginti skanias, tiesias ir derlingas morkas savo darže
Morkos (lot. Daucus carota subsp. sativus) yra salierinių šeimos daržovės, kurių sustorėjęs šakniavaisis susiformuoja per pirmąjį sezoną. Antraisiais metais iš jo išauga žiedstiebis su baltais skėčiais, o šaknyje sukaupti cukrūs sunaudojami sėkloms brandinti. Todėl morkos nukasamos dar neperžiemojusios, kol yra saldžios ir traškios. Oranžinę spalvą joms suteikia beta karotinas, kuris organizme virsta vitaminu A.
Kuo ilgesnės morkos, tuo giliau reikia supurenti lysvę, o sunkesnei žemei labiau tinka trumpų morkų veislės. Sėklos dygsta ilgai, todėl pirmosiomis savaitėmis piktžolės pasirodo anksčiau nei morkų daigai. Vėlyvą rudenį, prieš įšąlant žemei, pasėtų morkų derlius subręsta anksčiau nei pavasarinės sėjos. Morkinės musės lervų išvagoti šakniavaisiai sandėlyje ilgai neišsilaiko, tad nuo šio kenkėjo pasėlį verta saugoti visą vasarą. Nepažeistos morkos ilgiausiai išbūna beveik nulinėje temperatūroje ir labai drėgname ore.
Morkų rūšys ir tipai
Morkų rūšiai priklauso laukinė ir valgomoji morka. Valgomųjų morkų veislės grupuojamos į tipus pagal šakniavaisio formą ir ilgį, be to, jų būna įvairių spalvų: nuo baltų iki beveik juodų.
Laukinės morkos
Laukinė, arba paprastoji, morka (Daucus carota subsp. carota) Lietuvoje auga savaime pakelėse, sausuose šlaituose, dirvonuose ir dykvietėse. Pirmaisiais metais užauga lapų skrotelė ir plona balta šaknis, kuri greitai sumedėja ir tampa karti. Antraisiais metais iškyla 30–100 cm aukščio šakotas, plaukuotas stiebas. Birželio–rugpjūčio mėnesiais pražysta balti skėčiai, kurių viduryje dažnai išsiskiria vienas tamsus žiedelis, tamsiai raudonas arba violetinis. Vaisiams bręstant, skėtis susitraukia į tankų, įdubusį gumulą, primenantį lizdą. Laukinė ir valgomoji morka lengvai kryžminasi, todėl sėklų rinkimui auginamos morkos turi žydėti atokiau nuo laukinių, bent už kelių šimtų metrų.
Laukinę morką lengva supainioti su dėmėtąja mauda (Conium maculatum). Šis nuodingas augalas Lietuvoje auga būriais prie tvorų, apleistose sodybose ir kitose nenaudojamose vietose. Laukinės morkos stiebas šiurkštus ir plaukuotas, o sutrinta šaknis kvepia morka. Dėmėtosios maudos stiebas lygus, su tamsiai raudonomis dėmėmis, jos kvapas nemalonus. Nuodingos visos maudos dalys, ypač vaisiai. Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa), auganti pakrantėse ir šlapiose pievose, taip pat turi baltus skėčius, todėl laukinių salierinių augalų maistui rinkti negalima, jei rūšis nėra tiksliai atpažinta. Laukinės morkos lapai, ypač šlapi, saulėtą dieną gali sudirginti jautrią odą.
Morkų tipai pagal šakniavaisio formą
Morkų tipas – tai veislių grupė su panašiais šakniavaisiais, todėl iš tipo galima spręsti, kokiai dirvai ir kokiam derliui veislė tiks. Tipo pavadinimas dažnai įeina į veislės pavadinimą (‘Nantes 2’ yra Nanto tipo, ‘Berlikumer 2’ – Berlikum tipo veislė). Daržuose auginami šie pagrindiniai morkų tipai:
- Amsterdam – labai ankstyvas tipas, kurio šakniavaisiai ploni, cilindriški, 8–20 cm ilgio, su labai maža šerdimi. Šios morkos bręsta per 75–85 dienas ir tinka pirmajam derliui, nes ilgai neišsilaiko.
- Nantes (Nanto) – Lietuvoje populiariausias tipas: šakniavaisiai cilindriški, buku galu, 15–22 cm ilgio, šerdis nedidelė. Šiai grupei priklauso tiek ankstyvos, tiek vėlyvos veislės, tad jas galima auginti ir vasaros derliui, ir sandėliavimui.
- Berlikum – stambios, 20–35 cm ilgio morkos, link galo šiek tiek siaurėjančios. Jos bręsta per 100–127 dienas, gerai išsilaiko žiemą ir tinka sultims spausti.
- Flakkee – vėlyvas tipas su stambiais, storais, kūgiškais 20–35 cm ilgio šakniavaisiais, turinčiais daug sausųjų medžiagų. Šiam tipui priklauso ‘Autumn King 2’ ir ‘Rote Riesen 2’, auginamos ilgam laikymui ir perdirbimui.
- Šantane (Chantenay) – trumpos, 10–25 cm ilgio kūgiškos morkos, kurių viršutinė dalis plati. Dėl trumpo šakniavaisio jos auga ir sunkesnėje dirvoje, o derlius ilgai laikosi. Šiam tipui priklauso ir japoniška veislė ‘Kuroda’.
- Danvers – amerikietiškas tipas su kūgiškais, iki 18 cm ilgio šakniavaisiais. Jaunos morkos būna geriausios kokybės, o ilgiau augusios tampa plaušingos.
- Imperator – ilgos, plonos, smailėjančios morkos, sudarančios JAV prekinių morkų pagrindą. Lietuvos daržuose jos auginamos retai.
- Apvaliosios (Paris Market) – rutulio formos, 2–4 cm skersmens šakniavaisiai, bręstantys per 60–80 dienų. Juos patogu auginti vazonuose ir seklioje dirvoje.
Tarpinių tipų veislės jungia kelių tipų savybes, pavyzdžiui, Nanto ir Berlikum.
Spalvotos morkos
Violetinės ir geltonos morkos auginamos ilgiausiai: tokie buvo pirmųjų kultūrinių morkų šakniavaisiai, o oranžinės morkos Europoje paplito gerokai vėliau. Morkų spalva priklauso nuo to, kokio pigmento jose susikaupia daugiausia:
- Oranžinėse morkose randama daug beta karotino.
- Geltonos morkos sukaupia ksantofilų, pavyzdžiui, liuteino.
- Raudonoms morkoms spalvą suteikia likopenas – pigmentas, esantis ir pomidoruose.
- Violetinėse ir juodosiose morkose kaupiasi antocianai. Juodųjų morkų antocianai gana atsparūs karščiui ir šviesai, todėl tinka natūraliems maisto dažikliams gaminti.
- Baltose morkose spalvą suteikiančių pigmentų beveik nėra.
Violetinė spalva kartais būna tik išorėje: hibrido ‘Purple Haze’ F1 šakniavaisiai tamsiai violetiniai, šerdis oranžinė, tačiau augalai jautresni grybinėms ligoms. Geltonų morkų hibridas ‘Mello Yello’ F1 sandėlyje išsilaiko neilgai, ‘White Satin’ F1 šakniavaisiai balti ir ilgi, o iš ‘Rainbow’ F1 sėklų išauga įvairių spalvų morkos, nuo baltų iki rausvų.
Morkų veislės
Pagal vegetacijos trukmę morkų veislės skirstomos į ankstyvąsias (apie 80–90 dienų), vidutinio ankstyvumo (apie 90–110 dienų), vidutinio vėlyvumo (110–130 dienų) ir vėlyvąsias (ilgiau nei 130 dienų). Ankstyvosios veislės auginamos vasaros derliui, o žiemai laikyti labiausiai tinka vidutinio vėlyvumo ir vėlyvosios. Vegetacijos trukmė priklauso ir nuo oro bei sėjos laiko, todėl tos pačios veislės morkos vienais metais gali subręsti keliomis savaitėmis anksčiau, kitais – vėliau. Raidės F1 arba H prie pavadinimo reiškia hibridą: tokių morkų šakniavaisiai būna vienodesni, tačiau iš jų surinktos sėklos neišlaiko veislės savybių.
Ankstyvos morkų veislės
Ankstyvųjų morkų veislių derlius subręsta greičiausiai, tad pavasarį pasėtas morkas galima rauti jau birželį–liepą. Šios morkos ilgai neišsilaiko, todėl valgomos šviežios. Pačios ankstyviausios, vadinamosios labai ankstyvos morkos, auga ir po plėvele. Pirmajam derliui auginamos šios morkų veislės:
- ‘Amsterdam 2’ – olandiška morkų veislė, kurios originalus pavadinimas ‘Amsterdamse Bak’ primena šiltlysves, kuriose ji seniau buvo sėjama. Ploni, cilindriški 10–20 cm ilgio šakniavaisiai būna saldūs ir beveik be šerdies.
- ‘Mokum’ F1 – plonų, pieštuko formos morkų hibridas, skirtas pačiam pirmajam derliui. Jį galima sėti ir rudenį.
- ‘Napoli’ F1 – Nanto tipo hibridas, kurio pirmąsias morkas galima traukti jau po 60 dienų. Šakniavaisiai netrūkinėja, augalai rečiau serga cerkosporoze, o sėjamas jis nuo labai ankstyvo pavasario iki vasaros, tad derlius nuimamas ilgai.
- ‘Laguna’ F1 – derlingas ankstyvųjų morkų hibridas, kurio lygūs, tiesūs 18–20 cm ilgio šakniavaisiai nelūžinėja ir viršuje nežaliuoja. Augalai mažiau serga alternarioze ir miltlige, retai išleidžia žiedstiebius, tačiau subrendusias morkas reikia nurauti laiku, nes dirvoje jos ilgai neišsilaiko.
- ‘Flyaway’ F1 – iš dalies morkinei musei atsparus hibridas, išvestas panaudojus laukinių morkų atsparumo genus. Musės šiuos augalus puola rečiau, o jų lervos juose prasčiau vystosi, tačiau visiškai atsparių morkinei musei veislių nėra. Nanto tipo šakniavaisiai užauga apie 15 cm ilgio.
Vidutinio ankstyvumo morkų veislės
Vidutinio ankstyvumo morkų veislės auginamos vasaros pabaigos ir rudens derliui, o dalis jų išsilaiko ir žiemą. Šiai grupei priklauso tokios veislės:
- ‘Nantes 2’ – sena prancūziška morkų veislė, dar vadinama ‘Nantaise améliorée 2’, tai yra patobulinta Nanto. Jos maždaug 15 cm ilgio šakniavaisiai rausvai oranžiniai, traškūs, su maža šerdimi.
- ‘Tito’ – Nanto tipo veislė, kurios derlius gali siekti 7–10 kg iš kvadratinio metro. Morkos bręsta per 110–115 dienų, tinka vasaros ir rudens derliui bei sandėliavimui, gerai dera ir sunkesnėje dirvoje.
- ‘Bangor’ F1 (‘Bangor H’) – stambių morkų hibridas, kurio šakniavaisiai sveria iki 400 g, o derlius gali viršyti 10 kg iš kvadratinio metro. Rudens derliui ir laikymui ši veislė sėjama nuo gegužės 20 iki birželio 10. Dėl tvirtos lapijos morkas lengva išrauti.
- ‘Berlin’ F1 – Berlikum tipo hibridas, tinkamas sultims spausti: iš kilogramo šakniavaisių galima išspausti apie 550 ml sulčių. Hibridas iš dalies atsparus alternariozei ir cerkosporozei, o sandėlyje derlius išsilaiko 4–5 mėnesius.
Vėlyvosios morkų veislės žiemai
Vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių derlius nuimamas rudenį ir dažnai būna didesnis nei ankstyvųjų. Šių morkų šakniavaisiai tinka ir šviežiam vartojimui žiemą, ir perdirbimui. Ilgai išsilaiko šios morkų veislės:
- ‘Nantes 5’ – klasikinė Nanto veislė, žinoma ir atrankų pavadinimais ‘Samson’ bei ‘Monanta’. Jos 16–20 cm ilgio šakniavaisiai bręsta per 112–125 dienas, turi daug sausųjų medžiagų, o derlius išsilaiko iki žiemos vidurio.
- ‘Maestro’ F1 – Karališkosios sodininkystės draugijos (RHS) apdovanojimą pelnęs Nanto tipo morkų hibridas. Augalai yra labai atsparūs alternariozei bei miltligei, o jų šakniavaisius morkinės musės lervos pažeidžia rečiau. Morkas, užaugančias 16–18 cm ilgio, lengva ištraukti už stiprių lapų, nuimtas derlius gerai laikosi.
- ‘Nerac’ F1 (‘Nerac H’) – hibridas, kurio derlius išsilaiko iki pavasario. Nanto tipo šakniavaisiai sveria 100–130 g ir raunant mažai pažeidžiami.
- ‘Narbonne’ F1 – vienas vėlyviausių Nanto tipo hibridų, bręstantis per 135 dienas. Stambūs, cilindriški šakniavaisiai nelūžinėja ir tinka ilgam laikymui, o augalai yra mažiau jautrūs cerkosporozei.
- ‘Berlikumer 2’ (‘Romosa’) – Berlikum tipo morkų veislė rudens derliui. Tvirti, stambūs šakniavaisiai yra atsparūs trūkinėjimui bei lūžimui, todėl ilgai išsilaiko.
- ‘Karlena’ – vokiškos selekcijos vėlyva morkų veislė, kurios derlius bręsta 130–150 dienų. Jos 19–22 cm ilgio morkos saldžios, su maža šerdimi, netrūkinėja ir išsilaiko visą žiemą, o iš jų spaudžiamos sultys.
- ‘Flakkee 2’ – Flakkee tipo veislė, Prancūzijoje žinoma pavadinimu ‘De Colmar à coeur rouge 2’ (Kolmaro raudonašerdė). Labai ilgi šakniavaisiai skirti žiemos atsargoms.
Lietuviškos morkų veislės
Lietuvoje morkų selekcija vyksta daugiau nei 70 metų, o dabar ji tęsiama Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute. Nacionaliniame augalų veislių sąraše šiuo metu yra tik trys valgomųjų morkų veislės, ir visos trys yra šio instituto hibridai: ‘Ieva’, ‘Rokita’ ir ‘Jola’. Jie bręsta per 120–130 dienų, tinka laikyti per žiemą, o bandymuose buvo atsparūs lapų ir šakniavaisių ligoms. Daržuose auginamos šios lietuviškos morkų veislės ir hibridai:
- ‘Ieva’ H – Nanto tipo morkų hibridas, kuris bandymuose sukaupė daugiau karotino nei lyginti užsienio hibridai – iki 21,8 mg/100 g. Morkos bręsta per maždaug 128 dienas, o iš kvadratinio metro gaunama apie 8,5 kg derliaus.
- ‘Rokita’ H – hibridas, kurio šakniavaisiai bandymuose mažiausiai nukentėjo nuo juodojo ir bakterinio puvinio, todėl tinka ilgai laikyti. Morkos užauga 22–25 cm ilgio, jose sukaupta 20–22 mg/100 g karotino.
- ‘Jola’ H – vidutinio vėlyvumo morkų hibridas su 19–23 cm ilgio šakniavaisiais, kuriuose apie 8 % cukraus. Jį galima auginti tiek lygiame dirvos paviršiuje, tiek gūbriuose.
- ‘Skalsa BS’ H – tarpinio Nanto ir Berlikum tipo hibridas, bręstantis per 120–125 dienas. Apie 17 cm ilgio, 4–4,5 cm storio šakniavaisiai laikomi per žiemą.
- ‘Svalia BS’ H – vidutinio ankstyvumo morkų hibridas, bręstantis per 100–110 dienų, kurį galima auginti ir ankstyvam derliui, ir žiemai.
Senosios lietuviškos veislės ‘Garduolės 2’, ‘Šatrija BS’, ‘Vytėnų nanto’ ir ‘Gona’ pakelia vėsią, 6–8 °C dirvą, todėl selekcininkai jas naudoja naujiems hibridams kurti. ‘Vytėnų nanto’ morkos nėra išrankios dirvai bei orams, o sandėlyje, kuriame temperatūra nereguliuojama, išsilaiko iki vasario. ‘Vaiguva’ kilusi iš ‘Kanados šantenės’ ir ‘Šatrijos’ kryžminimo: jos stambūs šakniavaisiai nelūžta, tinka konservuoti ir gerai išsilaiko žiemą. Abi šios veislės įrašytos į augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą, todėl yra saugomos ateities selekcijai.
Kada sėti morkas
Pagrindinis morkų sėjos laikas lauke – balandis ir gegužės pradžia. Ankstesnei ir vėlesnei sėjai tinka šie terminai:
- Kovo antroje pusėje morkas galima sėti nešildomame šiltnamyje ankstyvam vasaros derliui.
- Iki birželio pradžios lauke reikia pasėti vėlyvųjų veislių morkas, skirtas žiemos atsargoms.
- Iki liepos pradžios lauke dar galima sėti ankstyvųjų veislių morkas rudens derliui.
- Spalio pabaigoje ar lapkritį morkos sėjamos prieš žiemą, kai dirva atšąla iki 0…–2 °C.
Sėjos data morkų laikymui įtakos beveik neturi: kiek laiko derlius išsilaikys sandėlyje, priklauso nuo veislės.
Morkų sėja ir auginimas šiltnamyje
Nešildomame sodo šiltnamyje morkas galima sėti kovo viduryje ar pabaigoje, kai atitirpusi žemė šiek tiek sušyla. Sėklos dygsta jau nuo 3–4 °C, todėl darbai čia prasideda maždaug mėnesiu anksčiau nei lauke. Šiltnamiui tinkamiausios ankstyvosios veislės. Lysvę geriausia įrengti pakraščiuose, kur morkos netrukdys vėliau sodinamiems pomidorams ir agurkams. Kol pasirodys daigai, pasėlį verta laikyti po agroplėvele ir neleisti išdžiūti dirvos paviršiui, nes po stogu jis džiūsta greičiau nei lauke.
Šiltnamio morkos subręsta vasaros pradžioje ir vartojamos šviežios. Žiemos atsargoms jų čia neauginama: vasarą temperatūra ten pakyla virš 25–30 °C, o tokia kaitra morkoms nepalanki.
Kada sėti morkas pavasarį
Lauke morkos sėjamos nuo balandžio vidurio, kai dirva pradžiūsta ir įšyla iki 6–8 °C. Daugiausia derliaus užauga iš balandį ar gegužės pradžioje pasėtų sėklų, tad šiuo metu verta sėti ir ankstyvąsias, ir žiemai skirtas veisles. Į šaltą, šlapią dirvą pasėtos sėklos ilgai nedygsta, o sudygę daigai dažniau serga. Jauni augalai pakelia trumpas –3…–5 °C šalnas.
Panašiai įšilusios, 5–7 °C dirvos reikia ir burokėliams, todėl abi daržoves patogu pasėti tą pačią dieną. Tikslios balandžio ir gegužės sėjos dienos pagal Mėnulio fazes pažymėtos sodinimo kalendoriuje.
Iki kada galima sėti morkas
Vasarą morkas dar galima sėti iki liepos pradžios, nors vėlesnės sėjos derlius būna mažesnis. Vėlyvųjų veislių morkos bręsta 130 ir daugiau dienų, todėl jas reikia pasėti iki birželio pradžios, kol pražysta jazminai. Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje iki rudens dar spėja užaugti tik ankstyvosios veislės, kurių derlius vartojamas šviežias. Kai ankstyvosios morkos sėjamos kas 2–3 savaites nuo balandžio iki liepos pradžios, šviežių šakniavaisių būna nuo vasaros iki rudens.
Vėlesnė sėja turi ir pranašumą: gegužės antroje pusėje pasėtos morkos mažiau nukenčia nuo morkinės musės. Pirmosios kartos musės kiaušinius deda gegužės pabaigoje ir birželį, kai šių morkų daigai dar tik dygsta.
Kada sėti morkas žiemai
Prieš žiemą morkos sėjamos spalio pabaigoje arba lapkritį, kai dirva atšąla iki 0…–2 °C. Iki pavasario sėklos neturi sudygti, nes rudenį pasirodę daigai žiemą žūsta, tad šiltą rudenį geriau palaukti šalčių. Sėjai tinka neužmirkstanti vieta su lengva dirva, nes tirpstant sniegui užmirkusioje žemėje sėklos gali supūti. Lysvę reikia paruošti iš anksto, kol dirva dar neįšalusi. Sausas sėklas geriausia berti šiek tiek tankiau nei pavasarį, o pasėlio nelaistyti.
Rudeninei sėjai tinka ne visos veislės, o tik tos, kurių augalai po šalčio mažai linkę išleisti žiedstiebius, pavyzdžiui, ‘Nominator’ F1. Pavasarį tokios morkos sudygsta, vos atitirpus žemei, ir subręsta keliomis savaitėmis anksčiau nei pavasarį pasėtos. Šis derlius nuimamas birželį ir vartojamas šviežias.
Kaip sėti morkas
Morkas geriausia sėti tiesiai į lysvę, nes pasodinus morkų daigus, šakniavaisiai išauga šakoti ir kreivi. Kad sėklos sudygtų tolygiai, darbus atlikite šia tvarka:
- Padarykite 1,5–2 cm gylio griovelius, tarp eilučių palikdami 20–25 cm. Lengvoje dirvoje sėklas galima įterpti iki 2,5 cm gylio.
- Palaistykite griovelių dugną, kad sėklos atsidurtų drėgnoje žemėje.
- Berkite sėklas kas 2–3 cm: viename eilutės metre užtenka 35–40 sėklų.
- Užberkite griovelius puria žeme, smulkiu smėliu ar sijotu kompostu ir lengvai prispauskite delnu.
- Neleiskite dirvai išdžiūti iki sudygimo: lysvę uždenkite agroplėvele, o laistykite per smulkų purkštuvą, kad paviršiuje nesusidarytų kieta pluta.
Kokia dirva ir vieta tinka morkoms
Morkos geriausiai auga lengvoje, purioje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje, kurios pH 6,0–7,0. Rūgščią dirvą reikia pakalkinti rudenį. Prieš sėją lysvę verta įdirbti 20–25 cm gyliu ir išrinkti akmenis bei grumstus, nes į juos atsirėmę šakniavaisiai šakojasi ir kreivėja. Sunkioje, molingoje žemėje ilgosios morkos dažnai išauga deformuotos, todėl tokioje dirvoje geriau auginti trumpesnių tipų veisles arba įrengti pakeltas lysves.
Šviežiu mėšlu tręštoje dirvoje morkas geriausia sėti tik antraisiais ar trečiaisiais metais, nes pirmaisiais metais po tręšimo šakniavaisiai šakojasi, o su mėšlu į lysvę gali patekti morkinės musės lėliukių.
Morkoms reikia saulėtos ir sausesnės daržo vietos: žemumose, kur pavasarį ilgai stovi vanduo, šakniavaisiai pūva, o pavėsyje jie auga lėčiau. Prasčiausi morkų priešsėliai yra petražolės, salierai ir burokėliai, o po žirnių, pupų ar javų morkos dera geriausiai. Į tą pačią lysvę jas verta grąžinti tik po 3–4 metų, laikantis sėjomainos.
Ką sėti šalia morkų
Šalia morkų dažniausiai sėjami svogūnai ar česnakai, tikintis apsaugoti pasėlį nuo morkinės musės. Ilgalaikiuose lauko bandymuose greta svogūnų augusios morkos nukentėjo tik nežymiai mažiau, todėl tokia augalų kaimynystė agroplėvelės ar tinklelio nepakeičia. Krapų, salierų ir petražolių prie morkų geriau nesėti, nes morkinė musė puola ir šiuos augalus, todėl šalia jų kenkėjų daugėja.
Kaip sėti morkas, kad nereikėtų retinti
Smulkias morkų sėklas sunku pasėti retai, todėl sudygusias morkas dažnai tenka retinti. Retinimas užima laiko, be to, pažeistų augalų kvapas pritraukia morkines muses. Kad morkų nereikėtų retinti arba tai tektų daryti rečiau, sėklas galima sėti šiais būdais:
- Sėjant juostelėmis, užtenka į sudrėkintą griovelį paguldyti popierinę juostelę su vienodais atstumais priklijuotomis morkų sėklomis ir užberti žeme.
- Sėjant granuliuotomis sėklomis, jas lengva sudėti po vieną kas 3–5 cm. Kad apvalkalas ištirptų, dirva iki sudygimo turi būti nuolat drėgna.
- Sėjant su smėliu, morkų sėklos sumaišomos su sausu smulkiu smėliu, todėl griovelyje pasiskirsto tolygiau, o pagal šviesias smilteles matyti, kur jau pasėta.
- Sėjant su krakmolu, sėklos įmaišomos į skystą, atvėsusį krakmolo kisielių, ir mišinys plona srovele išpilamas į griovelį. Lipnioje masėje sėklos nesusimeta į krūveles.
Per kiek laiko sudygsta morkos
Morkos dažniausiai sudygsta per 10–20 dienų, tačiau dygimo greitis priklauso nuo dirvos temperatūros. Balandžio sėjos daigų tenka laukti 2–3 savaites ar ilgiau, o šiltoje vasaros dirvoje jie pasirodo maždaug po savaitės.
Morkų dygimo trukmė pagal dirvos temperatūrą
| Dirvos temperatūra | Per kiek laiko sudygsta morkos |
|---|---|
| 5 °C | apie 50 dienų |
| 10 °C | apie 17 dienų |
| 15 °C | apie 10 dienų |
| 20 °C | apie 7 dienas |
| 25–30 °C | apie 6 dienas |
Išmirkytos sėklos sudygsta keliomis dienomis anksčiau, nes jau būna prisigėrusios vandens ir pradeda dygti iškart po sėjos. Sėklas užtenka parai pamerkti į drungną vandenį, o prieš sėją apdžiovinti, kad jos nesuliptų. Granuliuotų ir prie juostelių priklijuotų sėklų mirkyti negalima.
Jauni morkų daigai turi du siaurus, žolę primenančius skilčialapius, todėl juos nesunku supainioti su piktžolėmis. Plunksniškai suskaldytas tikrasis lapelis išauga vėliau. Kad eilutės būtų matyti anksčiau, į jas kas 15 cm galima įterpti po ridikėlio sėklą. Ridikėliai sudygsta per 4–7 dienas, o jų daigai pramuša dirvos plutą, todėl lysvę galima ravėti dar prieš pasirodant morkoms.
Morkų priežiūra
Sudygusias morkas reikia retinti, laistyti ir ravėti, ypač pirmąjį mėnesį, kol daigai auga lėtai ir yra jautrūs piktžolėms bei sausrai.
Kada ir kaip retinti morkas
Morkas reikia retinti du kartus:
- Kai daigai užauga 3–4 cm, morkos išretinamos pirmą kartą, tarp augalų paliekant 2–3 cm.
- Šakniavaisiams sustorėjus iki 1–1,5 cm, retinama antrą kartą: tarp morkų paliekama 5–7 cm.
Per tankiai augančios morkos užauga smulkios ir kreivos, nes šakniavaisiams trūksta vietos. Retinimo metu svarbiausia nepritraukti morkinių musių, kurias vilioja pažeistų augalų kvapas. Todėl prieš darbą eilutę verta palaistyti, kad daigai išsitrauktų nenutrūkę ir kvapo pasklistų mažiau, o išrautus augalus geriausia iškart išnešti iš daržo.
Po antrojo retinimo likusias morkas reikia apkaupti žeme, kad nepažaliuotų iš dirvos išlindusi šakniavaisių dalis. Išrautos jaunos morkytės jau tinka valgyti.
Kaip laistyti morkas
Užaugusias morkas geriausia laistyti retai, bet gausiai, kad šaknys augtų gilyn. Per sausrą užtenka kas 1–2 savaites lysvę permerkti 10–15 l/m² vandens. Pirmąjį mėnesį po sėjos dirva turi būti nuolat drėgna, todėl, nesant lietaus, jaunas morkas tenka laistyti dažniau ir mažesniu vandens kiekiu. Smėlinga dirva išdžiūsta greičiau nei priemolis.
Išilginiai įtrūkimai dažniausiai atsiranda jau užaugusiose morkose, kai po sausros lysvė staiga permirksta. Sausais metais nelaistytų morkų derlius būna gerokai mažesnis, o šakniavaisiai – kietesni. Žiemai laikyti skirtų morkų nebereikia laistyti likus 25–30 dienų iki derliaus nuėmimo.
Įrengus lašelinę laistymo sistemą, dirvos drėgmė svyruoja mažiau, todėl šakniavaisiai rečiau skilinėja. Sausi lapai taip pat rečiau serga alternarioze, kuri plinta ilgai šlapioje lapijoje.
Morkų laistyti druskos tirpalu nereikėtų. Morkos yra vienos jautriausių druskai daržovių: jų derlius ima mažėti nuo tokio druskos kiekio dirvoje, kurį burokėliai ar kopūstai pakelia be nuostolių. Kad druska apsaugotų nuo morkinės musės, tyrimais nepatvirtinta.
Morkų ravėjimas ir mulčiavimas
Pirmąsias 4 savaites po sudygimo morkas reikia ravėti ypač kruopščiai, nes lėtai augančius daigus piktžolės greitai nustelbia. Visai neravėtame pasėlyje derlius gali sumažėti daugiau nei 90 %. Eilutėse piktžoles patogiausia išrauti kartu su pirmuoju retinimu, o tarpueiliuose kauptuku sekliai, ne giliau kaip 4–6 cm, suardyti po lietaus ar laistymo susidariusią plutą. Giliau purenant šalia augalų, galima pažeisti šaknis, o tuomet šakniavaisiai šakojasi.
Kai morkos išretintos ir paūgėjusios, lysvę galima mulčiuoti pradžiovinta žole ar šiaudais. Tokiose lysvėse piktžolių sudygsta 1,3–1,8 karto mažiau, o pro 10 cm mulčio sluoksnį daugiamečių piktžolių prasimuša perpus mažiau nei pro 5 cm. Mulčias taip pat dengia šakniavaisių viršutinę dalį, todėl mulčiuotų morkų kaupti nebereikia. Lietingą vasarą po mulčiu mėgsta slėptis šliužai, tad drėgnoje vietoje lysvių mulčiuoti neverta.
Morkų tręšimas
Morkas geriausia patręšti dar rudenį, ruošiant lysvę, o pavasarį ir vasarą trąšų joms reikia nedaug.
Kuo tręšti morkas
Morkas tręšti tinka šiomis trąšomis:
- Perpuvęs mėšlas ar kompostas yra pagrindinė morkų trąša: perpuvusiu mėšlu tręštos morkos užauga apie 6 % ilgesnės ir saldesnės nei tręštos granuliuotu vištų mėšlu.
- Kalio chloridas morkoms tinka, jei įterpiamas rudenį ar anksti pavasarį, nes iki sėjos lietus chlorą išplauna giliau, nei siekia šaknys.
- Medžio pelenai kalio trąšų nepakeičia: rekomenduojamame jų kiekyje kalio yra vos apie 2 g kvadratiniam metrui, o morkų lysvei jo reikia 15–20 g. Didesnis pelenų kiekis dirvą šarmina, todėl jų neverta berti, jei pH jau artėja prie 7.
Nuo azoto pertekliaus morkų šakniavaisiai šakojasi ir prasčiau išsilaiko žiemą, o padvigubinus azoto normą, nitratų juose padaugėja beveik dvigubai. Todėl azotingų trąšų, pavyzdžiui, dilgėlių raugo, morkoms reikia saikingai.
Morkos jautrios boro trūkumui, kuris dažniau pasireiškia per sausrą ir šarminėje, didesnio nei 7,2 pH dirvoje. Boro ir kalio trūkumą galima atskirti pagal lapus. Trūkstant boro, jauniausi lapai susisuka žemyn, parausta ar pagelsta, o ant nuplautų šakniavaisių matyti tamsios dėmelės. Trūkstant kalio, pirmiausia parausta seniausių lapų kraštai. Boro trąšų verta naudoti tik pastebėjus jo trūkumo požymius, nes nuodingas boro kiekis dirvoje tik kelis kartus didesnis už reikalingą.
Kada tręšti morkas
Kiekvienu tręšimo metu morkoms reikia kitų trąšų ir kitokių jų kiekių:
- Rudenį morkų lysvei reikia 2–3 kg komposto ar perpuvusio mėšlo ir 25–35 g kalio chlorido kvadratiniam metrui, įterpiant juos prieš perkasant. Iš smėlingos dirvos kalis per žiemą išsiplauna, todėl joje kalio trąšas geriau berti anksti pavasarį.
- Pavasarį prieš sėją į morkų lysvę galima įterpti ne daugiau kaip 100–200 g/m² smulkaus subrendusio komposto, nes didesnis trąšų kiekis, ypač sausoje dirvoje, trukdo sėkloms dygti ir gali pražudyti daigus. Tuo pačiu metu tinka išberti 50–70 g/m² medžio pelenų.
- Vasarą, jei dirva nederlinga ar morkų lapai blyškūs, praėjus 5–6 savaitėms po sudygimo užtenka apie 25 g kalcio salietros kvadratiniam metrui. Azotu morkas galima tręšti ne vėliau kaip liepos viduryje, nes vėliau patręštos jos prasčiau išsilaiko sandėlyje.
Morkų ligos ir kenkėjai
Morkoms daugiausia nuostolių padaro morkinė musė ir alternariozė. Jų žala dažnai išryškėja tik žiemą: lervų pažeisti ir alternariozės sukėlėjo užkrėsti šakniavaisiai sandėlyje pūva, nors nuimant derlių atrodė beveik sveiki.
Morkų kenkėjai
Birželį jaunus morkų lapus puola čiulpiantys vabzdžiai – morkinė blakutė ir gluosninis amaras, o šakniavaisius per visą vasarą graužia šliužai, morkinės musės ir spragšių lervos.
Kenkėjų pažeidimai morkų šakniavaisiuose
| Pažeidimas šakniavaisyje | Kenkėjas |
|---|---|
| Siauri rudi takai, vėliau puvinys | Morkinės musės lervos |
| Siauros skylės kiaurai per šakniavaisį | Spragšių lervos |
| Netaisyklingos iškandos paviršiuje | Šliužai |
Morkinė musė (Psila rosae) yra pavojingiausias morkų kenkėjas – 4–5 mm ilgio juodas vabzdys. Lervoms graužiant šakniavaisius, lapai parausta, vėliau pagelsta ir vysta. Daugiausia šių vabzdžių būna lysvės pakraščiuose ir pavėsyje, ypač lietingais metais. Patikimiausiai morkas saugo smulkus tinklelis ar agroplėvelė, užtiesti nuo pat sėjos. Visiškai uždengtas pasėlis apsaugomas geriau nei aptvertas tik iš šonų. Kadangi lėliukės žiemoja dirvoje, dengti verta tik naujoje vietoje pasėtas morkas, kitaip musės išsiris po danga. Antroji musių karta skraido nuo liepos antros pusės, todėl iki rugpjūčio pabaigos nuraunamos ankstyvosios morkos nuo jos beveik nenukenčia.
Morkinė blakutė (Trioza apicalis) ir gluosninis morkinis amaras (Cavariella aegopodii) čiulpia jaunų lapų sultis: lapai susigarbanoja ar susiraito, o augalai nustoja augti. Blakutės žiemoja ant eglių ir kitų spygliuočių, o amarai pavasarį dauginasi ant gluosnių, todėl labiausiai nukenčia šalia miško ar gluosnių augančios morkos. Amarai daugiausia žalos padaro šiltu, sausu oru, kai morkos turi 3–5 lapelius. Dar pavojingesnė blakutė: vos vienai jai kelias dienas pačiulpus jauno augalo sultis, šakniavaisiai užauga smulkūs ir kieti, o derlius pastebimai sumažėja.
Tokiose vietose morkas birželį–liepą geriau uždengti agroplėvele, o netoliese augančias laukines morkas išrauti, nes jomis blakutės irgi maitinasi. Amarų sumažėja, kai šalia žydi facelijos ar grikiai, pritraukiantys boružes, auksaakes ir žiedmuses. Pastebėtus amarus galima nupurkšti 1,5–3 % muilo tirpalu.
Spragšių lervų, liaudyje vadinamų vieliniais kirminais, daugiausia būna pirmus dvejus metus po velėnos suarimo, todėl buvusioje pievoje ar vejoje morkas geriau sėti tik trečiaisiais metais. Reguliariai kasant ir purenant dirvą, lervų sumažėja, nes jas, išverstas į paviršių, sulesa paukščiai.
Šliužai labiausiai kenkia drėgnose, gausiai organinėmis ar azoto trąšomis tręštose lysvėse ir minta naktį. Jų mažėja, kai aplink morkas nelieka augalų liekanų ir grumstų, po kuriais jie slepiasi. Šliužus galima rinkti šiltais, drėgnais vakarais su žibintuvėliu arba gaudyti į alaus spąstus, kuriuos reikia tuštinti kasryt.
Morkų ligos
Iš lapų ligų morkoms pavojingiausios alternariozė, cerkosporozė ir miltligė: nusilpę lapai rudenį lūžta, todėl morkas sunkiau išrauti.
Alternariozė (Alternaria dauci) prasideda nuo senesnių lapų: atsiranda rudų dėmių su gelsvu pakraščiu, vėliau jos patamsėja ir susilieja, o lapai atrodo lyg apdegę. Sukėlėjas išlieka sėklose ir augalų liekanose, todėl verta sėti sertifikuotą sėklą, o nuėmus derlių lapus išnešti iš daržo. Sparčiausiai ši liga plinta šiltu, drėgnu oru.
Nuo liepos vidurio gali pasirodyti cerkosporozė (Cercospora carotae): ant lapų išryškėja 1–2 mm dėmelės, lapai susisuka ir džiūsta. Ji plinta drėgnais, rūkanotais orais, o labiausiai – per tankiuose pasėliuose, todėl morkas svarbu laiku išretinti. Kadangi sukėlėjas žiemoja dirvoje ir nesuirusiuose lapuose, rudenį lysvę verta giliai perkasti.
Sausros išvargintas ar pavėsyje augančias morkas dažniau puola miltligė (Erysiphe heraclei). Ant jaunų lapų ji pasirodo smulkiomis baltomis dėmelėmis, o senesnius lapus ir lapkočius apdengia ištisinėmis baltomis apnašomis. Ligos mažiau, kai per sausrą morkos laistomos tolygiai, o ekologiniuose daržuose ją stabdo sieros ar šieninės lazdelės (Bacillus subtilis) preparatai.
Vasaros pabaigoje rūgščiose, šlapiose dirvose židiniais plinta violetinis šaknų puvinys (Rhizoctonia violacea). Ant šakniavaisio viršutinės dalies atsiranda pilkšvai rausvų dėmių su violetinėmis, iki 5 mm dydžio grybo sankaupomis. Rūgščią dirvą pakalkinus ir morkas sėjant neužmirkstančioje vietoje, šio puvinio būna mažiau.
Sandėlyje laikomas morkas dažniausiai pažeidžia šios ligos, kurias galima atskirti pagal išvaizdą:
- Juodasis puvinys, arba šakniavaisių alternariozė (Alternaria radicina), palieka įdubusias, kietas ir sausas juodas dėmes.
- Baltasis (sklerotinis) puvinys pasireiškia balta, vatą primenančia grybiena su žirnio dydžio juodais sklerocijais.
- Pilkasis (kekerinis) puvinys prasideda rudomis dėmėmis, kurios greitai pasidengia pilkomis dulkančiomis apnašomis.
- Bakterinis šlapiasis puvinys šakniavaisį paverčia minkšta, vandeninga, nemalonaus kvapo mase.
Daugumos šių puvinių sukėlėjai į šakniavaisį patenka per įtrūkimus ir kasant atsiradusius sužeidimus, todėl laikyti tinka tik sveikos, nepažeistos morkos.
Morkų derliaus nuėmimas ir laikymas
Žiemai skirtos morkos išsilaiko net 5–7 mėnesius, jei buvo išrautos prieš šalnas, greitai atvėsintos ir laikomos vėsioje, drėgnoje patalpoje.
Kada rauti morkas
Jaunas morkas galima rauti maždaug po 10 savaičių nuo sėjos, kai jos užauga pageidaujamo dydžio. Nesubrendusios morkos išsilaiko tik 4–6 savaites, todėl jas geriausia suvalgyti šviežias. Ankstyvųjų veislių morkos subręsta jau rugpjūčio pabaigoje, o vėlyvųjų, skirtų žiemai, derlių geriausia nuimti rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Per anksti, dar šiltu oru išrautos morkos greitai apvysta, o subrendusiuose šakniavaisiuose susikaupia daugiau karotino.
Morkas reikia išrauti, kol neprasidėjo šalnos, nes šakniavaisiai sušąla jau nuo –1,2 °C. Pirmiausia nušąla iš dirvos išsikišusi viršutinė jų dalis, kuri suminkštėja ir patamsėja, todėl tokios morkos ilgai neišsilaiko.
Geriausia morkas kasti sausą, giedrą dieną, kai nuo šakniavaisių lengvai nubyra žemės. Sunkioje dirvoje jas patogiau pakelti šakėmis nei traukti už lapų, nes taip šakniavaisiai nenulūžta ir nesusižeidžia.
Kaip paruošti morkas laikymui
Kad morkos ilgiau išsilaikytų, iškart po kasimo jas reikia paruošti taip:
- Nupjaukite lapus, palikdami 1–2 cm lapkočių, nes per lapus morkos greitai netenka drėgmės.
- Nuvalykite žemes sausai, morkų neplaudami, nes plaunant lengvai pažeidžiama plona šakniavaisių odelė.
- Išrūšiuokite derlių: smulkias, įtrūkusias ir apgraužtas morkas atidėkite vartoti pirmiausia.
- Kuo greičiau atvėsinkite morkas, nes šiltesnėje vietoje jos ima leisti šakneles ir lapelius.
Kaip išlaikyti morkas per žiemą
Morkoms laikyti tinkamiausia tamsi, vėdinama patalpa, kurioje laikosi 0–1 °C temperatūra ir 95–98 % oro drėgnis. Sausesniame ore morkos suvysta ir praranda traškumą, o šiltesnėje nei 10 °C vietoje įgauna rūgštoką poskonį. Šalia jų nereikėtų laikyti obuolių, kriaušių ar nokstančių pomidorų, nes šių vaisių išskiriamas etilenas per porą savaičių suteikia morkoms kartumo.
Morkas galima laikyti šiais būdais:
- Dėžėse su smėliu morkos sluoksniuojamos taip, kad šakniavaisiai nesiliestų, o kiekvienas sluoksnis užberiamas švariu, lengvai sudrėkintu smėliu, kuris saugo juos nuo džiūvimo ir temperatūros svyravimų. Vietoj smėlio tinka pjuvenos ar durpės, o vietoj medinių dėžių – plastikiniai kibirai. Smėlį kasmet verta pakeisti nauju, o nuo puvinių morkas galima pabarstyti kreida: 150–200 g kreidos 10 kg morkų.
- Skylėtuose plastikiniuose maišuose morkos mažiau džiūsta, todėl taip jas patogu laikyti rūsyje ar šaldytuvo daržovių stalčiuje. Sandariai užrištame maiše kaupiasi drėgmė ir anglies dioksidas, todėl morkos įgauna pašalinį skonį ir ima pelyti.
- Kaupe lauke morkos laikomos, kai rūsyje joms neužtenka vietos: jos sukraunamos piramide ant smėlio pagrindo sausoje, neužliejamoje vietoje ir apklojamos maždaug 20 cm šiaudų bei 15 cm žemių sluoksniu. Viršuje paliktas šiaudų kuokštas veikia kaip kaminas, pro kurį išeina drėgmė ir šiluma, o prasidėjus dideliems šalčiams dangą verta storinti.
Per žiemą morkas reikėtų kas kelias savaites peržiūrėti ir sugedusias išmesti kartu su aplink jas buvusiu smėliu.
Morkų nauda sveikatai
Morkose gausu beta karotino, iš kurio organizmas pasigamina vitamino A: vos 100 g šios daržovės suteikia maždaug paros šio vitamino normą.
Morkų maistinė vertė ir kalorijos
Žalių morkų energinė vertė yra 41 kcal 100 g, o virtų – 35 kcal. Vidutinėje, apie 60 g sveriančioje morkoje yra tik apie 25 kcal. Didžiąją morkų energinės vertės dalį sudaro angliavandeniai, kurių morkose yra apie 9,6 %, o maždaug pusė jų – natūralūs cukrūs. Baltymų ir riebalų morkose beveik nėra, o vandens jos turi apie 88 %.
Virtų morkų glikeminis indeksas yra 39, todėl jos priskiriamos mažo glikeminio indekso maisto produktams.
Kuo morkos naudingos sveikatai
Morkos yra vitamino A, kalio ir vitamino K šaltinis, nes 100 g morkų yra daugiau nei 15 % kiekvieno iš jų paros normos:
- Vitaminas A padeda palaikyti normalų regėjimą, odos bei gleivinių būklę ir imuninės sistemos veiklą. Matymo tamsoje morkos nepagerina, jei vitamino A organizmui netrūksta.
- Kalis, kurio iš visų mineralų morkose yra daugiausia, reikalingas normaliam kraujospūdžiui, nervų sistemos ir raumenų veiklai palaikyti.
- Vitaminas K iš morkų būtinas normaliam kraujo krešėjimui ir kaulų būklei palaikyti.
Su 200 g morkų porcija gaunama apie 6 g skaidulų – maždaug ketvirtadalis suaugusiam žmogui rekomenduojamo paros kiekio. Morkų sultyse vitamino A yra panašiai kaip pačiose morkose, tačiau didžioji dalis skaidulų lieka išspaudose, todėl sultyse jų būna daugiau nei tris kartus mažiau.
Spalvotose morkose yra ir kitų pigmentų: violetinėse – antocianinų, raudonose – likopeno, o geltonose – liuteino, kuris kaupiasi akies tinklainėje.
Virtos ar žalios morkos – kurios naudingesnės
Beta karotinas geriau įsisavinamas iš virtų morkų: tyrimo dalyviai iš virtų ir sutrintų morkų pasisavino 65 % beta karotino, o iš žalių smulkintų – 41 %. Šis pigmentas tirpsta riebaluose, todėl morkas naudingiausia valgyti su aliejumi, grietine ar riešutais. Valgant salotas su visiškai beriebiu padažu, beta karotino organizmas beveik nepasisavina.
Verdant dalis kalio ir vitamino C išsiplauna į vandenį, todėl virtose morkose kalio būna maždaug ketvirtadaliu, o vitamino C – daugiau nei trečdaliu mažiau nei žaliose. Nuostolių sumažėja, kai morkos verdamos nesupjaustytos, o pjaustomos tik išvirus. Taip išvirtose morkose išlieka ir daugiau cukrų, todėl jos būna saldesnės.
Morkų patiekalai ir ruošiniai
Morkos tinka ir sūriems, ir saldiems patiekalams: žalios jos tarkuojamos salotoms, troškintos ar keptos tampa garnyru, o dėl natūralaus saldumo dedamos ir į pyragus. Žiemai jas patogiausia užšaldyti, nes atšildytos tinka troškiniams, sriuboms ir kepiniams.
Patiekalai iš morkų
Dažniausiai gaminami šie patiekalai:
- Morkų pyragas ar keksas – drėgnas kepinys su tarkuotomis morkomis, riešutais ir cinamonu, dažnai aptepamas kreminio sūrio glaistu. Smulkios drožlės kepant beveik ištirpsta tešloje, o stambesnės lieka matomos.
- Morkų salotos – užkandis iš žalių tarkuotų morkų su česnaku, obuoliais, kopūstais ar agurkais. Vietoj majonezo jas galima pagardinti jogurtu arba aliejumi su citrinos sultimis.
- Morkos korėjietiškai – aštrios salotos iš plonomis juostelėmis supjaustytų morkų, pagardintų actu, česnaku, maltomis kalendrų sėklomis ir aitriąja paprika. Jas sugalvojo Sovietų Sąjungoje gyvenę korėjiečiai, kuriems kimčiui trūko pekininių kopūstų.
- Morkų sultys – šviežiai spaustas gėrimas, dažnai maišomas su obuolių ar apelsinų sultimis. Geriausia jas išgerti iškart, nes pastovėjusios jos praranda gaivų skonį.
- Morkų blynai – saldus arba sūrus patiekalas iš tarkuotų morkų, kiaušinių ir miltų ar varškės, kepamas keptuvėje.
- Troškintos morkos – švelnus garnyras mėsai ar žuviai, ruošiamas su sviestu ir svogūnais.
- Keptos morkos orkaitėje – garnyras, kuriam perpjautos išilgai ar supjaustytos griežinėliais daržovės kepamos, kol apskrunda ir pasaldėja. Ant skardos jas reikia dėti vienu sluoksniu, kitaip jos troškinasi savo sultyse.
- Žuvis morkų ir svogūnų marinate – kepta žuvis, apdėta su pomidorų padažu ir actu pratroškintomis daržovėmis. Skaniausia ji būna atšaldyta ir pastovėjusi parą, kai įsigeria marinato.
Morkų ruošiniai žiemai
Morkas žiemai galima paruošti šiais būdais:
- Šaldytos morkos geriau išlaiko spalvą ir skonį, jei prieš tai blanširuojamos verdančiame vandenyje: griežinėliai ar kubeliai – 2, mažos sveikos – 5 minutes, o tada greitai atvėsinamos lediniame vandenyje. Tarkuotas morkas patogu dėti į šaldiklį nedidelėmis porcijomis, kurių užtenka vienam patiekalui.
- Morkų mišrainė verdama su pomidorais, svogūnais ir paprikomis pagal patikrintą receptą, kuriame nurodyto acto kiekio mažinti negalima.
- Marinuotos morkos gaminamos užpilant juosteles ar lazdeles karštu marinatu su česnaku ir prieskoniais.
- Raugintos morkos fermentuojamos maždaug 2 % sūryme (20 g druskos litrui vandens) kambario temperatūroje 1–2 savaites, o vėliau laikomos šaldytuve.
- Džiovintos morkos sandariame inde išsilaiko 6–12 mėnesių, jei buvo blanširuotos, o paskui džiovyklėje ar orkaitėje laikomos 60 °C temperatūroje, kol sukietėjo. Jos tinka sriuboms, o sumaltos į miltelius – padažams ir prieskonių mišiniams.
Dažniausiai užduodami klausimai apie morkas
Pabaigai
Morkų lysvę kitam sezonui verta suplanuoti dar rudenį, nukasus derlių. Šios lysvės dirvoje žiemoja morkinės musės lėliukės, todėl pavasarį išsiritusios musės puls čia augančias morkas, petražoles, pastarnokus ar salierus. Geriau ten auginti kitų šeimų daržoves, pavyzdžiui, svogūnus ar kopūstus, kurių morkinė musė nepuola.
Kitų metų morkoms tinka šiemetinė bulvių lysvė: po kaupimo ir kasimo jos žemė lieka puri, o piktžolių sudygsta mažiau. Tokią vietą rudenį pakanka perkasti ir patręšti kompostu, kad pavasarį liktų tik supurenti paviršių ir pasėti sėklas.
Atnaujinta: 2026-11-01