Abrikosų auginimas – kaip išauginti gausų ir saldų derlių Lietuvos sode
Abrikosai (lot. Prunus armeniaca) – vieni ankstyviausių kaulavaisių, auginami dėl saldžių, aromatingų vaisių ir gražaus žydėjimo pavasarį. Jie labiau paplitę šiltesniuose kraštuose, tačiau atrinktos veislės dera ir Lietuvoje. Jų ramybės laikotarpis yra trumpas, todėl permainingos mūsų žiemos ir pavasariai abrikosams yra pavojingesni už stiprų šaltį.
Abrikoso medis užauga nedidelis, plačia laja ir tinka mažam sodui. Baltai rausvi žiedai išsiskleidžia anksčiau už lapus, ir pražydęs abrikosas atrodo lyg apsnigtas. Daugelis Lietuvai tinkamų veislių yra savidulkės, tad derlius užauga ir ant pavienio medžio. Abrikosus dengia aksominė odelė, o kauliuką iš perpjauto vaisiaus nesunku išimti.
Tinkamiausios abrikosų veislės Lietuvoje
Abrikosų veislės, išvestos Lietuvoje arba kraštuose, kur žiemos tokios pat ar dar atšiauresnės, mūsų klimate dera patikimiausiai. Geriausios abrikosų veislės Lietuvoje – vietinė ‘Kaunas’, latviška ‘Ritausma’ ir Maskvos srityje išvesta ‘Maskvos didieji’. Visi soduose auginami abrikosai priskiriami paprastajam abrikosui, tačiau kai kurių veislių, pavyzdžiui, ‘Šiaurės triumfo’, kilmėje yra ir sibirinio (lot. Prunus sibirica) ar mandžiūrinio (lot. Prunus mandshurica) abrikoso genų.
Geriausių abrikosų veislių Lietuvoje palyginimas
| Abrikosų veislė | Atsparumas šalčiui | Apdulkinimas |
|---|---|---|
| ‘Kaunas’ | Labai geras | Savidulkė |
| ‘Ritausma’ | Labai geras | Savidulkė |
| ‘Maskvos didieji’ | Labai geras | Savidulkė |
| ‘Šiaurės triumfas’ | Geras | Savidulkė |
| ‘Raudonskruostis’ | Geras | Savidulkė |
| ‘Mordeno ankstyvasis’ | Geras | Savidulkė |
| ‘Daiga’ | Geras | Kryžmadulkė |
| ‘Early Orange’ | Vidutinis | Savidulkė |
| ‘Goldrich’ | Vidutinis | Iš dalies savidulkė |
| ‘Compacta’ | Vidutinis | Savidulkė |
| ‘Prince Mart’ | Vidutinis | Iš dalies savidulkė |
Abrikosų veislių atsparumas šalčiui vertinamas pagal tai, kaip jų žiedpumpuriai ir žiedai ištveria Lietuvos žiemas bei šalnas:
- Labai geras abrikosų atsparumas šalčiui reiškia, kad žiedpumpuriai išlieka nepažeisti net po šaltų žiemų ir vėlyvų pavasario šalnų.
- Geras atsparumas šalčiui reiškia, kad po atšiaurios žiemos ar šalnų dalis abrikosų žiedų nušąla, tačiau daugumą metų jų lieka pakankamai derliui.
- Vidutinis atsparumas šalčiui reiškia, kad žiedai nušąla dažniau, todėl abrikosą reikia sodinti saulėtoje, nuo šiaurės vėjų apsaugotoje vietoje.
Abrikosų veislės skiriasi ir apdulkinimo būdu:
- Savidulkės abrikosų veislės apsidulkina savo žiedadulkėmis, todėl derlius užauga ir be kitų abrikosų šalia.
- Iš dalies savidulkės abrikosų veislės vaisių užmezga ir be apdulkintojo, tačiau kitos veislės žiedadulkės derlių padidina.
- Kryžmadulkės abrikosų veislės vaisius užmezga tik tada, kai žiedus apdulkina kitos veislės žiedadulkės.
Stipraus ir vidutinio augumo abrikosai
Stipraus ir vidutinio augumo abrikosai užauga 3–5 m aukščio, tačiau vaismedžio dydis priklauso ir nuo poskiepio: įskiepyti į kaukazinės slyvos sėjinukus jie būna žemesni nei augantys ant abrikoso sėjinukų. Lietuvoje auginamos šios tokio augumo abrikosų veislės:
- ‘Kaunas’ – Kauno botanikos sode atrinkta abrikosų veislė. Ji atspari lapų dėmėtligei bei moniliozei, be to, pavasario šalnos jos žiedpumpurius pažeidžia retai. Derlių reikia skinti laiku, nes visiškai prinokę abrikosai greitai nubyra. Kauliuko branduolys yra saldus, migdolų skonio.
- ‘Ritausma’ – latviška abrikosų veislė, kurią Dobelės selekcininkai atrinko dėl vėlyvo žydėjimo: jos žiedai rečiau nukenčia nuo šalnų. Vaismedis yra vidutinio augumo, laja taurės formos. Kauliukas iš sunokusio abrikoso išimamas be vargo.
- ‘Daiga’ – Latvijos selekcininkų sukurta abrikosų veislė, išsiskirianti saldžiais, tvirto minkštimo abrikosais. Veislė kryžmadulkė, todėl netoliese reikia pasodinti kitą tuo pačiu metu žydinčią abrikosų veislę. Dera gausiai, tačiau kartais pramečiui.
- ‘Šiaurės triumfas’ – abrikosų veislė, išvesta sukryžminus seną pietinę veislę su Užbaikalės abrikoso sėjinuku. Iš užbaikalietiško tėvo ji paveldėjo ištvermingą medieną, tačiau žiedpumpuriai šaltį pakelia tik vidutiniškai: po atšiaurių žiemų nušąla žiedai, o šakos išlieka sveikos. Vaismedis plačios lajos ir derėti pradeda ketvirtaisiais metais po pasodinimo.
- ‘Raudonskruostis’ – Kryme išvesta abrikosų veislė. Jos vaisių saulės pusė nusidažo ryškiai raudonai. Derlių geriausia sunaudoti uogienėms ir kompotams, o ne džiovinti. Abrikosai noksta palaipsniui ir skinami keliais kartais. Žydi palyginti vėlai.
- ‘Maskvos didieji’ – stambiavaisė abrikosų veislė, kurios derlius ilgai laikosi ant šakų. Kauliukas lengvai atsiskiria nuo minkštimo, todėl abrikosus patogu džiovinti puselėmis. Šią veislę galima skiepyti į kaukazinę slyvą: jos gerai suauga.
- ‘Mordeno ankstyvasis’ – ankstyva abrikosų veislė, kurią Lietuvos sąlygoms rekomenduoja LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto medelyno specialistai. Jos abrikosus nesunku atpažinti iš smailėjančio galiuko.
- ‘Early Orange’ (‘Stark Early Orange’) – JAV abrikosų veislė, genetiškai atspari slyvų raupų virusui (šarkai), kuris pažeidžia ir abrikosus. Lietuvos sąlygomis ji kiek lepesnė, todėl sodinama šilčiausioje sodo vietoje.
- ‘Goldrich’ – abrikosų veislė, kurios stambūs vaisiai po liūčių neskilinėja. Ji žydi anksti, tad Lietuvoje jos žiedus dažnai pakanda šalnos. Veislė tik iš dalies savidulkė, todėl šalia naudinga sodinti kitą, taip pat anksti žydintį abrikosą.
Kanadoje išvestos abrikosų veislės ‘Harcot’ ir ‘Hargrand’ Lietuvos soduose nepasiteisino, todėl medelynų specialistai jų mūsų kraštui nerekomenduoja.
Koloniniai abrikosai
Koloniniais vadinami abrikosai su siaura, statmenai į viršų augančia laja, kurie užauga 2–3 m aukščio ir užima mažai vietos. Savaime viena kolona abrikosai neauga, nes neturi tam reikalingo geno. Siauralajės jų veislės yra tik kompaktiškos, todėl negenimos ilgainiui plečiasi į šonus. Lietuvoje auginamos šios koloninių abrikosų veislės:
- ‘Compacta’ – koloninė abrikosų veislė. Iki 3 m aukščio ir apie 1,5 m pločio medelis telpa ir erdviame vazone. Kad laja liktų siaura, šonines šakas reikia kasmet trumpinti du kartus: anksti pavasarį ir po derliaus.
- ‘Prince Mart’ – siauralajė abrikosų veislė: vaismedis užauga 2–2,5 m aukščio ir tik 0,6–0,8 m pločio, todėl medelius galima sodinti kas 1–2 m. Derėti pradeda antraisiais–trečiaisiais metais. Vaisiai prinoksta liepos viduryje–pabaigoje.
- ‘Sunrosso’ – Prancūzijoje išvesta koloninių abrikosų veislė. Abrikosai saldūs, tvirto minkštimo, su raudonu šonu. Šaltį vaismedis pakelia tik iki −15 °C, todėl Lietuvoje jį reikia sodinti užuovėjoje ir jaunus medelius žiemai pridengti.
Žemaūgiai abrikosai ir jų poskiepiai
Žemaūgis abrikosas – tai bet kurios abrikosų veislės vaismedis, įskiepytas į žeminantį poskiepį. Toks abrikosas anksčiau pradeda derėti, o vaisius galima nuskinti stovint ant žemės. Nuo poskiepio priklauso ir medžio atsparumas šalčiui, todėl perkant žemaūgį abrikosą reikia sužinoti ne tik veislės, bet ir poskiepio pavadinimą. Abrikosams naudojami šie žeminantys poskiepiai:
- ‘Vangenheimo vengrinė’ – slyvų veislė, iš kurios sėklų auginami poskiepiai: ant jų įskiepyti abrikosai dera jau antraisiais metais, bet žiemą ištveria prasčiau.
- Krymsk 1 (VVA-1) – veltininės vyšnios ir kaukazinės slyvos hibridas, gerai pakeliantis šaltį ir sunkią, ilgiau drėgną dirvą. Jis yra jautrus bakteriniam vėžiui, be to, suderinamumas patikrintas tik su keliomis abrikosų veislėmis.
- Pixy – stipriai žeminantis slyvų poskiepis: ant jo įskiepytų abrikosų vaisiai būna gana stambūs.
Poskiepis Pumiselect abrikosų augumą sumažina labiausiai, tačiau abrikosams jis nepatikimas: ant jo įskiepyti vaismedžiai dažnai anksti nunyksta. Be to, ne kiekviena abrikosų veislė vienodai gerai suauga su slyvų poskiepiais: suderinamumas priklauso nuo konkrečios veislės ir poskiepio poros.
Nykštukiniai abrikosai
Nykštukiniai abrikosai yra mažo augumo iš prigimties: vaismedis lieka žemas net įskiepytas į įprastą poskiepį. Lietuvoje auginama tokia abrikosų veislė yra ‘Aprigold’, o kiti „nykštukiniais“ vadinami sodinukai daugiausia būna žemaūgiai abrikosai.
‘Aprigold’ – JAV atrinkta nykštukinė abrikosų veislė. Vaismedis užauga tik 1–1,5 m aukščio ir tiek pat pločio. Jį galima auginti vazone ant terasos ar balkono, jei įrengtas geras drenažas ir žemė visą laiką vienodai drėgna. Veislė savidulkė ir anksti žydi, todėl šviesiai rausvus žiedus pavasarį lengvai pakanda šalnos. Įprasto dydžio saldūs, sultingi abrikosai sunoksta liepos viduryje. Kadangi vaismedis ištveria tik apie −15 °C šaltį, Lietuvoje vazoną žiemai reikia įnešti į vėsią, bet neužšąlančią patalpą. Genima nedaug: gausaus derliaus metais šakos trumpinamos vasaros pradžioje kartu su užuomazgų retinimu, mažesnio derliaus metais – nuskynus abrikosus.
Kaip pasirinkti abrikosų veislę
Abrikosų veislę Lietuvos sodui reikia rinktis atsižvelgiant į šiuos veiksnius:
- Vėliau žydinčios abrikosų veislės mūsų krašte dera patikimiau, nes jų žiedai dažniau išvengia pavasario šalnų.
- Veislės su ištvermingais žiedpumpuriais dera ir po permainingų žiemų: per atlydžius abrikosų pumpurai pabunda, o vėl užėjus šalčiui jautresnių veislių žiedpumpuriai nušąla.
- Savidulkės veislės užmezga vaisių ir tada, kai abrikosai žydi vėsiu oru ir bičių skraido mažai. Derlių duoda net vienas tokios veislės vaismedis. Šaltą pavasarį žiedus galima apdulkinti ir minkštu teptuku.
- Mažesnio augumo abrikosai – koloniniai, žemaūgiai ar nykštukiniai – telpa nedideliame kieme ar terasoje, o stipraus augumo vaismedžio laja išsiplečia keliais metrais.
- Abrikosai su lengvai atsiskiriančiu kauliuku patogiausi džiovinti, o kompotui ar uogienei užtenka ir smulkesnių, minkštesnių vaisių.
Abrikosų sodinimas
Abrikosus reikia sodinti šilčiausioje ir saulėčiausioje sodo vietoje, nes jie pražysta anksčiausiai iš visų kaulavaisių ir jų žiedai dažnai nušąla per pavasario šalnas. Netinkamoje vietoje pasodinti iššąla net ištvermingų veislių abrikosai.
Kaip išsirinkti abrikosų sodinuką
Abrikosų sodinukai, išauginti Lietuvos medelynuose, mūsų žiemas ištveria geriau nei atvežti iš šiltesnių kraštų, nes jau yra prisitaikę prie vietos klimato. Renkantis abrikoso sodinuką, reikia įvertinti šiuos jo požymius:
- Vienmečiai ir dvimečiai abrikosų sodinukai prigyja geriausiai, o vyresnis medelis naujoje vietoje įsitvirtina sunkiau.
- Plikašaknio sodinuko šaknys turi būti gerai išsišakojusios ir nepadžiūvusios, kamienas bei šakelės – nepažeisti. Apdžiūvusias šaknis prieš sodinant reikia bent valandą pamirkyti.
- Vazone išauginto sodinuko šaknys neturi būti susisukusios ratu palei indo sienelę. Tokios šaknys pačios neišsitiesina ir dirvoje toliau sukasi aplink, todėl prieš sodinant jas tenka atsargiai išpainioti.
- Poskiepis parenkamas pagal sklypo dirvą: ant kaukazinės slyvos poskiepio abrikosai auga ir prastesnėje žemėje, o ant vengrinės slyvos poskiepio jiems reikia derlingos dirvos.
Kada sodinti abrikosus
Sodinti abrikosus geriausia pavasarį, kol pumpurai dar neišsprogę: tada medelis per vasarą spėja įsišaknyti ir sustiprėti iki žiemos. Tikslus sodinimo laikas priklauso nuo sodinuko tipo ir orų:
- Pavasarį plikašakniai abrikosai sodinami tada, kai atitirpusią žemę jau galima įdirbti. Lengvose dirvose žemė pradžiūsta jau kovo viduryje, o įprastai – balandžio pradžioje–viduryje.
- Rudenį abrikosą galima sodinti tik rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje ir tik šiltoje užuovėjoje. Kai dirvos paviršius pirmą kartą pašąla, pasodinto medelio šaknų zoną reikia užkloti eglišakėmis ar pjuvenomis ir aprišti kamieną.
- Visą sezoną, kol dirva neįšalusi, sodinami ir vazonuose išauginti abrikosai, nes persodinant jų šaknys lieka žemės gumule. Vis dėlto ir jie lengviausiai prigyja pasodinti pavasarį.
Abrikosų sodinimui tinkamas dienas pagal mėnesius ir Mėnulio fazes rasite sodinimo kalendoriuje.
Kur sodinti abrikosus
Abrikosai sodinami pietinėje arba pietvakarinėje sklypo dalyje, užuovėjoje nuo šaltų šiaurės bei rytų vėjų, nes jiems reikia daug saulės ir šilumos. Užuovėją gali sudaryti pastato siena arba aukštesni medžiai, kurie neturi užstoti šviesos. Paunksmėje abrikosai prastai dera ir dažniau serga.
Žemumose ir daubose abrikosai auga blogai: į jas nuteka šaltas oras ir pavasario šalnos ten pakanda anksti pražydusius žiedus. Ant šlaito abrikosus patikimiausia sodinti viršutinėje jo dalyje, o ne papėdėje. Tinkamiausi yra pietų, pietvakarių ar vakarų krypties šlaitai.
Abrikosams reikalinga nerūgšti ir laidi dirva, pavyzdžiui, derlingas priemolis ar priesmėlis, po kuriuo nesitvenkia drėgmė. Sunkiame molyje ir ten, kur arti gruntinis vanduo ar pavasarį ilgai telkšo balos, šaknys pūva, o sausame smėlyje ir durpingoje žemėje medis skursta.
Abrikosų nereikėtų sodinti ten, kur ką tik išrautas senas sodas. Dirvoje dar lieka nematodų ir kitų patogenų, kurie silpnina jaunas šaknis, todėl geriau palaukti bent metus. Pajūryje abrikosus auginti sunkiau: dažni žiemos atlydžiai pažadina pumpurus, kuriuos sugrįžęs šaltis nušaldo.
Tarp abrikosų medelių paliekamas 4–5 m atstumas, tiek pat – iki kitų vaismedžių, o tarp koloninių užtenka 1–2 m. Pasirinkus kryžmadulkę veislę, vietos reikia numatyti ir kitos veislės abrikosui, kuris žydėtų tuo pačiu metu.
Kaip sodinti abrikosus
Sodinant abrikosus, darbai atliekami tokia eilės tvarka:
- Duobė abrikosui kasama 60–80 cm pločio ir 50–60 cm gylio, o nederlingoje ar sunkioje dirvoje – didesnė, iki 1 m pločio, kad šaknims būtų erdvu.
- Kuolą patogu įkalti į duobės vidurį dar prieš sodinant, kad vėliau jo nereikėtų kalti pro šaknis.
- Į dugną beriamas kompostas arba perpuvęs mėšlas, sumaišytas su derlinga žeme. Šviežio mėšlo ir azoto trąšų nededama, nes jie nudegina jaunas šaknis.
- Sodinuko šaknis reikia paskleisti ant duobės dugne supilto kauburėlio, kad nė viena nebūtų užlinkusi į viršų.
- Abrikoso sodinukas dedamas taip, kad skiepijimo vieta liktų 5–7 cm virš žemės paviršiaus. Užkasus skiepą, įskiepis ima leisti savas šaknis, ir dingsta poskiepio savybės, pavyzdžiui, žemaūgiškumas.
- Žemę tarp šaknų geriausia berti palaipsniui ir vis paspausti, kad neliktų oro tarpų. Aplink kamieną suformuojamas pylimėlis vandeniui sulaikyti.
- Pasodinus abrikosą, reikia gausiai palaistyti (10–15 l vandens), o sausu oru – dvigubai daugiau.
- Pomedis pamulčiuojamas kompostu ar šiaudais: po mulču dirva lėčiau išdžiūsta ir mažiau dygsta piktžolių.
- Jaunas abrikosas pririšamas prie kuolo, kad būtų apsaugotas nuo vėjo.
Abrikosų priežiūra viso sezono metu
Daugiausia priežiūros abrikosams reikia žydėjimo metu ir vėlyvą rudenį. Nušalus žiedams, tų metų derliaus lieka mažai arba visai nebūna. Žiemą nuo saulės ir šalčio kaitos trūkinėja abrikosų žievė, todėl ją apsaugoti tenka dar rudenį.
Abrikosų priežiūra pavasarį
Pavasarį abrikosų žiedus reikia saugoti nuo šalnų, nes medžiai įprastai pražysta nuo balandžio vidurio iki gegužės pradžios, dar prieš išsiskleidžiant lapams, kai naktimis dar dažnai šąla. Pražydę žiedai ima nušalti, kai temperatūra nukrenta iki −2,8 °C, o jaunos užuomazgos yra dar jautresnės – joms pavojinga jau −2,2 °C temperatūra. Žydinčius abrikosus galima apsaugoti nuo šalnų ir apdulkinti šiais būdais:
- Prieš šaltą naktį medelis uždengiamas agroplėvele, ištempta virš šakų taip, kad neliestų žiedų, o rytą danga nuimama. Šis būdas yra tinkamiausias koloniniams ir žemaūgiams abrikosams.
- Laistymo sistemos migla nuo šalnos apsaugoti abrikosų žiedus galima tik tada, kai vanduo purškiamas be pertraukos visos šalnos metu, kol saulė ima tirpdyti ledą. Nutraukus purškimą anksčiau, garuojantis vanduo žiedus atšaldo dar labiau, negu jų visai nepurškus.
- Abrikosų žiedus tenka apdulkinti patiems, kai šaltą pavasarį bičių skraido mažai: žydinčias šakas naudinga papurtyti, o sausą, saulėtą vidurdienį kiekvieno žiedo vidurį palytėti teptuku.
Abrikosų priežiūra vasarą
Kai abrikosų užuomazgų gausu, vasarą jas reikia išretinti, nes perkrautas medis užaugina smulkius vaisius ir kitais metais dera prasčiau. Po retinimo šakos rečiau lūžta nuo derliaus svorio ir tarp laisviau kabančių vaisių lėčiau plinta moniliozė. Vasarą abrikosų priežiūrą sudaro šie darbai:
- Abrikosų užuomazgas geriausia retinti, kai jos užauga iki lazdyno riešuto dydžio: pirmiausia nuskinti pažeistas ir smulkiausias, o tarp likusių palikti 5–8 cm atstumą.
- Pomedyje dirvą reikia ravėti ir purenti, kad žolė neužgožtų jauno medelio ir neatimtų iš jo drėgmės.
- Po stipresnių vėjų pravartu patikrinti abrikoso atramą: atsilaisvinusį raištį pritvirtinti, o įsirėžusį į žievę – atlaisvinti.
Abrikosų priežiūra rudenį
Rudenį abrikosai ruošiami žiemai, kad nenukentėtų jų žievė ir neliktų žiemojančių ligų sukėlėjų. Abrikosų priežiūra rudenį apima šiuos darbus:
- Nukritusius lapus ir vaisių likučius reikia surinkti, kad neplistų ligos. Ant šakų kabančios sudžiūvusių vaisių mumijos taip pat nuskinamos, nes jose žiemoja moniliozės sukėlėjas.
- Rudenį galima pastebėti žievės įtrūkimus ar kenkėjų pažeidimus. Atšokusią žievę reikia prispausti ir aprišti, o tik tada žaizdą užtepti sodo tepalu: neaprišta žievė nepriauga.
- Kamienas ir storųjų šakų pagrindai vėlyvą rudenį nubalinami kalkių tirpalu, kad balta spalva atspindėtų saulės spindulius. Kitaip saulėtą žiemos pabaigos dieną tamsi žievė pietinėje pusėje įšyla, jos ląstelės pabunda ir naktį nušąla, todėl kamienas ima trūkinėti, daugiausia prie šaknies kaklelio.
- Jaunų abrikosų kamienai žiemai apvyniojami eglišakėmis ar apsaugine juosta nuo graužikų ir šalčio. Pavasarį, kai baigiasi šaltos naktys, dangą reikia nuimti, kad po ja nesiveistų kenkėjai.
- Prieš žiemą šaknų zona mulčiuojama 5–10 cm sluoksniu, paliekant apie 10 cm tarpą prie kamieno, kad žievė nepūtų ir po mulču nesislėptų graužikai.
Abrikosų laistymas
Abrikosams per dažnas laistymas yra pavojingesnis nei trumpa sausra. Vandens labiausiai trūksta jauniems medeliams ir derantiems abrikosams, kai bręsta vaisiai.
Kada ir kiek laistyti abrikosus
Jaunus abrikosus sausu oru reikia laistyti reguliariai pirmus dvejus–trejus metus po pasodinimo, o įsišakniję medžiai laistomi tik tada, kai ilgai nelyja. Abrikosų poreikis vandeniui per sezoną kinta:
- Pavasarį abrikosai laistomi tuomet, kai žemė po žiemos yra išdžiūvusi. Jauniems sodinukams reikia bent 1–2 kartus per savaitę po 10–15 l vandens.
- Vasarą, ypač sausros metu, būtinas reguliarus ir gausus laistymas. Daugiausia drėgmės abrikosams reikia paskutinėmis savaitėmis prieš skynimą, kai vaisiai sparčiausiai didėja: pritrūkus vandens, jie lieka smulkūs.
- Po derliaus nuėmimo sausu oru abrikosai laistomi toliau, nes rugpjūtį formuojasi kitų metų žiedpumpuriai.
- Rudenį laistoma saikingiau, o gausiai – tik sausais orais, kad prieš žiemą medžiui netrūktų drėgmės.
Kaip laistyti abrikosus
Suaugusius abrikosus reikia laistyti retai, bet gausiai, kad sudrėktų ne tik dirvos paviršius, bet ir gilesni sluoksniai, kuriuose auga šaknys. Dažnai laistant po truputį, šaknys lieka arti paviršiaus ir sausros metu greičiau nukenčia. Abrikosai laistomi laikantis šių taisyklių:
- Vanduo pilamas aplink lajos kraštą ir kiek už jo, o ne prie kamieno: ten užsilaikanti drėgmė skatina šaknies kaklelio puvinį. Jaunam medeliui, kurio šaknys dar neišsiplėtė, užtenka pripildyti sodinant supiltą pylimėlį.
- Abrikosus geriausia laistyti rytais arba vakarais, kai drėgmė iš dirvos mažiau garuoja.
- Smėlio dirvoje vanduo susigeria greitai, todėl laistyti tenka dažniau, o molio žemėje drėgmė laikosi ilgiau.
- Tarp laistymų dirva turi pradžiūti: užmirkusioje žemėje abrikosų šaknims pritrūksta oro ir jos gali pradėti pūti.
- Didesniame sklype naudojamos sodo laistymo sistemos: per lašelines žarnas vanduo lėtai ir tolygiai susigeria į šaknų zoną, o kamieno pagrindas lieka sausas.
Abrikosų tręšimas
Tręšti abrikosus reikia saikingai, ypač azoto trąšomis. Per daug azoto gavę abrikosai gali pritrūkti kalio, nuo kurio priklauso jų žiemojimas ir vaisių dydis.
Kada tręšti abrikosus
Abrikosus geriausia tręšti anksti pavasarį ir tik tada, kai jiems trūksta maisto medžiagų. Ar trąšų reikia, galima spręsti iš ūglių prieaugio: jaunų medžių ūgliai per metus turėtų priaugti 25–50 cm, o vyresnių – 20–25 cm. Kai ūgliai priauga mažiau, abrikosams dažnai trūksta azoto. Kada tręšti abrikosus, priklauso nuo medžio amžiaus ir metų laiko:
- Pirmaisiais metais po pasodinimo abrikosų tręšti nereikia: jaunam medeliui užtenka komposto ar perpuvusio mėšlo, įterpto į sodinimo duobę.
- Pavasarį, prieš pumpurų brinkimą, abrikosams naudojamos azoto trąšos, jei pernai ūgliai priaugo per mažai.
- Nuo liepos azoto trąšų nebenaudojama, nes vėlai patręštų abrikosų ūgliai auga iki rudens ir nespėja sumedėti prieš žiemą.
- Po derliaus, rugpjūčio pabaigoje–rugsėjį, abrikosus galima patręšti kalio ir fosforo trąšomis, jei dirvos tyrimu nustatytas šių medžiagų trūkumas. Be tyrimo jų geriau nenaudoti, nes kalio perteklius gali sukelti kalcio stoką.
Kokiomis trąšomis tręšti abrikosus
Abrikosams naudojamos organinės ir mineralinės trąšos be chloro, o boro trąšų prireikia rečiau:
- Organinės trąšos abrikosams yra kompostas ir perpuvęs mėšlas. Jos pagerina dirvos struktūrą ir natūraliai praturtina ją maisto medžiagomis, todėl kasmet jomis mulčiuojamų abrikosų papildomai tręšti dažnai nereikia.
- Mineralinės trąšos abrikosams yra kompleksinės NPK arba atskiros azoto, fosforo ir kalio trąšos, pavyzdžiui, amonio salietra ar karbamidas, superfosfatas ir kalio sulfatas. Kalio chloridas ir NPK trąšos su juo abrikosams netinka, nes daugelis kaulavaisių yra jautrūs chloro pertekliui.
- Boro trąšos abrikosams naudojamos tik pastebėjus boro trūkumą. Trūkstant boro, vaisiai skilinėja, aplink kauliuką atsiranda kamštinio audinio ir minkštimas ima nokti nuo vidurio.
Rūgščią dirvą abrikosams reikia kalkinti, nes kaulavaisiams tinkamiausias dirvos pH yra 6,0–6,5. Kalkių kiekis nustatomas pagal tyrimo rezultatus. Medžio pelenai šiek tiek sumažina rūgštumą, be to, juose yra kalio.
Kaip tręšti abrikosus
Tręšiant abrikosus, reikia laikytis šių taisyklių:
- Trąšos barstomos aplink abrikoso lajos kraštą, o ne prie pat kamieno, nes ten yra daugiausia aktyvių šaknų.
- Geriausia abrikosus tręšti po lietaus arba prieš laistymą, kad maisto medžiagos greičiau pasiektų šaknis.
- Kartą per 2–3 metus rekomenduojama atlikti dirvos tyrimą ir sužinoti, kokių maisto medžiagų trūksta abrikosams.
Abrikosų genėjimas
Reguliariai genimi abrikosai dera gausiau, nes išretintoje lajoje susiformuoja daugiau žiedpumpurių. Genėjimu suformavus žemą ir plačią lają, medį lengviau uždengti nuo šalnų ir patogiau skinti vaisius.
Kada genėti abrikosus
Abrikosus galima genėti pavasarį ir vasarą, kol medis aktyviai auga ir pjūviai greitai užsitraukia.
- Pavasarį, balandį, kai stiprūs šalčiai jau praėję, o pumpurai dar neišsprogę, reikia genėti ir formuoti jaunus abrikosus. Nušalusius ūglius patogu išpjauti kiek vėliau, kai sprogsta pumpurai ir matyti, kur jie neišsprogo.
- Vasarą, birželį–liepą, jauniems abrikosams galima nuskabyti ar šiek tiek patrumpinti naujus ūglius, kad laja nesutankėtų. Derančius abrikosus geriausia genėti po derliaus, liepos pabaigoje–rugpjūtį, kai mažiausia sidabraligės ir bakterinio vėžio infekcijos rizika.
- Rudenį ir žiemą abrikosai negenimi, nes pjūviai nespėja užgyti iki žiemos ir padidėja šalčio pažeidimų rizika. Per neužgijusias žaizdas į medį lengviau patenka ir ligų sukėlėjai.
Jaunų abrikosų formavimas
Jaunų abrikosų lają reikia suformuoti per pirmuosius 3–4 metus po pasodinimo. Tuo metu ūgliai trumpinami gana stipriai, nes be genėjimo jauni abrikosai šakojasi silpnai. Jauno abrikoso laja formuojama taip:
- Nešakoto abrikoso sodinuko viršūnę reikia patrumpinti iškart pasodinus, kad medelis išleistų šonines šakas.
- Pagrindinėmis šakomis tampa 3–4 stipriausi šoniniai ūgliai, augantys į skirtingas puses, o kiti išpjaunami.
- Centrinis kamienas patrumpinamas, kad medis nebūtų per aukštas, bet paliekamas kiek ilgesnis už pagrindines šakas.
- Šakos turi būti išdėstytos tolygiai aplink kamieną, kad šviesa patektų ir į lajos vidų.
Kaip genėti derančius abrikosus
Derančius abrikosus reikia genėti saikingai, nes jie dera ne tik ant vienmečių ūglių, bet ir ant trumpųjų vaisinių šakučių. Dėl to abrikosų ir persikų genėjimas skiriasi: persikai dera tik ant pernykščių ūglių, todėl juos reikia genėti kasmet ir gerokai stipriau. Derančių abrikosų lają užtenka retinti kas 1–2 metus tokia tvarka:
- Sausas, pažeistas ar kryžmai besikertančias abrikoso šakas reikia išpjauti prie pat pagrindo, nepaliekant kelmukų, bet ir nenupjaunant sustorėjimo, iš kurio šaka išauga.
- Sutankėjusios lajos vidurinė dalis išretinama, pašalinant į vidų augančias ir kelis kartus derėjusias šakas, kad pagerėtų oro cirkuliacija.
- Per ilgus derančius ūglius galima patrumpinti trečdaliu, kad susiformuotų naujų vaisinių šakučių. Pjūvis daromas virš pumpuro ar jauno šoninio ūglio.
- Stambūs pjūviai iškart užtepami sodo tepalu. Dirbti geriausia švariais ir aštriais genėjimo įrankiais, nes atšipę įrankiai traiško žievę, o nešvarūs perneša ligas.
Seną, ilgai negenėtą abrikosą galima atjauninti po derliaus, sutrumpinant pagrindines šakas trečdaliu ar net perpus. Po atjauninimo 1–2 metus abrikosai dera menkiau. Nugenėtas sveikas šakas patogu susmulkinti šakų smulkintuvu, o ligotas reikia išnešti iš sodo ir sunaikinti.
Abrikosų ligos ir kenkėjai
Abrikosai serga dažniau nei kiti kaulavaisiai, ypač po šaltų žiemų, kai ligų sukėlėjai į medį patenka per nušalusią žievę. Šiltoje vietoje augančių abrikosų žievė rečiau nušąla, todėl ligos jiems kenkia mažiau. Be to, švariame sode ligų sukėlėjams sunkiau peržiemoti.
Dažniausios abrikosų ligos
Lietuvoje abrikosams žalingiausios yra moniliozė, nuo kurios nukenčia žiedai, ūgliai ir vaisiai, ir citosporozė, pažeidžianti šakų bei kamieno žievę.
Moniliozė – pavojingiausia abrikosų grybinė liga. Šaltu ir lietingu oru žydint, grybas per žiedus įsiskverbia į šakeles, ir netrukus žiedai, lapai bei ūglių galai paruduoja, nudžiūsta, tačiau nenukrenta. Vasarą ant nokstančių abrikosų atsiranda rudų puvinio dėmių su pilkšvomis sporų pagalvėlėmis. Supuvę vaisiai sudžiūsta ir lieka kaboti kaip mumijos, kuriose grybas peržiemoja.
Citosporozė – grybinė žievės liga, nuo kurios po šaltų žiemų dažnai džiūsta abrikosų šakos. Pažeista žievė paruduoja ir įdumba, joje atsiranda smulkių kauburėlių su šviesiomis viršūnėmis, kartais sunkiasi sakai. Ligai pasiekus kamieną, abrikosas gali žūti. Labiausiai serga nušalę, sausros ar saulės nudegimų nusilpninti ir per stipriai genėti medžiai.
Bakterinis vėžys – pavojingiausias jauniems abrikosams, kurie gali sunykti per vienerius metus. Ant kamieno ir šakų atsiranda rudų įdubusių dėmių ir žaizdų, iš kurių sunkiasi sakai. Pavasarį pažeistų šakų pumpurai išbrinksta, bet neišsiskleidžia, o lapuose vėliau atsiranda iškrintančių dėmelių. Ligos protrūkiai dažniausi po šaltų, drėgnų pavasarių su vėlyvomis šalnomis.
Verticiliozė – dirvoje gyvenančio grybo sukelta medžio indų liga. Staiga ima vysti apatinių šakų ar pusės medžio lapai, ir perpjautos šakos mediena būna patamsėjusi. Sukėlėjas išlieka daug metų ir kaupiasi ten, kur augo bulvės, pomidorai ar braškės, todėl tokia vieta abrikosams netinka. Cheminių priemonių nuo verticiliozės nėra, todėl nuvytusias šakas reikia išpjauti.
Sidabraligė – grybinė medienos liga. Pažeisti lapai tampa sidabriškai pilki, susiraito ir būna smulkesni už sveikus. Vėliau džiūsta šakos, ir ant jų žievės išauga grybo vaisiakūniai. Sukėlėjas patenka per pjūvius ir nulūžusių šakų žaizdas, todėl dažniau serga stipriai genėti abrikosai. Ligai palankus ir azoto perteklius.
Šratligė – grybinė lapų ir ūglių liga. Ant abrikosų lapų atsiranda rudų dėmelių raudonu apvadu, kurios vėliau iškrenta, ir lapuose lieka skylutės. Stipriai pažeisti lapai anksčiau laiko nukrenta. Ūglių žievė trūkinėja, iš jos sunkiasi sakai. Liga labiausiai plinta drėgnu ir vėsiu oru, kai skleidžiasi lapai.
Tafrinozė (lapų garbanė) ir miltligė labiau pažeidžia persikus, tačiau drėgnais metais gali pasireikšti ir ant abrikosų.
Kodėl džiūsta abrikosų šakos
| Abrikoso šakų džiūvimo požymis | Priežastis |
|---|---|
| Žydint paruduoja žiedai ir ūglių galai | Moniliozė |
| Po žiemos paruduoja ir įdumba žievė, joje kauburėliai | Citosporozė |
| Žievėje įdubusios žaizdos su sakais | Bakterinis vėžys |
| Vasaros pradžioje vysta apatinių šakų lapai | Verticiliozė |
| Lapai pasidaro sidabriški | Sidabraligė |
Džiūstančias abrikosų šakas reikia išpjauti iki sveikos medienos ir sunaikinti, o pjūvius užtepti sodo tepalu.
Abrikosų kenkėjai
Iš kenkėjų abrikosams daugiausia žalos padaro amarai ir vaisėdžiai, tačiau pasitaiko ir kitų:
- Amarai kolonijomis apninka ūglių viršūnes ir lapų apačią, čiulpia sultis, ir lapai susiraito bei gelsta. Ant jų lipnių išskyrų išsivysto suodligė, be to, amarai platina kaulavaisių virusines ligas.
- Slyvinio vaisėdžio vikšrai graužia vaisių vidų, ir pažeisti abrikosai anksčiau nukrenta. Nukritusius vaisius reikia reguliariai surinkti.
- Skydamariai prisitvirtina prie ūglių ir čiulpia jų sultis. Apniktų ūglių augimas sulėtėja, ir vaisiai lieka smulkūs.
- Grambuolių lervos graužia jaunų abrikosų šaknis, ir pasodintas medelis skursta ar net žūva.
- Pelės ir kiškiai žiemą apgraužia jaunų medžių žievę, todėl rudenį kamienus reikia apsaugoti tinkleliu arba eglišakėmis.
Ekologiški sprendimai abrikosų apsaugai
Be purškimo abrikosų ligas ir kenkėjus galima sumažinti šiomis priemonėmis:
- Vaisių mumijas ir pažeistus ūglių galus reikia nuskinti ir sunaikinti, nes juose žiemoja abrikosų moniliozės sukėlėjas.
- Abrikosų sodinukus geriausia pirkti patikimuose medelynuose, nes su užkrėstais augalais į sodą patenka bakterinis vėžys ir virusinės ligos.
- Drėgnesnėje vietoje, kur moniliozė plinta sparčiau, geriau sodinti jai atsparesnes abrikosų veisles.
- Paukščiai lesa vikšrus, skydamarius ir kitus kenkėjus, todėl sode naudinga iškelti jiems inkilų.
- Boružės ir auksaakės naikina amarus, todėl plataus veikimo insekticidų geriau nenaudoti.
Abrikosų purškimas pavasarį ir rudenį
Moniliozė abrikosus užkrečia per žiedus, todėl nuo jos medžius reikia purkšti prasidedant žydėjimui. Vario preparatai, naudojami dar miegant pumpurams, šios ligos nesustabdo. Abrikosai purškiami šiais tarpsniais:
- Iki pumpurų brinkimo abrikosams naudojami vario preparatai nuo bakterinio vėžio, šratligės ir citosporozės.
- Žydėjimo pradžioje, kai skleidžiasi pirmieji žiedai, ir žydėjimo pabaigoje abrikosus reikia nupurkšti fungicidais nuo moniliozės, ypač jei žydint šalta ir lyja.
- Po žydėjimo, jei orai lietingi, apsaugą nuo moniliozės tenka kartoti kas 10–14 dienų. Paskutinį kartą abrikosus galima purkšti likus iki skynimo tiek dienų, kiek nurodyta preparato etiketėje.
- Rudenį, lapams pradėjus kristi, abrikosus pravartu dar kartą nupurkšti vario preparatais ar karbamido tirpalu, kad žiemai liktų mažiau ligų sukėlėjų.
Abrikosų purškimui galima naudoti tik Lietuvoje įregistruotus augalų apsaugos produktus.
Abrikosų derliaus nuėmimas ir laikymas
Abrikosai Lietuvoje sunoksta liepą–rugpjūtį. Ankstyvųjų veislių derlius būna jau liepos viduryje, vėlyvesnių – rugpjūčio pradžioje. Karštomis vasaromis abrikosų sezonas prasideda kiek anksčiau. Viename medyje abrikosai noksta nevienodai, todėl vaisiai skinami keliais etapais.
Kada skinti abrikosus
Skaniausi būna ant medžio prinokę abrikosai: per anksti nuskinti vaisiai suminkštėja, bet saldumo ir aromato nebeįgauna. Prinokusius abrikosus galima atpažinti iš šių požymių:
- Spalva – abrikoso odelė iš žalsvos tampa geltona ar oranžinė, būdinga veislei. Spalvą geriausia vertinti pavėsio pusėje, nes saulės pusėje vaisius parausta anksčiau, nei prinoksta.
- Kvapas – vaisius ima kvepėti abrikosu.
- Tvirtumas – švelniai paspaudus, minkštimas truputį įlinksta, tačiau vaisius dar nesuglemba.
- Atsiskyrimas – prinokęs abrikosas lengvai atitrūksta nuo šakelės.
Šviežiam valgymui abrikosai skinami visiškai prinokę, o uogienėms, kompotams ar džiovinti – kiek anksčiau, kol minkštimas dar tvirtas, nors odelė jau nusidažiusi. Pernokę vaisiai greitai nubyra ir susimuša, todėl derliaus metu medžius reikia apžiūrėti kas kelias dienas.
Kaip skinti abrikosus
Prinokę abrikosai skinami rankomis ir atsargiai, kad neliktų įspaudų:
- Vėsiu paros metu, rytą ar vakarą, nuskinti abrikosai būna neįkaitę, todėl ilgiau nesuminkštėja.
- Nuo šakelės abrikosą reikia ne traukti, o kilstelėti ir pasukti, kad neplyštų odelė ir nenulūžtų vaisinė šakutė.
- Nuskintus vaisius patogu dėti į negilias dėžutes vienu ar dviem sluoksniais, kad viršutiniai neprislėgtų apatinių.
- Derliaus nereikėtų palikti saulėje: pavėsyje greitai atvėsinti abrikosai ilgiau išlieka švieži.
- Pažeisti ir puvinio paliesti vaisiai atskiriami nuo sveikų, nes liga persimeta į gretimus.
Kaip laikyti abrikosus
Šviežiems abrikosams reikia vėsos, nes šilumoje jie greitai pernoksta ir pradeda pūti. Kiek jie išsilaiko, priklauso nuo laikymo vietos ir būdo:
- Kambario temperatūroje švieži abrikosai laikosi 3–5 dienas. Dar tvirti vaisiai paliekami šiltai, kad sunoktų ir įgautų aromato.
- Šaldytuve, 0–2 °C temperatūroje, abrikosus galima laikyti iki 2 savaičių. Įprastame šaldytuve, kuriame būna apie 4–5 °C, ilgiau laikomų abrikosų minkštimas ima rusvėti ir netenka skonio, tad juos geriau suvalgyti per kelias dienas.
- Etilenas, kurį išskiria abrikosai, spartina nokimą, todėl greta kitų vaisių jų nereikėtų laikyti.
- Nuplauti abrikosus užtenka prieš pat valgymą, nes neplauti jie išsilaiko ilgiau.
- Ilgesniam laikymui abrikosai gali būti šaldomi, džiovinami ar konservuojami uogienėms, sultims, kompotams.
Abrikosų dauginimas
Abrikosai dauginami sėklomis ir skiepijant, rečiau – žaliais auginiais. Daugumai sodininkų paprasčiau įsigyti skiepytą abrikosą medelyne, o dauginti patiems verta tada, kai norisi išsiauginti stiprų poskiepį arba išsaugoti konkrečią veislę.
Abrikosų auginimas iš kauliuko
Abrikosų dauginimas sėklomis dažniausiai naudojamas poskiepių auginimui, nes iš kauliuko išaugęs medelis nepaveldi motininės veislės savybių. Abrikosą iš kauliuko galima išsiauginti taip:
- Sėklos imamos iš visiškai prinokusių, sveikų vaisių. Geriausia rinktis Lietuvoje užaugusius abrikosus, nes jų sėjinukai lengviau ištveria vietos žiemas.
- Prieš sėją jos turi praeiti stratifikaciją – 2–3 mėn. laikomos drėgname smėlyje ar durpėse 0–5 °C temperatūroje, pavyzdžiui, šaldytuve.
- Kietą kauliuko kevalą prieš stratifikaciją naudinga atsargiai praskelti, kad sėkla sudygtų greičiau.
- Rudenį abrikosų kauliukus galima sėti tiesiai į lysvę 5–6 cm gylyje: per žiemą juos natūraliai stratifikuoja šaltis, todėl jų laikyti šaldytuve nereikia.
Abrikosų sėjinukai pradeda derėti tik 6–8 metais, o skiepyti medeliai – jau 3–4 metais.
Abrikosų dauginimas auginiais
Abrikosų auginiai įsišaknija sunkiai, todėl šis dauginimo būdas pasiteisina retai. Žalius auginius reikia pjauti vasarą, birželį–liepą, ir sodinti šiltnamyje ar dėžutėse, kur laikosi didelė oro drėgmė ir pastovi šiluma. Apatinius auginių galus galima pamerkti į šaknijimosi stimuliatorių, tačiau ir tada sėkmė negarantuota.
Abrikosų dauginimas skiepijant
Skiepijimas – patikimiausias ir plačiausiai naudojamas abrikosų dauginimo būdas, nes įskiepis išlaiko visas veislės savybes. Dažniausiai skiepijama į kaukazinės (skėstašakės) slyvos ar vietinių abrikosų sėjinukus.
Abrikosų skiepijimo būdas priklauso nuo metų laiko:
- Pavasarį, prasidėjus sulčių tekėjimui, abrikosus galima skiepyti įskiepiu – suduriant jį su poskiepiu arba įkišant po žieve. Įskiepius geriausia nupjauti vasarį, kol medžiai dar ramybės būsenos, ir iki skiepijimo laikyti sandariame maišelyje, kur temperatūra 0–2 °C.
- Vasarą, nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, abrikosus skiepyti tinka akute: pumpurą su plonu skydeliu reikia įstatyti į T formos įpjovą poskiepio žievėje.
Poskiepis turi būti sveikas ir stiprus, nes į nusilpusį įskiepis prigyja prasčiau. Abrikosams skiepyti reikia aštraus, švaraus peilio ir elastinės juostos, kuria apvyniota skiepijimo vieta neišdžiūsta.
Abrikosų kaimynystė sode: ką sodinti šalia abrikosų?
Šalia abrikosų geriausia sodinti saulės neužstojančius augalus, kurie neserga kaulavaisių ligomis. Tada medžiai rečiau užsikrečia ir mažiau nukenčia nuo kenkėjų. Netinkami kaimynai juos silpnina ir konkuruoja su jais dėl šviesos. Abrikosai yra reiklūs saulei ir jautrūs vėsiems skersvėjams, todėl gausiau dera ten, kur aplinkiniai augalai sukuria jiems palankų mikroklimatą.
Tinkami abrikosų kaimynai
Abrikosams saugiausi kaimynai neužstoja saulės ir retai tampa jų ligų šaltiniu:
- Obelys ir kriaušės šalia abrikoso yra geresnis pasirinkimas nei slyvos ar vyšnios, nes neplatina daugumos kaulavaisių ligų.
- Serbentai ir agrastai yra žemi ir abrikoso neužstoja, tačiau juos geriau sodinti už jo lajos ribų, kad nekonkuruotų dėl drėgmės.
- Žydintys augalai, pavyzdžiui, krapai, medetkos ar facelijos, nektaru ir žiedadulkėmis vilioja boružes, auksaakes ir žiedmuses, kurių lervos naikina abrikosų amarus.
Netinkami abrikosų kaimynai
Abrikosams labiausiai kenkia kaimynai, nuo kurių persiduoda ligos, ir tie, kurie užstoja saulę ar atima drėgmę:
- Ligotos slyvos ir vyšnios gali užkrėsti abrikosus monilioze, citosporoze ir šratlige, nes augalų kaimynystėje ligos lengviausiai persiduoda tarp giminingų augalų. Nuo sergančių slyvų amarai perneša ir raupsų virusą, todėl apleistus, ligotus medžius šalia abrikosų geriau išpjauti.
- Bulvės, braškės, pomidorai ir avietės yra verticiliozės sukėlėjo šeimininkai: jų šaknyse grybas dauginasi ir per dirvą gali užkrėsti abrikosus.
- Dideli riešutmedžiai užstoja abrikosams saulę, o jų šaknys ir lapai išskiria juglono – medžiagos, slopinančios kai kurių augalų augimą.
- Tankūs krūmai, ypač atžalomis plintančios avietės, konkuruoja su abrikosais dėl drėgmės ir maisto medžiagų.
Abrikosų kaimynystės patarimai
Kad kaimynai abrikosams nekenktų, sode verta laikytis šių taisyklių:
- Abrikosai mėgsta atviras, saulėtas vietas, todėl jų nereikėtų sodinti arti didelių, šešėlį metančių medžių.
- Nuo kitų vaismedžių abrikosą geriausia sodinti 4–5 m atstumu, kad lajoms užtektų šviesos ir jos gerai vėdintųsi.
- Abrikosui vietą prie daržo patogiausia parinkti dar planuojant daržą, kad lysvės būtų atokiau nuo medžio šaknų. Verticiliozės sukėlėjas dauginasi ir balandų, kiauliauogių ar burnočių šaknyse, todėl abrikoso pomedį reikia ravėti.
Abrikosų panaudojimas virtuvėje
Saldžiarūgštis abrikosų skonis tinka desertams, patiekalams su paukštiena ar sūriu. Švieži abrikosai ilgai neišsilaiko, todėl derliaus perteklių geriausia perdirbti iškart po skynimo.
Ką gaminti iš abrikosų
Abrikosai tinka uogienei, kepiniams, desertams ir mėsos patiekalams:
- Abrikosų uogienė verdama taip, kad vaisių gabalėliai liktų sveiki sirupe. Įspaudus citrinos sulčių, uogienė išlaiko ryškią spalvą ir greičiau tirštėja.
- Abrikosų džemas verdamas iš trintų vaisių iki tirštos, vientisos masės, todėl juo patogu tepti pyragus ir gardinti padažus. Senuose receptuose migdolų skoniui į džemą dedami kauliukų branduoliai, tačiau saugiau rinktis tikrus migdolus.
- Abrikosų pyragas gali būti varškės, trupininis ar biskvitinis. Vaisių puseles ant tešlos geriau dėti pjūviu į viršų, kad sultys liktų vaisiaus įduboje ir tešla nesušlaptų.
- Apverstas abrikosų pyragas kepamas sudėjus vaisius ant karamelės formos dugne ir užpylus tešla. Iškepęs jis apverčiamas ant lėkštės, todėl karamelizuoti abrikosai atsiduria viršuje.
- Kepti abrikosai su medumi ar rudu cukrumi orkaitėje greitai suminkštėja. Juos skanu valgyti su ledais, jogurtu, mascarpone ar ožkos sūriu.
- Abrikosų salotos gaminamos iš šviežių vaisių su rukola, mocarela ir skrudintais migdolais.
- Kepta vištiena ar antiena ruošiama su šviežiais abrikosais arba jų džemu. Džiovinti abrikosai dedami į mėsos troškinius su kuskusu.
- Abrikosų padažas iš džemo, acto, česnako ir aitriosios paprikos dera prie kiaulienos ir keptos vištienos.
- Abrikosų tyrė dedama į ledus ir kokteilius. Šventiniam stalui abrikosai įdaromi varške ar riešutais arba aplejami šokoladu.
- Abrikosų likeris gaminamas kelias savaites palaikius vaisius stipriame alkoholyje ir pasaldinus cukraus sirupu.
Abrikosų ruošiniai žiemai
Abrikosų ruošiniams žiemai tinka šie būdai: kompotas, šaldymas ir džiovinimas. Perpjautų vaisių minkštimas ore greitai paruduoja, todėl prieš bet kurį iš jų puseles naudinga pamerkti į vandenį su askorbo rūgštimi, užtenka 3 g 4 litrams.
Kompotui vaisių puseles reikia sudėti į stiklainius, užpilti karštu cukraus sirupu ir pasterizuoti verdančiame vandenyje: puslitrinius – 25 minutes, litrinius – 30 minučių. Sirupo saldumą galima rinktis pagal skonį.
Šaldymui tinka prinokę, bet dar tvirti abrikosai. Kad šaldiklyje nesukietėtų jų odelė, nenuluptus vaisius pusę minutės reikia palaikyti verdančiame vandenyje ir atvėsinti. Puseles geriausia šaldyti cukraus sirupe arba apibertas cukrumi su askorbo rūgštimi.
Džiovinimui abrikosus reikia perpjauti pusiau, išimti kauliukus ir dėlioti pjūviu į viršų. Džiovyklėje 60 °C temperatūroje jie išdžiūsta per 18–24 valandas, orkaitėje – per parą ar pusantros. Gerai išdžiovinti abrikosai būna lankstūs, o iš perpjauto vaisiaus, suspaudus jį pirštais, neišsiskiria drėgmė. Iš 6 kg šviežių vaisių gaunama apie 1 kg džiovintų. Namie be sieros džiovinti abrikosai būna rusvi, tačiau tai nėra gedimo požymis.
Abrikosų nauda sveikatai
Abrikosai aprūpina organizmą vitaminu A, svarbiu regai ir odai, bei vitaminu C, kuris reikalingas normaliai imuninės sistemos veiklai. Džiovinti abrikosai yra koncentruotas skaidulų, kalio ir geležies šaltinis. Valgyti reikėtų tik vaisiaus minkštimą, nes kauliukų branduoliai gali būti nuodingi.
Kuo naudingi švieži abrikosai
Šviežių abrikosų masės 86 % sudaro vanduo, todėl 100 g vaisių turi tik apie 48 kcal. Tiek sveria maždaug trys abrikosai, ir jie suteikia apie 12 % paros vitaminų A ir C normos. Vertingiausios abrikosų maistinės medžiagos yra šios:
- Beta karotenas abrikosams suteikia oranžinę spalvą, o organizmas iš jo pasigamina vitamino A. Šis pigmentas tirpsta riebaluose, todėl geriau pasisavinamas, kai abrikosai valgomi su jogurtu, varške ar riešutais.
- Vitamino C 100 g abrikosų yra apie 10 mg. Šis vitaminas didina geležies įsisavinimą, tačiau jo sumažėja verdant ir džiovinant.
- Kalio 100 g abrikosų yra apie 260 mg. Kalis svarbus normaliam kraujospūdžiui ir raumenų veiklai.
- Skaidulos ir sorbitolis švelniai skatina žarnyno veiklą. Sorbitolis yra natūralus cukrinis alkoholis, kuris žarnyne sulaiko vandenį.
Džiovintų abrikosų nauda
Džiovinant abrikosus išgaruoja didžioji dalis vandens, todėl kalio ir skaidulų juose padaugėja maždaug 4 kartus, geležies – beveik 7, cukraus ir kalorijų – 5–6 kartus. Vitamino C lieka dešimt kartų mažiau, nes jis suyra nuo karščio ir oro. Kiek naudos duoda džiovinti abrikosai, priklauso nuo porcijos, kartu valgomo maisto ir konservantų:
- Apie 30 g džiovintų abrikosų, tai yra 4–5 vaisiai, prilygsta maždaug 80 g šviežių. Lipnūs saldūs vaisiai ilgai laikosi ant dantų, todėl juos geriau valgyti kartu su kitu maistu, o ne užkandžiauti.
- Geležį iš džiovintų abrikosų, kaip ir iš kitų augalinių produktų, organizmas pasisavina prasčiau nei iš mėsos. Geriau ji įsisavinama, kai abrikosai valgomi kartu su vitamino C turinčiais apelsinais, kiviais ar paprikomis.
- Ryškiai oranžinius džiovintus abrikosus gamintojai dažnai apdoroja konservantu sieros dioksidu (E220), kad jie neparuduotų. Jautriems sulfitams žmonėms, ypač sergantiems astma, šis priedas gali sukelti dusulį, todėl jiems geriau rinktis rusvus, nesierintus abrikosus.
Ar galima valgyti abrikosų kauliukus
Abrikosų kauliukų branduolių geriau nevalgyti, nes juose yra amigdalino, iš kurio organizme susidaro nuodingas cianidas. Daugiausia jo turi kartūs branduoliai. Suaugusiam žmogui vienu kartu saugu suvalgyti ne daugiau kaip tris mažus branduolius, o mažam vaikui pavojingas jau vienas. Apsinuodijus pykina, skauda galvą ir krinta kraujospūdis. Abrikosų kauliukų aliejus, išspaustas iš branduolių, naudojamas kosmetikoje odai drėkinti.
Dažniausiai užduodami klausimai apie abrikosus
Pabaigai
Abrikosų skynimo sezonas trunka vos kelias savaites. Vyšnios sunoksta anksčiau, o slyvos – vėliau, tad šie trys kaulavaisiai sode dera paeiliui nuo liepos iki rudens.
Senojo abrikoso vietoje naujas medelis auga prasčiau, nes dirvoje lieka šaknų liekanų ir ligų sukėlėjų. Jei išpjaunamas abrikosas buvo geros veislės, iš jo dar galima nusipjauti ūglių ir įskiepyti juos į naują poskiepį. Plečiant sodą, šilčiausią jo kampą geriausia palikti abrikosui, o kitus vaismedžius sodinti ten, kur pavasario šalnos jiems mažiau pavojingos.
Atnaujinta: 2026-11-05