Salierų auginimas – kaip užauginti stambius ir aromatingus salierus savo darže
Valgomasis salieras (lot. Apium graveolens) – salierinių šeimos dvimetis augalas, iš kurio išvesti gumbiniai, lapkotiniai ir lapiniai salierai. Lapinių salierų lapus ir lapkotinių salierų stiebus galima pjauti jau vasarą, o gumbinių salierų sezonas trunka nuo vasario iki spalio ir yra vienas ilgiausių darže.
Daigus reikia auginti šiltoje patalpoje, o vasarą salierams būtinas gausus laistymas ir tręšimas. Užaugintus gumbus rūsyje galima laikyti visą žiemą, o lapus ir stiebus geriau užšaldyti ar išdžiovinti.
Salierų rūšys ir veislės
Salierų rūšys yra valgomojo saliero atmainos, o jų veisles galima atskirti pagal stiebų spalvą, lapų formą ar gumbo savybes. Lapkotinių salierų stiebai būna žali arba gelsvi, lapinių salierų lapai lygūs arba garbanoti, o gumbinių salierų gumbai skiriasi dydžiu ir minkštimo spalva.
Gumbiniai (šakniniai) salierai
Gumbiniai salierai (var. rapaceum) užaugina stambų, apvalų gumbą, panašų į šaknį, todėl jie dar vadinami šakniniais salierais. Gumbas susiformuoja sustorėjus apatinei stiebo daliai, o šaknys auga jo apačioje. Lietuvoje ši atmaina yra labiausiai paplitusi.
Nuo daigų pasodinimo iki derliaus nuėmimo gumbiniai salierai auga 140–160 dienų, kartu su daigų auginimu – daugiau nei septynis mėnesius. Dėl to sėklos sėjamos jau vasario viduryje ar pabaigoje, o gumbai kasami tik spalį. Lengvos rudens šalnos šiems salierams nekenkia, tačiau jie yra jautrūs drėgmės svyravimams: nevienodai laistant, gumbų viduje gali susidaryti tuštumos.
Gumbiniai salierai tinkamiausi laikyti žiemai: sveiki gumbai vėsioje vietoje išlieka švieži kelis mėnesius.
Gumbinių salierų atmainai priklauso šios veislės:
- ‘Diamant’ – olandiška, sausrą gerai pakelianti salierų veislė stipriomis šaknimis. Gumbai formuojasi beveik ant dirvos paviršiaus, todėl rudenį juos nesunku nukasti. Jie užauga taisyklingos apvalios formos ir turi nedaug šoninių šaknelių, tad valant juos mažai tenka apipjaustyti.
- ‘Brilliant’ – salierų veislė tvirtais, apie 750 g sveriančiais gumbais. Jie subręsta per 140–145 dienas nuo daigų pasodinimo. Minkštimas nepatamsėja nei verdant, nei per žiemą sandėlyje.
- ‘Prinz’ – vėlyvoji salierų veislė: nuo daigų pasodinimo iki derliaus praeina apie 160 dienų. Kompaktiški augalai mažai serga lapų ligomis ir užaugina lygius, apie 850 g gumbus, kurių viduje retai susidaro ertmės ir kurie yra tinkami ilgai laikyti.
- ‘Monarch’ – vidutinio vėlyvumo salierų veislė, auginama apie 150 dienų nuo daigų pasodinimo. Jos 700–800 g gumbai būna vienodo dydžio, taisyklingos formos ir gero skonio.
- ‘President’ – gumbinių salierų veislė, atspari septoriozei (lapų dėmėtligei) ir salierų mozaikos virusui. Lietingomis vasaromis, kai dėmėtligė plinta sparčiausiai, šios veislės lapai ilgiau išlieka sveiki. Gumbai užauga iki 900 g.
- ‘Albin’ – čekiška salierų veislė apvaliais gumbais, kurie subręsta per 120–140 dienų nuo daigų pasodinimo. Viduje jie neturi tuštumų, o minkštimas išlieka baltas, todėl derlius tinka ir šviežiam vartojimui, ir žiemos atsargoms.
Lapkotiniai (stiebiniai) salierai
Lapkotinių salierų (var. dulce) valgoma dalis yra sultingi, traškūs lapkočiai, įprastai vadinami salierų stiebais. Tikrasis saliero stiebas yra trumpas ir paslėptas lapų skrotelės apačioje.
Lapkočių skonis švelnus: šios atmainos veislėse gausu junginių, slopinančių kartumą. Ar lapkočiai bus pilnaviduriai, ar tuščiaviduriai, taip pat priklauso nuo genų.
Dirva lapkotiniams salierams turi būti nuolat drėgna: jai pradžiūvus, lapkočiai sukietėja, tampa gyslėti ir aštresnio skonio. Derlius nuimamas iki pirmųjų šalnų, nes jos pažeidžia salierus. Nupjauti jie nebeatauga.
Pagal lapkočių spalvą lapkotinių salierų veislės skirstomos į dvi grupes:
- Žaliųjų veislių lapkočius prieš derliaus nuėmimą galima uždengti nuo šviesos, kad taptų gelsvesni ir minkštesni.
- Geltonųjų veislių lapkočiai savaime būna gelsvi ir be uždengimo sušvelnėja, jei tankiai pasodinti salierai užstoja vieni kitiems šviesą.
Lietuvoje auginamos šios lapkotinių salierų veislės:
- ‘Tango’ – iki 45 cm aukščio hibridinė salierų veislė, atspari karščiui ir žydėjimui. Tiesūs, šoninių ūglių neturintys lapkočiai subręsta per maždaug 80 dienų nuo daigų pasodinimo ir iš dalies pašviesėja be uždengimo, kai salierai auga tankiai.
- ‘Tall Utah 52/70’ – 1953 m. išvesta žaliųjų lapkotinių salierų veislė. Viename kere išauga iki 40 ilgų, tamsios spalvos lapkočių. Derlius subręsta per maždaug 85 dienas nuo daigų pasodinimo.
- ‘Golden Self Blanching’ – sena, nuo XIX a. pabaigos auginama geltonųjų lapkotinių salierų veislė, kurios lapkočių nereikia uždengti nuo šviesos. Nuo daigų pasodinimo iki derliaus praeina 65–75 dienos, ir per tą laiką šios veislės salierai retai išleidžia žiedstiebius.
Lapiniai salierai
Lapiniai salierai (var. secalinum) auginami dėl aromatingų lapų, kuriais gardinamos sriubos, padažai ir mėsos patiekalai. Lapkočiai būna ploni ir tuščiaviduriai, todėl valgomi kartu su lapais.
Lapiniai salierai yra seniausia salierų forma: Viduržemio jūros regione jie buvo sukultūrinti pirmiausia, o gumbiniai ir lapkotiniai išvesti vėliau.
Pirmasis lapų derlius būna praėjus maždaug 50 dienų nuo daigų pasodinimo. Lapai atželia, todėl juos galima pjauti kelis kartus per sezoną. Priežiūrai šie salierai nereiklūs ir gerai auga net vazone.
Lapiniai salierai auginami iš šių veislių sėklų:
- ‘Jamny’ – greitai atželianti lapinių salierų veislė, atspari lapų ligoms. Per sezoną kiekviename kere užauga iki 230 smulkių lapelių. Sėklas tinka sėti tiesiai į dirvą.
- ‘Zwolse Krul’ – sena olandiška salierų veislė, kurios lapai iš išvaizdos beveik nesiskiria nuo garbanotųjų petražolių. Atskiriami jie pagal stiprų salierų kvapą.
- ‘Afina’ – salierų veislė lygiais, kvapniais lapais, tinkama auginti vazone ant palangės šaltuoju metų laiku. Pirmieji lapai nupjaunami jau po dviejų mėnesių nuo sėjos.
Kuo skiriasi salierų rūšys
Salierų rūšys skiriasi valgoma dalimi, auginimo trukme nuo daigų pasodinimo, reiklumu drėgmei ir tuo, kiek ilgai išlieka šviežias derlius:
| Savybė | Gumbiniai | Lapkotiniai | Lapiniai |
|---|---|---|---|
| Valgoma dalis | gumbas | lapkočiai | lapai |
| Iki derliaus | 140–160 dienų | 65–120 dienų | apie 50 dienų |
| Derlius | vieną kartą | vieną kartą | kelis kartus |
| Reiklumas drėgmei | didelis | labai didelis | nedidelis |
| Šviežias išlieka | kelis mėnesius | kelias savaites | iki 2 savaičių |
| Tinka | žiemai | salotoms, sultims | prieskoniui |
Salierų sėja ir daigų auginimas
Salierai Lietuvoje sodinami daigais, nes jų vegetacijos laikotarpis ilgas: tiesiai į dirvą pasėti gumbiniai ir lapkotiniai salierai iki rudens nesubręstų. Salierų sėklas daigams reikia sėti namuose, likus 2–3 mėnesiams iki sodinimo į lauką.
Kada sėti salierus Lietuvoje
Sėti salierus daigams pradedama vasario viduryje ir baigiama kovo pabaigoje. Į lauką salierų daigai sodinami gegužės antroje pusėje, todėl sėjos laikas priklauso nuo to, kiek ilgai kiekviena rūšis auga po pasodinimo.
Salierų sėjos ir derliaus nuėmimo laikas
| Salierų rūšis | Sėja daigams | Derliaus nuėmimas |
|---|---|---|
| Gumbiniai | vasario vidurys–kovo pradžia | spalis |
| Lapkotiniai | kovas | rugpjūtis–rugsėjis |
| Lapiniai | kovas | nuo liepos |
Sėjos laikas kiekvienai salierų rūšiai svarbus dėl skirtingų priežasčių:
- Gumbinių salierų sėklas reikia pasėti iki kovo pradžios. Pavėlavus kelias savaites, gumbai iki kasimo lieka smulkūs.
- Lapkotinių salierų derlius subręsta gerokai greičiau nei gumbinių, todėl sėti juos anksčiau nei kovą nėra prasmės. Ilgiau kambaryje laikomi jų daigai tik peraugtų.
- Lapiniai salierai kovą sėjami daigams arba gegužės viduryje tiesiai į lysvę. Daigais pasodintiems salierams pirmieji lapai užauga anksčiau.
Šiltnamiui skirti salierai sėjami keliomis savaitėmis anksčiau, nes po danga daigus galima sodinti dar prieš įšylant atviram gruntui. Pagal mėnulio fazes palankiausias salierų sėjos dienas rasite daržovių sodinimo kalendoriuje.
Kaip sėti salierų sėklas
Salierų sėklos sėjamos ant substrato paviršiaus, nes jos yra labai smulkios (viename grame jų būna 2000–3000) ir dygsta tik šviesoje.
- Paruoškite smulkų, purų substratą ir jį sudrėkinkite. Jei substratas grumstuotas, sėklos nukrenta tarp grumstelių per giliai ir nesudygsta.
- Mirkykite sėklas ne ilgiau kaip kelias valandas. Po kelių valandų vandenyje salierų sėklos sudygsta šiek tiek greičiau, tačiau išbuvusių jame pusdienį ar ilgiau daigumas sumažėja. Tada jas apdžiovinkite ant popieriaus, kad nesuliptų.
- Sumaišykite sėklas su sausu smėliu. Smėlyje sėklos pasiskirsto tolygiau, ir daigai neauga per tankiai.
- Išberkite sėklas ant paviršiaus ir neužberkite žemėmis. Tik lengvai prispauskite jas delnu, kad priglustų prie drėgno substrato.
- Drėkinkite substratą purkštuvu. Laistytuvo srovė nuplauna sėklas gilyn arba suneša į krūveles. Sudygusiems salierų daigams žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia, nes permirkusioje žemėje juos puola juodkojis.
- Uždenkite dėžutę stiklu ar plėvele. Taip substratas neišdžiūsta. Pasirodžius pirmiesiems daigams, dangą nuimkite.
- Pasėtas sėklas laikykite 18–21 °C temperatūroje. Sėklos sudygsta per 2–3 savaites. Ant radiatoriaus ar kitoje karštoje vietoje daigai pasirodo vėliau ir rečiau.
Salierų daigams tinkama temperatūra ir apšvietimas
Salierų daigai geriausiai auga 16–21 °C temperatūroje. Jei daigai 10 ar daugiau dienų būna vėsiau nei 13 °C, pasodinti į lauką salierai išleidžia žiedstiebius. Tada gumbas lieka smulkus ir lapkočiai sukietėja. Dėl to daigų negalima laikyti ant šaltos palangės ar nešildomoje verandoje, net jei dieną ten šilta.
Vasario ir kovo dienos salierams yra per trumpos, nes daigams reikia apie 16 valandų šviesos per parą. Dėl to nuo sudygimo įjungiamas papildomas apšvietimas, pavyzdžiui, fitolempa. Šiltoje patalpoje be lempos jauni salierai ištįsta, tampa blyškūs ir išvirsta.
Jei lempos nėra, salierų daigus geriau laikyti ant pietinės palangės ir šiek tiek vėsiau, 16–18 °C temperatūroje. Tada jie auga kompaktiškesni.
Salierų daigų pikavimas ir grūdinimas
Salierų daigai pikuojami, kai užauga 2,5–5 cm aukščio ir turi 2–3 tikruosius lapelius. Kiekvieną daigą reikia persodinti į atskirą 6–8 cm skersmens vazonėlį tokiame pat gylyje kaip anksčiau, nes užkastas augimo taškas gali supūti.
Be pikavimo galima apsieiti, jei salierų sėklos iš karto sėjamos po 2–3 į kiekvieną kasetės akutę. Kai jos sudygsta, užtenka palikti stipriausią daigą, o kitus nukirpti žirklėmis, nes juos išraunant pažeidžiamos ir šalia augančio saliero šaknys.
Salierų daigai grūdinami mažinant drėgmę. Kitų daržovių daigams tinkama 6–8 °C vėsa salierams per šalta.
Likus 7–10 dienų iki sodinimo, salierų daigus reikia laistyti rečiau, kad žemė vazonėliuose spėtų apdžiūti. Šiltomis dienomis daigus jau galima laikyti lauke: iš pradžių kelias valandas pavėsyje, vėliau visą dieną. Kol naktys vėsesnės nei 13 °C, vakare juos tenka parnešti vidun.
Salierų sodinimas į lauką
Į lauką salierų daigus galima persodinti tik užgrūdintus ir į iš anksto paruoštą lysvę. Jauni salierai jautrūs šalčiui, todėl per anksti pasodinti jie sustoja augti.
Kada sodinti salierus į lauką
Salierus sodinti į lauką galima gegužės antroje pusėje, kai praeina šalnų pavojus, o vėsų pavasarį geriau palaukti iki birželio pradžios. Pirmąsias savaites lysvę naktimis pravartu uždengti agroplėvele, nes po ja šilčiau ir salierai greičiau įsišaknija.
Geriausiai prigyja 10–12 cm aukščio salierai su 4–6 tikraisiais lapeliais. Jei daigai peraugę ir siekia daugiau nei 12 cm, lauke jie dažniau sužydi.
Kaip paruošti dirvą salierams
Dirva salierams turi būti derlinga, išlaikanti drėgmę, bet neužmirkstanti, o vieta – saulėta ar šiek tiek pavėsinga. Salierams reikia silpnai rūgščios dirvos, kurios pH yra 6–6,5, todėl rūgštesnę žemę iš rudens tenka pakalkinti.
Prieš sodinimą lysvę reikia sukasti 20–25 cm gyliu ir įterpti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo. Šviežias mėšlas netinka, nes dėl per didelio azoto kiekio gausiai auga lapai, o gumbas lieka smulkesnis.
Pagal sėjomainos taisykles salierų negalima sodinti ten, kur pernai augo morkos, petražolės, pastarnokai ar krapai. Šias daržoves ir salierus puola tos pačios ligos ir kenkėjai, kurie žiemoja dirvoje. Geri salierų kaimynai lysvėje yra kopūstai ir pomidorai, o morkų šalia jų sodinti nereikėtų.
Kaip sodinti salierų daigus
Kiek vietos palikti salierų daigams, priklauso nuo rūšies. Daugiausia jos reikia gumbiniams salierams.
Salierų sodinimo atstumai
| Salierų rūšis | Tarp augalų | Tarp eilių |
|---|---|---|
| Gumbiniai | 30–40 cm | 40–50 cm |
| Lapkotiniai | 25–30 cm | 40–45 cm |
| Lapiniai | 25–30 cm | 40–50 cm |
Lapkotinius salierus galima sodinti ir kvadratu, kas 23 cm į visas puses. Taip sodinamos geltonosios veislės, kurių lapkočiai šviesėja ir be uždengimo.
Salierų daigus geriausia sodinti debesuotą dieną arba vakare, kad jie nenuleiptų nuo saulės:
- Valandą prieš sodinimą palaistykite daigus. Drėgną šaknų gumulą lengviau išimti, ir jis nesubyra.
- Nesodinkite giliau, nei daigai augo vazonėlyje. Gumbinių salierų gumbas formuojasi dirvos paviršiuje, todėl, pasodinus per giliai, jis lieka smulkus.
- Apspauskite žemę aplink šaknis. Neturi likti oro tarpų, kuriuose jos džiūsta.
- Pasodintus salierus gausiai palaistykite. Vanduo turi sudrėkinti žemę iki pat šaknų gumulo apačios.
Salierų priežiūra
Salierų priežiūra trunka visą vasarą, nes derlius bręsta iki pat rudens. Salierai gerai auga tik tada, kai dirvoje tolygiai užtenka vandens ir maisto medžiagų.
Salierų laistymas
Salierus reikia laistyti taip, kad per savaitę 1 m² gautų apie 25 l vandens, įskaitant lietų. Dauguma salierų šaknų yra viršutiniame 15 cm dirvos sluoksnyje, todėl sausą vasarą jos greitai lieka be vandens.
Pradžiūvusią dirvą geriau vieną kartą gausiai permerkti, nei kasdien laistyti po truputį. Nuo nedidelio vandens kiekio dirva sušlampa tik kelių centimetrų gyliu, ir gilesnės šaknys lieka sausos. Karštomis dienomis dirvą geriausia drėkinti anksti ryte arba vakare, kad vanduo neišgaruotų. Tolygiausią drėgmę palaiko lašelinio laistymo sistema, nes vanduo patenka tiesiai prie šaknų, o lapai lieka sausi, todėl mažiau plinta lapų dėmėtligės.
Kai dirva tai išdžiūsta, tai vėl permirksta, salierams pritrūksta kalcio ir išsivysto juodoji širdelė. Jauni vidiniai lapai pajuoduoja ir supūva, o pažeisti nebeatsigauna. Juodosios širdelės pavojų mažina tolygus laistymas, o didina per gausus tręšimas azotu ir kaliu.
Salierų tręšimas
Salierus tręšti vasarą būtina nederlingoje dirvoje, nes jiems reikia daug maisto medžiagų. Jei prieš sodinimą į lysvę buvo įterpta komposto, trąšų reikia mažiau. Ekologiškai auginamiems salierams azoto trąšas pakeičia dilgėlių raugas, o kalio trąšas – medžio pelenai.
Kada ir kuo tręšti salierus
| Salierų augimo laikotarpis | Trąšos | Tikslas |
|---|---|---|
| 2–3 savaitės po pasodinimo | azoto trąšos, dilgėlių raugas | lapams augti |
| 6–8 savaitės po pasodinimo | kompleksinės trąšos | derliui augti |
| Vasarą 1–2 kartus | boro tirpalas ant lapų | nuo boro trūkumo |
| Nuo rugpjūčio | kalis, pelenai gumbiniams | gumbui bręsti |
Boro trūkumo požymiai priklauso nuo rūšies. Gumbinių salierų gumbas viduryje paruduoja ir tampa akytas, o lapkotinių salierų lapkočių odelė suskilinėja išilgai gyslų. Boro perteklius salierams taip pat kenkia, todėl tirpalo koncentracijos, nurodytos ant trąšų pakuotės, didinti negalima.
Salierų ravėjimas ir mulčiavimas
Salierus ravėti ypač dažnai reikia pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo, kai piktžolės lengvai užgožia jaunus augalus. Šalia stiebų piktžoles geriau rauti rankomis, nes kaplys gali pažeisti stiebus ir paviršines šaknis. Dėl tos pačios priežasties tarpueilius reikia purenti negiliai.
Salierų lysvę galima mulčiuoti kompostu, šiaudais ar nupjauta žole. Po storu sluoksniu dirva ilgiau išlieka drėgna, piktžolės auga lėčiau, nesusidaro pluta, todėl laistyti ir ravėti tenka rečiau. Prie pat stiebų reikia palikti nedidelį tarpą, kad jų pagrindas neliktų nuolat drėgnas, o gumbo viršus lieka atviras.
Gumbinių salierų lapų ir šaknų šalinimas
Gumbinių salierų lapus ir šonines šaknis tenka šalinti liepą ir rugpjūtį, kai gumbas sparčiausiai storėja. Tuo metu dirva aplink salierus neturi išdžiūti. Liepą reikia nulaužti išorinius lapus, kurie nusvyra ant žemės ar pagelsta, ir šoninius ūglius, išaugusius gumbo viršuje. Sveikų, stačių lapų geriau neskinti, nes jie maitina gumbą.
Rugpjūtį reikia atsargiai nukasti žemę nuo gumbo viršaus ir ranka nubraukti viršutinėje jo dalyje horizontaliai išaugusias šakneles. Tokių šaknelių susidaro daugiau, jei daigai buvo pasodinti per sekliai. Apatinių šaknų liesti nereikia, nes jomis salieras siurbia vandenį. Nuo šaknelių šalinimo gumbas neužauga didesnis, tačiau būna lygesnis, ir rudenį jį lengviau nuvalyti.
Kaip uždengti salierų stiebus nuo šviesos
Salierų stiebus nuo šviesos reikia uždengti likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, kai žaliųjų veislių lapkotiniai salierai užauga apie 30 cm aukščio. Anksčiau apvynioti salierai auga lėčiau. Stiebus reikia suimti į kuokštą ir laisvai surišti virvele po pat lapais, tada apsukti kartonu ar keliais laikraščio sluoksniais ir dar kartą perrišti. Lapai lieka virš kartono ar popieriaus, kad gautų šviesos.
Laistyti geriau tik prie žemės, nes sušlapęs popierius suminkštėja ir sulimpa, o po smarkaus lietaus permirkusį laikraštį reikia pakeisti sausu. Uždengti stiebai būna švelnesnio skonio, tačiau šiek tiek mažiau maistingi nei žali.
Salierų ligos ir kenkėjai
Pagrindinės salierų ligos apninka lapus, o jų sukėlėjai dažnai būna jau sėklose. Iš kenkėjų labiausiai kenkia lapus minuojanti salierinė minamusė, o gumbus gadina morkinės musės lervos.
Salierų ligos
Dauguma salierų lapų ligų plinta su vandens purslais, kol lapai po lietaus ar laistymo nespėja nudžiūti.
Septoriozė (lapų dėmėtligė) lauke auginamiems salierams kenkia labiausiai. Ant senesnių apatinių lapų atsiranda smulkių gelsvų dėmių, kurios didėja ir ruduoja. Jose matyti juodų taškelių, primenančių pipirų grūdelius. Vėliau dėmės išplinta ir ant lapkočių, o palankiomis sąlygomis liga sunaikina visą lapiją. Septoriozė plinta, kai oras šiltesnis nei 21 °C ir lapus drėkina lietus ar rasa. Ligos sukėlėjas išlieka nesuirusiose augalų liekanose ir sėklose, tačiau sėklose jis per dvejus metus žūva, todėl senesnes sėklas sėti saugiau.
Cerkosporozės dėmės iš pradžių būna smulkios ir gelsvos, vėliau tampa oranžiškai rudos, išdžiūsta ir užauga iki 1 cm ar didesnės. Nuo septoriozės šią ligą galima atskirti iš to, kad jos dėmėse nėra juodų taškelių. Cerkosporozė labiausiai išplinta per lietingus 15–30 °C šilumos orus su gausia rasa. Jos sukėlėjas į daržą patenka su sėklomis ir peržiemoja augalų liekanose.
Bakterinės dėmėtligės dėmės būna apvalios, ryškiai geltonos, vėliau jų vidurys paruduoja, o aplink lieka geltonas apvadas. Šios ligos bakterijos į daržą dažniausiai patenka su sėklomis.
Salierų mozaikos virusas lapuose sukelia ryškiai geltoną margumą, lapai raukšlėjasi ir deformuojasi, o augalai skursta. Virusą platina amarai, ypač gluosninis-morkinis. Mozaika yra nepagydoma, todėl sergančius salierus reikia išrauti, kol amarai neišnešiojo viruso į sveikus augalus.
Miltligė ant lapų palieka baltą miltuotą apnašą, kuri pamažu padengia visą lapą. Labiausiai ji išplinta tankiai pasodintuose salieruose drėgnomis vasaros dienomis.
Salierų kenkėjai
Salierų lapus pažeidžia minamusė, amarai ir tripsai, šaknis ir gumbus graužia morkinės musės lervos, o šliužai kenkia ir lapams, ir gumbams.
Salierinės minamusės baltos lervos būriais minuoja lapus, kuriuose atsiranda didelių šviesiai žalių dėmių. Vėliau šios dėmės paruduoja bei sudžiūsta, ir dėl to lapai atrodo lyg apdegę. Per metus būna bent dvi minamusės kartos, o lapus jos pažeidžia nuo gegužės iki rudens. Pavojingiausia yra pirmoji karta, nes stipriai pažeisti jauni salierai lieka smulkūs ir būna kartūs.
Morkinės musės lervos graužia salierų šaknis ir gumbus, ant kurių lieka rūdžių spalvos randų ir vingiuotų urvelių. Gumbo viduje randama iki 9 mm ilgio gelsvai baltų lervų. Lietuvoje pirmosios musės pasirodo obelų žydėjimo metu, gegužės antroje pusėje, o antroji karta kiaušinėlius deda rugpjūtį–rugsėjį. Morkos šiai musei yra patrauklesnės, todėl salierai nukenčia rečiau.
Gluosninis-morkinis amaras yra žalsvas, iki 2,6 mm ilgio vabzdys, kuris čiulpia salierų lapų sultis. Jo kiaušinėliai peržiemoja ant gluosnių, o sparnuoti amarai į daržus atskrenda gegužę ir birželį, ypač sausais, saulėtais orais. Stipriai apniktų salierų lapai deformuojasi ir blizga nuo lipnių išskyrų, o augalai skursta.
Tripsai (dar vadinami tripiais) salierams retai padaro didelės žalos. Šie smulkūs vabzdžiai slepiasi augalo viduryje, tarp jaunų lapkočių, ir lapuose palieka blyškių taškelių bei sidabriškų dėmelių.
Šliužai drėgnomis vasaromis apgraužia jaunų salierų lapus, o vėliau išėda ertmes gumbuose. Tokie pažeisti gumbai žiemą prasčiau laikosi.
Kaip apsaugoti salierus nuo ligų ir kenkėjų
Kad salierai mažiau sirgtų lapų ligomis, reikia sėti sveikas sėklas ir nesodinti daigų per tankiai, nes tarp retesnių augalų lapai greičiau nudžiūsta. Rudenį augalų liekanas būtina pašalinti iš lysvės arba giliai užkasti, o toje pačioje vietoje salierų vėl nesodinti anksčiau nei po 3–4 metų.
Nuo minamusės ir morkinės musės salierus galima apsaugoti tinkleliu nuo vabzdžių, užtiestu iškart po pasodinimo ir paliktu iki rudens. Jį reikia derinti su sėjomaina, nes kitaip iš dirvoje peržiemojusių lėliukių išsiritusios musės liktų uždarytos po tinkleliu. Jei minų jau atsirado, pažeistas lapų dalis geriau nuskinti, kol lervos dar lapuose.
Salierų derliaus nuėmimas
Salierų derlių reikia nuimti laiku, nes pavėluotai nupjauti lapkotiniai salierai tampa gyslėti, o sušalusių gumbų nebegalima ilgai laikyti.
Kada nuimti salierus
- Lapinių salierų pirmieji lapai užauga liepą, o vėliau juos pjauti tinka kaskart, kai jie atželia, iki pat šalnų.
- Lapkotinius salierus galima pjauti rugpjūtį ir rugsėjį, kai lapkočiai būna stori, tvirti ir traškūs. Pradėjus gelsti lapams, delsti nereikia.
- Gumbinius salierus reikia kasti spalio antroje pusėje, kai gumbai užauga 8–12 cm skersmens. Ilgai laikyti skirtų gumbų negalima palikti lysvėje per stipresnes šalnas, nes jie užšąla jau nuo −1 °C temperatūros.
Kaip nukasti gumbinius salierus
Gumbinius salierus geriausia kasti sausą dieną šakėmis, įsmeigus jas šiek tiek toliau nuo gumbo, nes per įpjovas ir įbrėžimus gumbas sandėlyje greičiau genda. Iškastų salierų lapus reikia nupjauti taip, kad virš gumbo liktų trumpi, 1–2 cm, lapkočių galiukai. Žemes nuo gumbų užtenka nukratyti, plauti jų nereikia, o smulkias šakneles galima nukirpti.
Kaip nupjauti lapkotinius ir lapinius salierus
Lapkotinius salierus galima nupjauti visus iš karto prie pat žemės arba skinti po kelis išorinius lapkočius, paliekant vidinius toliau augti. Taip derlius renkamas iki pirmųjų šalnų.
Lapinius salierus geriausia pjauti 2–3 cm aukštyje, virš augimo taško, kad iš širdelės ataugtų nauji lapai. Prieš šalnas kelis lapinius salierus galima iškasti su žemės gumulu ir persodinti į vazoną ant šviesios palangės.
Salierai žiemai
Žiemai salierų gumbai rūsyje išsilaiko iki pavasario, o stiebai ir lapai šviežumą praranda per kelias savaites, todėl juos geriau užšaldyti arba išdžiovinti.
Kaip laikyti gumbinius salierus žiemą
Gumbinius salierus žiemą geriausia laikyti rūsyje, kur būna apie 0 °C temperatūra ir 95–99 % oro drėgmė. Tokiomis sąlygomis sveiki gumbai išsilaiko 6–8 mėnesius, o šiltesniame nei 1 °C rūsyje per pusmetį jų sugenda daug daugiau.
Gumbus reikia sudėti į dėžes ir apiberti drėgnu smėliu, durpėmis ar kokoso pluoštu, kad jie nesuvystų. Šalia obuolių ir kriaušių jų laikyti negalima, nes šių vaisių išskiriamas etilenas juos sukietina.
Kelias savaites gumbai išsilaiko ir šaldytuvo daržovių stalčiuje. Kai jų užauga daugiau, nei telpa rūsyje, juos galima supjaustyti kubeliais, trumpai blanširuoti ir užšaldyti arba plonais griežinėliais išdžiovinti džiovyklėje.
Salierų stiebai žiemai
Salierų stiebai šaldytuve išlieka traškūs 2–4 savaites, jei yra įvynioti į sudrėkintą popierinį rankšluostį arba sudėti į maišelį su keliomis skylutėmis. Obuolių kaimynystėje stiebai ir jų lapai greitai pagelsta.
Ilgesniam laikui stiebus geriausia užšaldyti. Juos reikia supjaustyti maždaug 2,5 cm gabalėliais, 3 minutes blanširuoti verdančiame vandenyje, greitai atvėsinti, nusausinti ir sudėti į maišelius ar dėžutes. Taip paruošti stiebai šaldiklyje išsilaiko iki metų. Atšildyti jie suglemba, todėl juos dedama tik į sriubas ir troškinius.
Džiovinamus stiebus reikia 2–3 minutes blanširuoti ir 10–16 valandų laikyti džiovyklėje 60 °C temperatūroje, kol jie tampa labai trapūs. Sandariai uždarytuose induose jie nepraranda kokybės 6–12 mėnesių.
Lapiniai salierai žiemai: šaldymas ir džiovinimas
Lapinius salierus žiemai galima išdėlioti plonu sluoksniu ant popieriaus pavėsyje, ir per 5–10 dienų jie išdžiūsta. Džiovyklėje, 35–46 °C temperatūroje, tai užtrunka vos kelias valandas. Saulėje lapai praranda spalvą ir kvapą. Gerai išdžiūvę jie lengvai trupa tarp pirštų.
Džiovintus lapus reikia laikyti sandariuose induose tamsioje vietoje ir sunaudoti per 6–12 mėnesių. Nesmulkinti lapai kvapą išlaiko ilgiau, todėl juos geriau sutrinti tik prieš pat naudojimą.
Šviežius lapus galima nuplauti, nusausinti, supjaustyti ir užšaldyti maišeliuose arba ledukų formelėse su trupučiu vandens. Atitirpę lapai būna suglebę, tad juos geriau dėti į sriubas ir padažus.
Salierų druska
Salierų druska gaminama iš 2 dalių smulkiai supjaustytų šviežių lapų ir 1 dalies stambios druskos pagal tūrį. Mišinį reikia ištrinti rankomis, kad lapai pasiskirstytų tolygiai, paskleisti plonu sluoksniu ant kepimo popieriaus ir 36–48 valandas džiovinti kambario temperatūroje, kas 12 valandų pamaišant. Sandariame inde salierų druska išlieka aromatinga apie 2 mėnesius. Ją galima berti į sriubas, salotas ir mėsą vietoj paprastos druskos.
Marinuoti, konservuoti ir rauginti salierai
Salierus žiemai galima marinuoti, konservuoti ir rauginti, tačiau saugūs ne visi būdai:
- Marinuoti salierai – ruošiami pagal patikrintą receptą, nemažinant jame nurodyto acto kiekio, nes nuo jo priklauso, ar marinatas bus pakankamai rūgštus.
- Konservuoti salierai – konservuojami tik su actu, pavyzdžiui, daržovių mišrainėse. Vienų salierų, užpylus vandeniu ar sūrymu, konservuoti nepatartina, nes patikrinto būdo juos saugiai sterilizuoti namuose nėra.
- Rauginti salierai – gaminami sūryme arba kartu su kopūstais ir morkomis.
Salierų paruošimas ir patiekalai
Salierus galima valgyti žalius, virtus ir keptus. Žali jie yra traškūs ir stipresnio skonio, o išvirti ar iškepti tampa švelnesni ir saldesni.
Kaip paruošti salierų gumbą, stiebus ir lapus
Salierų gumbą patogiausia lupti aštriu peiliu, nes jo paviršius yra gumbuotas ir raukšlėtas, o skustuku tokią odelę nulupti sunku. Nupjovus gumbo viršų ir apačią, jį reikia pastatyti ant plokščios pusės ir nupjaustyti odelę iš viršaus žemyn. Kartu su odele reikia išpjauti rudas dėmes ir šaknelių raukšles, kad liktų tik baltas minkštimas.
Nuluptas ir supjaustytas gumbas ore greitai paruduoja. Kad gabalėliai nepatamsėtų iki gaminimo, juos rekomenduojama sudėti į šaltą vandenį su citrinos sultimis arba actu (1 valgomasis šaukštas stiklinei vandens). Košei gabalėlius reikia virti 15–20 minučių, kol jie visiškai suminkštės.
Salierų stiebus prieš gaminant reikia atskirti vieną nuo kito ir nuplauti, nes prie jų pagrindo dažnai lieka žemių. Išoriniai stiebai būna storesni ir gyslėti, todėl gyslas patogu nuimti daržovių skustuku, braukiant juo išilgai stiebo. Vidinius stiebus galima valgyti nelupus, nes jie yra švelnūs.
Salierų lapus geriausia smulkinti prieš pat dedant į patiekalą, kad jie neprarastų aromato. Jauni lapai yra skanūs salotose, o senesni, stipresnio skonio, – sriubose ir troškiniuose.
Ką gaminti iš salierų
- Salierų salotoms žalią gumbą reikia sutarkuoti, o stiebus plonai supjaustyti. Prie jų dažniausiai dedama obuolių, morkų, graikinių riešutų, ananasų ar vištienos.
- Sriubose, troškiniuose ir padažuose smulkinti salierai kartu su svogūnais ir morkomis sudaro skonio pagrindą. Iš gumbo dar verdama trinta salierų sriuba.
- Keptiems salierams gumbo kubelius ar griežinius reikia apšlakstyti aliejumi, pagardinti prieskoniais ir kepti orkaitėje 200 °C temperatūroje 20–30 minučių.
- Salierų košei išvirtas gumbas sutrinamas su sviestu ir pienu, vienas arba kartu su bulvėmis.
- Sultims ir kokteiliams dažniausiai naudojami lapkotinių salierų stiebai, kuriuos skanu derinti su obuoliais, agurkais ar citrina.
- Pesto galima sutrinti iš salierų lapų, o džiovinti lapai, sėklos ir salierų druska naudojami kaip prieskoniai.
Salierų nauda sveikatai
Didžiausia salierų nauda sveikatai – vitaminas K, kalis ir mažas kalorijų kiekis. Daugiau vitamino K ir kalio turi salierų gumbai, o mažiau kalorijų – stiebai.
Salierų maistinė vertė ir vitaminai
Salierų stiebuose yra apie 95 % vandens, o 100 g jų turi tik 14 kcal, todėl tai mažos energinės vertės maistas.
Salierų maistinė vertė (100 g)
| Medžiaga | Salierų stiebai | Salierų gumbai |
|---|---|---|
| Energinė vertė | 14 kcal | 42 kcal |
| Skaidulos | 1,6 g | 1,8 g |
| Vitaminas K | 29 µg | 41 µg |
| Folatai | 36 µg | 8 µg |
| Kalis | 260 mg | 300 mg |
| Fosforas | 24 mg | 115 mg |
| Vitaminas C | 3 mg | 8 mg |
100 g salierų stiebų turi beveik 40 % paros vitamino K normos, o 100 g gumbų – apie 55 %.
Kuo salierai naudingi organizmui
Vitaminas K padeda palaikyti normalų kraujo krešėjimą ir normalią kaulų būklę. Kaulams ir dantims reikalingas ir fosforas, kurio daugiausia yra salierų gumbuose. Gumbuose gausu kalio, kuris reikalingas normaliam kraujospūdžiui palaikyti.
Salierų stiebuose gausiau folatų. Folatai padeda mažinti nuovargį, o nėštumo metu jie reikalingi motinos audiniams augti.
Norintys sulieknėti salierų gali valgyti daug, nes juose mažai kalorijų ir daug vandens. Traškius stiebus galima graužti vietoj kaloringų užkandžių, o salierų sriuba sotina, nors kalorijų turi nedaug.
Salieruose yra flavonoidų apigenino ir luteolino, kurie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis. Mokslininkai tiria, ar šie junginiai gali mažinti kraujospūdį ir slopinti uždegimą.
Salierų sulčių nauda
Salierų sultys yra greitas būdas gauti daugiau vitamino K, kalio ir folatų, nes vienai stiklinei išspausti reikia kelis kartus daugiau stiebų, nei žmogus paprastai suvalgo per kartą. Karštą dieną jomis galima gerai numalšinti troškulį. Spaudžiant stiebus sulčiaspaude, beveik visos skaidulos lieka išspaudose, todėl norint gauti ir skaidulų, juos geriau sutrinti trintuvu ir gerti kokteilį.
Per dieną pakanka vienos stiklinės salierų sulčių. Geriausia jas išgerti šviežiai išspaustas, nes ilgiau stovėdamos jos praranda skonį ir dalį vitaminų.
Dažniausiai užduodami klausimai apie salierus
Pabaigai
Savų salierų sėklos subręsta tik antraisiais metais. Pakanka rudenį atidėti kelis sveikus gumbus prie žiemos atsargų ir pavasarį, praėjus stiprioms šalnoms, juos vėl pasodinti į lysvę. Vasarą jie sužydi, o sėklas galima rinkti, kai paruduoja didžiausi skėčiai. Skirtingų rūšių salierai tarpusavyje kryžminasi, todėl sėkloms geriau auginti tik vienos veislės augalus. Hibridinės F1 veislės tam netinka, nes jų palikuonys skiriasi nuo motininių augalų.
Salierų daigai ant palangės užima vietą ilgiau nei daugumos daržovių, todėl ateinančio sezono daržo planą verta sudaryti iš anksto. Taip lengviau apskaičiuoti, kiek vietos liks pomidorams, paprikoms ir kitoms daržovėms.
Atnaujinta: 2026-11-01