Burokėlių auginimas – kaip užauginti saldų ir sultingą derlių
Valgomieji burokėliai (lot. Beta vulgaris) yra viena universaliausių šakniavaisinių daržovių, vertinama dėl maistinės vertės, sodraus skonio bei ilgo išsilaikymo žiemą. Lietuvos daržuose auga ne tik tradiciniai raudonieji, bet ir geltonieji, baltieji bei dryžuotieji burokėliai, taip pat lapiniai – mangoldai.
Saldūs ir sultingi burokėliai užauga laiku pasėjus sėklas į purią, neutralios reakcijos dirvą ir išretinus sudygusius daigus, nes sutankėję augalai lieka smulkūs. Vasarą juos reikia tolygiai laistyti bei tręšti, o rudenį derlių būtina nuimti iki stiprių šalnų, kad šakniavaisiai nenušaltų.
Burokėlių veislės
Burokėlių veislės skirstomos į tipus pagal šakniavaisio formą: Lietuvoje auginami apvalūs Bordo ir Detroit, plokšti Egipto bei pailgi cilindriniai burokėliai. Nuo formos priklauso ir tai, kaip šakniavaisis auga dirvoje. Apvalių burokėlių po žeme dažnai būna tik apatinis trečdalis ar pusė, o cilindriniai leidžiasi gilyn ir kartu kyla virš paviršiaus, todėl kiekvienam tipui tinka kitokia dirva, atstumai tarp augalų ir rovimo laikas. Tos pačios formos veislės dar skiriasi ankstyvumu, minkštimo spalva ir saldumu. Ankstyvosios skirtos vasaros stalui, o vėlyvesnės – laikymui žiemą.
Apvalūs Bordo tipo burokėliai
Bordo tipo burokėliai užaugina stambią, vešlią lapiją ir didelius apvalius šakniavaisius, kuriuos galima valgyti šviežius, perdirbti bei ilgai laikyti. Šiam tipui priklauso dauguma lietuviškos selekcijos veislių, kurių šakniavaisiai rūsyje išlieka kokybiški iki naujo derliaus.
Daržuose paplitusios Bordo tipo burokėlių veislės subręsta panašiu laiku, bet skiriasi lapijos dydžiu, atsparumu ligoms ir sėklų kamuolėlių tipu:
‘Kamuoliai 2’ – vidutinio ankstyvumo daugiasėklė burokėlių veislė tamsiai žalia lapija ir apvaliais, apie 305–320 g sveriančiais šakniavaisiais. Sultingą, tamsiai raudoną jų minkštimą galima valgyti šviežią, konservuoti bei palikti atsargoms.
‘Kamuoliai’ – universali burokėlių veislė, kurios šakniavaisių dydį reguliuoja augalų tankumas: plačiau išretinti burokėliai užauga stambesni. Kadangi koncentriniai žiedai ryškėja tiek peraugusiuose, tiek per anksti nuimtuose šakniavaisiuose, vienodžiausią minkštimą turi laiku nurauti burokėliai. Lapija atspari ligoms, o šakniavaisius retai pažeidžia paprastosios rauplės.
‘Vytėnų bordo’ – burokėlių veislė vienodo dydžio, plokščiai apvaliais ar beveik rutuliškais šakniavaisiais, kurių minkštimas būna intensyviai raudonas. Ji yra atspari netikrajai miltligei.
‘Joniai’ – lietuviška dvisėklė burokėlių veislė smulkiais lapais ir lapkočiais. Kadangi 60–80 % jos sėklų kamuolėlių išaugina ne daugiau kaip du daigus, retinti tenka mažiau. Šakniavaisiai su lygia odele, maža skrotele ir plona pagrindine šaknimi lengvai nuvalomi, be to, jie atsparūs sausroms bei paprastosioms rauplėms.
‘Bordo 237’ – sena rusiška daugiasėklė burokėlių veislė, kurios augalai ištvermingi permainingais orais, nors šakniavaisiai turi didelę skrotelę ir storoką pagrindinę šaknį.
Apvalūs Detroit tipo burokėliai
Detroit tipo burokėliai užauga lygūs bei apvalūs: pagrindinė šaknis plona, lapija vidutinio dydžio arba smulki. Daugumos veislių minkštimas yra vienodai tamsus, todėl koncentriniai žiedai vos matomi. Nedidelę skrotelę turinčius, vienodo dydžio šakniavaisius lengva nuvalyti, pjaustyti bei konservuoti. Prie šio tipo priskiriama ir dauguma hibridų F1.
Detroit tipo burokėlių veislės labiausiai skiriasi ankstyvumu – nuo labai ankstyvų, skirtų vasarai, iki vidutinio vėlyvumo, tinkamų laikyti žiemą:
‘Wodan’ F1 – labai ankstyva olandiška hibridinė burokėlių veislė, skirta pirmajam derliui ir užauginanti apvaliai ovalius šakniavaisius. Jos silpnoji vieta yra rauplės, kurios sausą vasarą dažnai pažeidžia šakniavaisius lengvuose, rūgštesniuose dirvožemiuose, todėl šią veislę geriau sėti neutralioje, laistomoje dirvoje.
‘Boltardy’ – ankstyva, lengvai apdulkinama burokėlių veislė, kurios augalai lėtai išleidžia žiedynstiebius, tad ją galima sėti anksti, kol dirva dar vėsi. Iš surinktų sėklų užauga tokie pat augalai, todėl jas galima rinktis patiems. Veislė yra daugiasėklė – pasėlį reikia retinti.
‘Detroit 2’ – vidutinio ankstyvumo burokėlių veislė, per 85–95 dienas užauginanti tamsiai raudonus šakniavaisius, tinkamus vartoti vasarą, rudenį bei sandėliuoti.
‘Pablo’ F1 – olandiška vidutinio ankstyvumo hibridinė burokėlių veislė, kuri anksti įgauna formą ir spalvą: 50 mm skersmens burokėlius galima rauti jau po 50 dienų, o nenurauti jie užauga iki įprasto dydžio ir nesumedėja. Minkštimas būna be žiedų, statūs lapai lengvai nupjaunami.
‘Boro’ F1 – olandiška vidutinio ankstyvumo hibridinė burokėlių veislė labai stambia lapija, atspari sausrai, cerkosporozei bei alternariozei. Jos minkštime nesusidaro kietų pluoštinių žiedų, todėl žiemą laikomi šakniavaisiai išlieka minkšti.
‘Bonel’ – vokiška vidutinio ankstyvumo burokėlių veislė, kuri yra iš dalies vienasėklė, todėl pasėlį retinti lengviau. Vidutinio dydžio šakniavaisiai turi lygią, blizgančią odelę bei raudoną minkštimą be žiedų. Veislė yra vidutiniškai atspari rauplėms ir tinka ankstyvam derliui, perdirbimui bei laikymui.
‘Kestrel’ F1 – japoniška vidutinio vėlyvumo hibridinė burokėlių veislė, išsiskirianti dideliu cukringumu ir vidutiniu atsparumu cerkosporozei bei miltligėms. Jaunus šakniavaisius galima rauti anksti, tačiau ilgam laikymui juos reikia nuimti visiškai subrendusius.
Plokšti Egipto tipo burokėliai
Egipto tipo burokėlių šakniavaisiai būna plokščiai apvalūs, didžiąja dalimi išsikiša virš dirvos paviršiaus ir tinka vasaros bei rudens derliui. Nepaisant pavadinimo, šis tipas yra išvestas Vokietijoje XIX a. ir nuo seno vertinamas kaip vienas ankstyviausių. Plokšti šakniavaisiai plečiasi į šonus, todėl juos reikia sėti rečiau.
Užsienio selekcijos veislės išsiskiria greitu derliumi, o lietuviškos – ištverme sausroje bei ilgu laikymu žiemą:
‘Egipski’ (dar vadinama ‘D’Egypte’) – derlinga ankstyvoji burokėlių veislė disko formos šakniavaisiais, sveriančiais 100–300 g, kurių paskirtis priklauso nuo sėjos laiko. Pasėti balandžio viduryje, burokėliai ryšeliams tinka jau po 55 dienų, o pasėti gegužės pabaigoje ar birželį užauga žiemos atsargoms. Veislę lengva atpažinti iš žalių lapų su raudonomis gyslomis bei storais raudonais lapkočiais. Tamsiai raudoname burokėlių minkštime matyti neryškūs šviesesni žiedai.
‘Ainiai’ – lietuviška vidutinio ankstyvumo burokėlių veislė, kurios plokščiai apvalūs šakniavaisiai turi rausvai pilką, blizgančią odelę ir vidutiniškai sveria 305 g. Net 90 % derliaus sudaro prekiniai burokėliai. Žiemą jie labai gerai išsilaiko tiek sandėliuose, tiek kaupuose.
‘Rikiai’ – lietuviška vidutinio ankstyvumo burokėlių veislė, kuri priskiriama Egipto tipui, nors jos šakniavaisiai būna pailgesni, elipsės formos. Veislė yra dvisėklė (apie 75 %) ir atspari sausroms. Burokėliai sveria 280–300 g, o jų minkštimas sultingas ir tamsiai raudonas.
Pailgi cilindriniai burokėliai
Cilindriniai burokėliai užauga ilgi ir vienodo skersmens: augalus galima sodinti tankiai, o šakniavaisius patogu pjaustyti riekelėmis, tad šie burokėliai ypač tinka konservuoti. LAMMC rekomenduoja juos auginti 20 cm aukščio lysvėse. Kadangi viršutinė šakniavaisio dalis iškyla virš žemės ir jos neapsaugo dirva, rudenį cilindrinius burokėlius reikia nurauti pirmiausia, prieš šalnas.
Cilindrinės burokėlių veislės skiriasi šakniavaisio ilgiu: pusiau ilgieji užauga 15–20 cm, o ilgiesiems, siekiantiems 20–30 cm, reikia ypač giliai įdirbtos, purios dirvos:
‘Ilgiai’ – lietuviška vidutinio ankstyvumo burokėlių veislė, užauginanti pusiau ilgus, apie 13 cm ilgio ir 5 cm skersmens šakniavaisius. Dauguma (apie 80 %) sėklų kamuolėlių turi po dvi sėklas, todėl daigai sudygsta ne tokiais tankiais kuokštais. Ryškiai raudoname, kartais violetinio atspalvio minkštime matyti šviesesni žiedai. Žiemą šakniavaisiai išsilaiko vidutiniškai.
‘Cylindra’ – sena danų burokėlių veislė 15–20 cm ilgio ir 4–7 cm skersmens šakniavaisiais, kurių tamsiai raudonas minkštimas ir išvirtas išlieka ryškus. Veislė atspari rauplėms, tačiau ilgai nesilaiko, todėl ją geriau skirti perdirbimui.
‘Opolski’ – lenkiška vidutinio vėlyvumo burokėlių veislė, per 110–115 dienų užauginanti iki 20 cm ilgio ir 4–8 cm skersmens šakniavaisius, kurie iki pusės išsikiša iš žemės. Karmino raudonumo, beveik be žiedų burokėliai sandėlyje išbūna iki kovo.
‘Giliai’ – naujausia lietuviška burokėlių veislė, 2024 m. įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Per 120–130 dienų jos šakniavaisiai užauga 20–25 cm ilgio bei 5,5–7,5 cm skersmens. Minkštime matyti tik neryškūs žiedai.
Geltonieji, baltieji ir dryžuotieji burokėliai
Burokėlių spalvą suteikia vandenyje tirpūs pigmentai betalainai: raudonai violetiniai betacianinai ir geltoni betaksantinai. Geltonuosiuose burokėliuose vyrauja betaksantinai, o baltuosiuose abiejų pigmentų beveik nėra, todėl šie šakniavaisiai nedažo kitų patiekalo produktų. Daugiausia pigmento susikaupia audiniuose, kuriais šakniavaisiu juda vanduo ir maisto medžiagos. Jie išsidėstę ratu, todėl pjūvyje kaitaliojasi tamsesni ir šviesesni koncentriniai žiedai.
Spalvotųjų burokėlių veislės skiriasi ne tik spalva, bet ir kulinarinėmis savybėmis:
‘Boldor’ F1 – olandiška vidutinio ankstyvumo hibridinė burokėlių veislė, per 105 dienas užauginanti vienodus, lygia odele padengtus šakniavaisius ryškiai geltonu, saldžiu minkštimu. Tvirta, vešli jos lapija mažai pažeidžiama ligų.
‘Burpee’s Golden’ – laisvai apdulkinama geltonųjų burokėlių veislė, pavadinta ją išplatinusios amerikiečių bendrovės „Burpee“ vardu. Oranžinės odelės šakniavaisiai verdant pagelsta ir išlieka švelnaus skonio net užaugę stambūs. Sėklos dygsta prasčiau, todėl sėti reikia tankiau.
‘Albina Vereduna’ – sena olandiška baltųjų burokėlių veislė sniego baltumo šakniavaisiais, obuolių žalumo lapais ir švelnaus skonio minkštimu be žemiško prieskonio. Augalai atsparūs cerkosporozei.
‘Chioggia’ – itališka dryžuotųjų burokėlių veislė iš Venecijos apylinkių, kurios minkštime kaitaliojasi rausvi bei balti žiedai. Veislė ankstyva: šakniavaisiai subręsta per 55–65 dienas. Dryžiai yra pagrindinė šios veislės puošmena, tačiau verdant jie išblunka. Norint juos išsaugoti, burokėlius reikia kepti sveikus ir pjaustyti tik prieš patiekiant.
Vienasėklės burokėlių veislės
Burokėlių sėklos yra sudėtinės: kiekvienas kamuolėlis susideda iš kelių suaugusių vaisių, tad iš jo išdygsta 2–4 daigai. Vienasėklių veislių kamuolėlyje būna tik viena sėkla – dėl to daigai sudygsta pavieniui ir retinti beveik nereikia, nors kartais išauga ir du daigai. Ši savybė paveldima recesyviai: vienasėklė sėkla subręsta tik ant vienasėklio motininio augalo, todėl tokios veislės dažnai kuriamos kaip hibridai F1.
Vienasėklės burokėlių veislės būna apvalios bei pailgos, tinkamos tiek mažiems burokėliams, tiek žiemos atsargoms:
‘Solo’ F1 – ankstyva, apvali hibridinė burokėlių veislė lygia odele ir tamsiai raudonu, saldžiu minkštimu. Veislė atspari cerkosporozei, jos šakniavaisius galima nuimti mažus arba palikti subręsti.
‘Moneta’ F1 – apvali hibridinė burokėlių veislė, kurios augalai ilgai neišleidžia žiedynstiebių, todėl derlių galima nuimti ilgesnį laikotarpį. Veislė ypač tinka smulkiems ankstyviems burokėliams auginti. Jos šakniavaisiai užauga vienodo dydžio ir tamsiai raudoni.
‘Monorubra’ – vidutinio vėlyvumo burokėlių veislė pailgais šakniavaisiais (180–350 g), kurių tamsiai raudoname minkštime žiedų nėra. Sandėlyje jie išsilaiko visą žiemą.
Kada sėti burokėlius Lietuvoje
Burokėlių sėjos laikas priklauso nuo dirvos temperatūros ir numatomos derliaus paskirties. Ankstyvam vasaros vartojimui sėklos beriamos pavasario pradžioje, vos pasitraukus šalnoms, o žieminiam saugojimui sėja nukeliama į šiltesnį vėlyvo pavasario periodą. Sėjant tokia tvarka, vėlesnės sėjos daigai rečiau patiria ilgesnį šaltį po sudygimo – būtent tada kyla rizika, kad burokėliai pirmaisiais metais sužydės, užuot suformavę šakniavaisius.
Tikslią sėjos datą rasite sodinimo kalendoriuje, o prieš sėjant papildomai patikrinkite realią dirvos temperatūrą lauke. Vakarų ir pietų rajonuose, kur dirva sušyla greičiau, sėti galima anksčiau – kai naktimis nusistovi pastovi teigiama temperatūra, sėklos sudygsta per 10 dienų.
Kada sėti burokėlius pagal dirvos temperatūrą
Burokėlių sėklos dygsta ir vėsioje dirvoje, tačiau kuo šiltesnė žemė, tuo greičiau ir tolygiau pasirodo daigai.
- Burokėlius galima sėti, kai dirva įšyla iki 5–7 °C.
- Greitesniam dygimui geriausia, kai temperatūra siekia 10 °C ir daugiau – tada sėklos sudygsta per 5–8 dienas.
- Šaltoje dirvoje sėklos dygsta lėčiau – iki 2–3 savaičių.
- Per drėgnoje dirvoje sėklos sudygsta prasčiau.
- Patogus gamtos ženklas sėjai – sužaliavusios ievos.
Labai anksti pasėti burokėliai dėl lėto dygimo dažnai neaplenkia vėliau pasėtų – vasarą jų augimas susilygina. Skubėti nereikia ir dėl sužydėjimo rizikos. Burokėlis yra dvimetis augalas: pirmais metais jis užaugina šakniavaisį, antrais – žiedynstiebį su sėklomis. Pavojingiausia, kai jaunus daigus 2–3 savaites veikia žemesnė nei 10 °C dienos temperatūra. Pačiai ankstyviausiai sėjai geriausia rinktis žydėjimui atsparias veisles, pavyzdžiui, ‘Boltardy’.
Burokėlių sėjos laikas pagal mėnesius
Lietuvoje burokėlius galima sėti nuo balandžio vidurio iki liepos pradžios, o tinkamiausias mėnuo priklauso nuo to, kada planuojate nuimti derlių.
- Balandžio pabaiga – galima pradėti sėją, jei dirva pakankamai įšilusi.
- Gegužė – pagrindinis ir saugiausias sėjos laikotarpis: dirva jau šilta, sėklos sudygsta greitai, o derlius tinka valgyti vasarą bei rudenį, perdirbti ir saugoti.
- Birželio pradžia – tinka vėlesniam derliui ar laikymui.
- Birželio pabaiga–liepos pradžia – paskutinė sėja, kuriai tinka greitai, per 55–65 dienas subręstančios veislės.
Birželį pasėtų burokėlių derlius ilgiau išsilaiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, iki rudens šakniavaisiai nespėja peraugti, o didesni nei 7–8 cm skersmens burokėliai sukietėja bei sumedėja. Antra, jie bręsta vėsią rudens pusę, kai minkštimas nusidažo tolygiausiai.
Sėjant kas 2–3 savaites, šviežių burokėlių galima turėti visą sezoną. Vėlesnėms sėjoms tinka vieta, kurioje anksčiau augo salotos, svogūnai ar žirniai. Vasarą viršutinis dirvos sluoksnis greitai išdžiūsta, todėl prieš sėją dirvą reikia gerai sudrėkinti.
Burokėlių sėja prieš žiemą
Prieš žiemą pasėti burokėliai užderi 1–3 savaitėmis anksčiau nei pasėti pavasarį, tačiau šis būdas pasiteisina tik laikantis kelių sąlygų:
- Sėkite vėlai rudenį, kai dirva atvėsta iki 1–2 °C ir sėklos iki žiemos nebesudygs.
- Įterpkite sėklas giliau nei pavasarį (1–1,5 cm), o jų normą padidinkite 20–30 %.
- Užklokite pasėlį 3–4 cm storio durpių ar komposto mulčiu.
- Rinkitės vietinės selekcijos veisles.
Jei ruduo būna šiltas ir lietingas, sėklos gali sudygti ir žūti per šalčius. Dalis pavasarį sudygusių burokėlių kartais išleidžia žiedynstiebius, nes jauni daigai ilgai auga vėsoje. Tokios sėjos derlius tinka valgyti vasarą, tačiau ilgai nesilaiko.
Kaip sėti ir sodinti burokėlius
Burokėlius galima sėti tiesiai į lysvę arba, norint ankstyvesnio derliaus, užsiauginti daigų, nes jauni augalai persodinimą pakelia gerai. Sėjant tiesiai į dirvą, iš daugumos veislių sėklų išauga po kelis augalus, todėl pasėlį vėliau tenka retinti. Abiem atvejais burokėliams reikia parinkti saulėtą vietą: pavėsyje šakniavaisiai neįgauna veislei būdingos spalvos, tad tokią vietą patogu numatyti jau planuojant lysvių išdėstymą.
Tinkama dirva burokėliams
Burokėlių dirva turi būti puri, gerai įdirbta, be akmenų ir sukietėjusių sluoksnių, kad šakniavaisiai užaugtų stambūs, taisyklingos formos bei saldūs. Šių augalų šaknys gali siekti 0,8–1,2 m gylį, o didžioji jų dalis susitelkia 30–40 cm sluoksnyje, todėl žemę reikia įdirbti giliai.
Burokėliams auginti tinkamiausia dirva:
- Humusingas vidutinio sunkumo priemolis – burokėliai jame užauga lygūs ir turi pakankamai drėgmės. Sunkioje žemėje jie dažnai deformuojasi, o lengva žemė greitai išdžiūsta.
- Neutralios reakcijos (pH 6,0–6,8) – burokėliai rūgštesnėje nei pH 6,0 dirvoje sunkiau pasisavina fosforą, todėl ją geriausia pakalkinti rudenį. Šarminėje dirvoje jie dažniau serga rauplėmis.
- Laidi vandeniui – burokėlių šaknų zonoje nesikaupia perteklinė drėgmė.
Po ko sodinti burokėlius
Burokėlių negalima auginti toje pačioje vietoje dažniau nei kas 3–4 metus, nes dirvoje kaupiasi jiems būdingų ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Geriausias priešsėlis yra agurkai ir pomidorai: jiems dirva dažnai tręšiama mėšlu, todėl kitais metais burokėliai gauna likusių maisto medžiagų be šviežio mėšlo keliamos rizikos. Tinka ir svogūnai, porai bei javai, o ankštiniai augalai dar praturtina dirvą azotu.
Burokėlių nerekomenduojama sėti po runkelių, špinatų ir mangoldų – tai artimi jų giminaičiai, turintys bendrų ligų bei kenkėjų. Prastas priešsėlis yra ir kopūstai (išskyrus pačias ankstyviausias veisles), bulvės bei kitos šakniavaisės daržovės.
Po burokėlių lysvę geriausia skirti kitos šeimos daržovėms, o kelerių metų augalų kaitą patogu suplanuoti pagal sėjomainos taisykles.
Kaip paspartinti burokėlių dygimą
Burokėlių sėklos dygsta lėtai, nes yra padengtos kietu apyvaisiu, kuris sunkiai praleidžia vandenį.
- Pamirkykite sėklas apie 3 valandas vandenyje prieš sėją – iš apyvaisio išsiplauna dygimą stabdančios medžiagos, todėl daigai pasirodo keliomis dienomis anksčiau.
- Mirkytas sėklas sėkite tik į įšilusį, drėgną dirvožemį, o ankstyvą pavasarį, kai žemė dar šalta, burokėlius geriau sėti sausomis sėklomis.
- Nemirkykite dražuotų sėklų, padengtų spalvota trąšų ir apsaugos priemonių danga, nes vanduo ją nuplauna.
- Pamulčiuokite pasėtas eilutes plonu durpių ar komposto sluoksniu – jis sulaiko drėgmę bei neleidžia susidaryti plutelei, pro kurią daigams sunku prasikalti.
Burokėlių sėjos gylis
Burokėlių sėjos gylį reikia derinti prie dirvožemio tipo: lengva žemė greičiau išdžiūsta, todėl joje sėklas reikia įterpti giliau, kur ilgiau išlieka drėgmė.
- Palaistykite vagelę ir, vandeniui susigėrus, sėkite.
- Įterpkite sėklas 3–4 cm gylyje lengvoje, sausesnėje dirvoje ir 2–3 cm gylyje – sunkioje, drėgnoje.
- Per giliai pasėtos sėklos dygsta lėčiau, o per sekliai pasėtos gali išdžiūti.
- Lengvai prispauskite dirvą po sėjos – prastai su žeme susilietusios sėklos dažnai nesudygsta.
- Palaikykite žemės drėgmę iki sudygimo.
Atstumai tarp burokėlių
Burokėlių šakniavaisių dydis labiausiai priklauso nuo augalų tankumo eilutėje.
- Palikite tarp eilių 25–30 cm – tokio pločio pakanka lysvei patogiai ravėti bei purenti.
- Eilutėje tarp augalų išlaikykite 8–12 cm tarpus: kuo stambesnių šakniavaisių reikia, tuo didesnį atstumą parinkite.
- Augant arčiau nei 5 cm vienas nuo kito, dalis augalų nunyksta dėl konkurencijos, o likę užauga smulkūs.
- Smulkiems burokėliams užauginti sėkite po 2–3 sėklas kartu, grupes išdėstydami kas 15 cm – kiekvienoje vietoje subręs po kelis nedidelius šakniavaisius.
Burokėlių daigų auginimas ir sodinimas
Burokėlių daigai tinkamą persodinti dydį pasiekia per 3–4 savaites, todėl juos sėkite likus tiek laiko iki sodinimo lauke.
- Įterpkite į kiekvieną kasetės akutę po vieną sėklų kamuolėlį 2,5 cm gylyje.
- Auginkite daigus 18–22 °C temperatūroje, o sudygus ją sumažinkite iki 14–16 °C, kad augalai neištįstų.
- Grūdinkite augalus savaitę prieš sodinimą, kasdien vis ilgiau palikdami lauke.
- Sodinkite į lauką išaugus 2–3 tikriesiems lapeliams, kai dirva įšilusi bent iki 10 °C. Vyresnių daigų šaknys atsiremia į akutės dugną, todėl po persodinimo jie prasčiau prigyja bei gali užauginti deformuotus šakniavaisius.
- Darykite gilias duobutes, kad pagrindinė šaknis liktų vertikali ir nesusilenktų.
Pirmomis dienomis persodinti burokėliai gali atrodyti suvytę, tačiau netrukus atsigauna. Tręšti juos galima tik tada, kai daigai prigyja bei pradeda leisti naujus lapus.
Burokėlių retinimas
Burokėlius retinti reikia tam, kad likusiems augalams pakaktų šviesos bei maisto medžiagų – tada šakniavaisiai užauga stambesni ir subręsta greičiau.
- Pirmą kartą retinkite, kai augalai turi 2–3 lapelius, palikdami tarp jų 3–5 cm.
- Palikite stipriausius daigus, o silpnesnius nukirpkite žirklėmis prie pat žemės – rauti jų nerekomenduojama, kadangi ištraukiant pažeidžiamos gretimų augalų šaknys.
- Antrą kartą retinkite, kai augalai turi 4–5 lapelius, iki galutinio numatyto atstumo. Šįkart augalus jau galima rauti, geriausia po lietaus arba palaisčius, nes drėgnoje žemėje likę burokėliai mažiau nukenčia.
Retinimo metu nukirptus lapelius ir išrautus jaunus burokėlius galima valgyti – jie tinka salotoms bei sriuboms.
Burokėlių priežiūra
Burokėliuose yra apie 87 % vandens, todėl jų sultingumas priklauso nuo tolygios dirvos drėgmės. Jauni augalai vystosi lėtai, todėl juos lengvai nustelbia piktžolės.
Burokėlių laistymas
Burokėliai sausoje žemėje sumedėja, o po ilgalaikio stygiaus staiga gavę daug vandens, pradeda skilinėti. LAMMC duomenimis, laistomų burokėlių šakniavaisiai užauga vidutiniškai 17 % sunkesni.
- Daigus sausu metu laistykite reguliariai, kol jie gerai įsišaknija, nes jų šaknys dar negilios.
- Vėliau burokėliams per savaitę reikia apie 25 l/m² vandens, įskaitant lietų, kurio kiekį patogu matuoti lietmačiu.
- Dirva turi likti tolygiai drėgna, bet ne šlapia – nuo drėgmės pertekliaus augalai augina lapus šakniavaisių sąskaita.
- Laistykite anksti ryte arba vakare, kai vanduo mažiau garuoja.
- Gręžinio ar šulinio vandens šildyti nebūtina – burokėliai nejautrūs šalčiui.
Didesnėse lysvėse vandenį patogu paskirstyti laistymo sistemomis, kurios nukreipia srautą tiesiai į dirvožemį.
Burokėlių lysvės ravėjimas ir purenimas
Burokėlių lysvę reikia reguliariai ravėti, nes piktžolės atima iš jaunų augalų vandenį bei maisto medžiagas.
- Tarpueilius pirmą mėnesį po sudygimo purenkite kartą per savaitę 4–5 cm gylyje, o vėliau – po stipresnio lietaus ar laistymo, kai dirvos paviršiuje susidaro plutelė.
- Arti burokėlių piktžoles ravėkite rankomis, nes kauptuku lengva pažeisti šakniavaisio viršūnę.
- Kartu su burokėliais eilutėse įsėkite po keletą ridikėlių sėklų – jie sudygsta per kelias dienas bei pažymi eiles, kol burokėlių dar nesimato, o nuimami anksčiau, nei burokėliai išleidžia tikruosius lapelius.
- Pamulčiuoti tarpueiliai mažiau užželia piktžolėmis.
Burokėlių tręšimas
Burokėliams reikia didelio kalio kiekio: jo normos yra beveik dvigubai didesnės nei azoto ar fosforo. Be to, šie augalai yra jautrūs boro trūkumui, o dėl azoto pertekliaus šakniavaisiuose kaupiasi nitratai.
Dirvos tręšimas prieš burokėlių sėją
Burokėliams skirtas fosforo ir kalio trąšas įterpkite pavasarį prieš sėją: jos dirvoje beveik neišsiplauna, todėl išlieka augalams prieinamos visą sezoną. Jei dirvožemis yra netirtas, LAMMC rekomenduoja tokius kiekius 1 m²:
- Kalio chloridas – 27–33 g (16–20 g K₂O). Burokėliai yra pakantūs chlorui, todėl ši trąša jiems tinka.
- Paprastasis superfosfatas – 45–60 g (9–12 g P₂O₅).
- Amonio salietra – 20–25 g (7–9 g N). Likusią azoto dalį geriau išberti vasarą, nes lietus šį elementą greitai išplauna, o jauni augalai jo sunaudoja nedaug.
Vietoj atskirų trąšų galima naudoti kompleksines NPK trąšas su mikroelementais – jos laikomos efektyviausiomis. Rinkitės tas, kuriose azoto, fosforo ir kalio santykis yra artimas 2:2:3 (kalio dalis yra didžiausia), o kiekį apskaičiuokite pagal produkto etiketę. Tiksliausias normas nustatysite tik atlikę dirvožemio agrocheminį tyrimą.
Kuo tręšti burokėlius vasarą
Burokėlius vasarą reikia papildomai patręšti, nes vien prieš sėją išbertos trąšos padidina bendrąjį derlių, tačiau didelę jo dalį sudaro smulkūs ir netaisyklingos formos šakniavaisiai.
- Kai burokėliai turi 4–6 lapus, išberkite apie 9 g/m² amonio salietros (3 g N) ir įterpkite ją purendami tarpueilius.
- Tuo pačiu metu augalus galima patręšti ir per lapus kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais, o po dviejų savaičių tai pakartoti.
- Antroje vasaros pusėje azoto nebeberkite – vėliau patręšti burokėliai augina naujus lapus, todėl šakniavaisiai bręsta ilgiau ir yra prastesnės kokybės.
Azoto perteklius kenkia ir burokėlių spalvai: sumažėjus raudonojo pigmento betanino, minkštimas yra blyškesnis.
Burokėlių tręšimas boru
Boro trūkumas burokėliuose paprastai pastebimas tik supjausčius šakniavaisį, kai tręšti jau per vėlu, todėl šio mikroelemento augalams reikia duoti iš anksto.
- Prieš sėją išberkite 0,9–1,8 g/m² borakso (0,1–0,2 g B) kartu su kitomis trąšomis ir įterpkite jį į dirvą.
- Liepą bei rugpjūtį burokėlius iki trijų kartų nupurkškite boro trąšų tirpalu per lapus, laikydamiesi etiketėje nurodytos koncentracijos.
- Neperkalkinkite dirvos – kai pH viršija 7,0, boras tampa augalams sunkiai prieinamas.
- Borakso kiekio savo nuožiūra nedidinkite: riba tarp trūkumo bei pertekliaus yra labai siaura, o perteklius dirvoje išlieka iki trejų metų.
Boro dažniau pritrūksta sausą vasarą, nes pagrindinė jo dalis yra viršutiniame, greitai išdžiūstančiame dirvos sluoksnyje. Tręšiami boru burokėliai taip pat rečiau serga rauplėmis.
Burokėlių tręšimas pelenais
Burokėliams medžio pelenai tinka kaip kalio šaltinis, tačiau kalcio juose yra kur kas daugiau: 3–7 % kalio tenka net 25–50 % kalcio, todėl jie veikia kaip kalkės bei didina dirvos pH.
- Pelenus berkite tik ten, kur dirvos pH yra mažesnis nei 6,5.
- Ankstyvą pavasarį ant įdirbtos žemės išbarstykite 50–70 g/m² pelenų ir įterpkite juos grėbliu.
- Per metus neberkite daugiau nei apie 100 g/m² – perteklius dirvą pašarmina.
- Naudokite tik neapdorotos medienos pelenus ir laikykite juos sausai, nes sušlapę jie netenka kalio.
Burokėlių laistymas druskos tirpalu
Burokėlius druskos tirpalu daržininkai laisto tikėdamiesi saldesnių šakniavaisių ir didesnio derliaus. Druskoje esantis natris burokėliams iš tiesų yra naudingas: šie augalai jį geba panaudoti vietoj dalies kalio, nes yra kilę iš pajūryje augančių laukinių runkelių.
Derlius nuo natrio gali nežymiai padidėti tik lengvoje, šio elemento stokojančioje dirvoje, o priemolio bei molio dirvožemiuose jo paprastai pakanka. Poveikis saldumui yra nevienareikšmis: cukrinių runkelių bandymuose smėlio dirvose natris padidino ir derlių, ir cukringumą, tačiau pašarinių runkelių cukraus koncentracija nuo druskos nepakito, o valgomiesiems burokėliams tokių tyrimų trūksta.
Dažnai laistant druskos tirpalu, dirvoje kaupiasi natris, kuris ardo jos struktūrą: žemė sukietėja, prasčiau praleidžia vandenį, o jos paviršiuje lengviau susidaro pluta. Vietoj druskos burokėlius patikimiau tręšti kalio trąšomis.
Burokėlių ligos ir kenkėjai
Burokėlių pasėlius labiausiai pažeidžia grybinės ligos, kurių daugumos plitimą skatina drėgmė bei per tanki sėja, o kenkėjai didžiausią žalą padaro jauniems augalams. Tiek ligų sukėlėjai, tiek kenkėjai žiemoja augalų liekanose bei dirvoje, o kai kurios rūšys veisiasi piktžolėse arba plinta su sėklomis. Todėl svarbiausios apsaugos priemonės yra sėjomaina, kruopštus liekanų pašalinimas po derliaus nuėmimo, ravėjimas, beicuotos sėklos ir atsparios veislės.
Dažniausios burokėlių ligos
Dauguma burokėlių ligų pažeidžia lapus, tačiau kai kurios pražudo daigus arba sukelia šakniavaisių puvinį saugojimo metu:
- Juodšaknė (diegavirtė) – daigų liga, kurios sukėlėjams palankiausia, kai sėjama anksti, o dygimo metu dirva būna šalta, šlapia bei tanki. Pažeistų daigų šaknelės ir stiebeliai ties žeme pajuoduoja, o augalai nuvirsta. Labai rūgščioje dirvoje daigai serga dažniau. Paaugę burokėliai juodšaknei tampa atsparūs. Sėkite į gerai įšilusią dirvą, rūgščią žemę iš anksto pakalkinkite, o po lietaus supurenkite susidariusią plutelę.
- Fomozė – liga, nuo kurios labiausiai nukenčia daigai, o jos sukėlėjas plinta su sėklomis. Ant lapų atsiranda didelės rusvos dėmės su koncentriniais žiedais, o užsikrėtę šakniavaisiai laikymo metu pūva iš vidaus – nuo viršūnės centro žemyn. Ligai plisti palankiausia apie 20 °C temperatūra. Fomozę lengva supainioti su boro trūkumo sukeltu šerdies puviniu. Sėkite beicuotas sėklas, laikykitės sėjomainos ir laikymui atrinkite tik sveikus šakniavaisius.
- Cerkosporozė (rudmargė) – svarbiausia burokėlių lapų liga, pasireiškianti smulkiomis apvaliomis dėmėmis pilkšvu viduriu ir raudonai violetiniu kraštu, o geltonųjų bei baltųjų veislių dėmes juosia rusvas žiedas. Dėmėms gausėjant, lapai patamsėja, susiraito bei nudžiūsta. Ligai plisti palankiausia apie 20 °C temperatūra, didesnė nei 70 % oro drėgmė ir apsiniaukę, rūkani orai, o pasirodo ji paprastai antroje vasaros pusėje. Sukėlėjas augalų liekanose išgyvena bent dvejus metus. Kad liga neplistų, laikykitės sėjomainos, rudenį pašalinkite lapų liekanas, išravėkite balandas ir nesėkite per tankiai. Laistykite taip, kad lapai iki nakties nudžiūtų, o pasirodžius pirmosioms dėmėms, pasėlį galima nupurkšti registruotu fungicidu.
- Miltligė – lapai apsitraukia balkšvu apnašu, o augalų vystymasis sulėtėja. Ją skatina sausi orai ir apie 20 °C temperatūra, o pasirodo ji paprastai antroje vasaros pusėje. Rinkitės atsparias veisles ir sėkite beicuotas sėklas.
- Kitos lapų dėmėtligės – ramuliariozė (baltuliai) pirmiausia pažeidžia senesnius lapus ir plinta labai drėgnu oru, alternariozė (juodoji dėmėtligė) palieka juodas apvalias dėmes rudu viduriu, o rūdys – smulkius rusvus taškelius viršutinėje lapų pusėje. Jų prevencija tokia pati kaip cerkosporozės.
- Bakterinis vėžys – ant šakniavaisio ties šaknies kakleliu išauga dideli gumbai, augalai skursta, šakniavaisiai lieka smulkūs, o laikomi supūva. Bakterijos geriausiai dauginasi šiltoje, 25–30 °C temperatūros, neutralioje dirvoje. Laikykitės sėjomainos ir žiemai neimkite šakniavaisių su gumbais.
- Paprastosios rauplės – ant šakniavaisių odelės atsiranda šiurkščios, rusvos, iškilusios dėmės. Jas skatina šarminė dirva, o tręšiant boru rauplių sumažėja, todėl neperkalkinkite dirvos ir neberkite per daug pelenų.
Dažniausi burokėlių kenkėjai
Nuo daugumos burokėlių kenkėjų veiksmingiausiai apsaugo agroplėvelė, užtiesta iškart po sėjos:
- Runkelinė musė – jos gelsvos lervos lapų viduje išgraužia dideles, netaisyklingas landas, kurios vėliau paruduoja ir sudžiūsta. Per sezoną išsivysto 2–3 kartos, o labiausiai kenkia vasaros pradžios pažeidimai. Apatinėje lapų pusėje suradę baltų kiaušinėlių krūveles, sutraiškykite jas, pažeistus lapus nuskinkite, o balandas išravėkite. Jei burokėliai turi 2–3 lapelius, o ant vieno daigo randate 4–5 kiaušinėlius arba bent 2 lervas, pasėlį galima nupurkšti registruotu insekticidu. Agroplėvelė apsaugo tik tada, jei toje vietoje pernai neaugo burokėliai ar giminingi augalai, nes kenkėjo lėliukės žiemoja dirvoje.
- Runkelinė spragė – 1,5–2,3 mm dydžio šokinėjantys vabalėliai tamsiu metalo blizgesiu, išgraužiantys skylutes daigų sėklaskiltėse ir lapuose. Be burokėlių, jos minta rabarbarais, rūgštynėmis bei špinatais. Daugiausia žalos spragės padaro šiltą, sausą pavasarį, kai daigams trūksta drėgmės. Nevėlinkite sėjos, ravėkite piktžoles ir laikykite agroplėvelę, kol burokėliai sutvirtės.
- Pupinis amaras – apie 2 mm dydžio tamsiai rudi vabzdžiai, kolonijomis įsikuriantys apatinėje lapų pusėje. Jie čiulpia sultis ir platina virusines ligas, o viena karta išsivysto vos per 8–9 dienas. Amarų daugiau būna gausiai azotu tręštuose pasėliuose. Nedideles kolonijas nuplaukite stipria vandens srove ir venkite purškalų, kurie naikina naudingas boružes.
- Rudoji runkelinė blakė – 3–5 mm ilgio siaura blakė, kurios suaugėliai ir lervos maitinasi burokėlių sultimis. Reguliariai ravėkite piktžoles, o nuėmę derlių išneškite augalų liekanas bei giliai perkaskite dirvą.
- Vieliniai kirminai (spragšių lervos) – kieti gelsvi kirminai, kelerius metus gyvenantys dirvoje ir išgraužiantys gilias landas šakniavaisiuose. Jų ypač daug būna ką tik suartose pievose, todėl pirmaisiais metais po velėnos burokėlių ten geriau nesėti.
- Šliužai – naktiniai kenkėjai, ypač gausūs drėgnose, gausiai azotu tręštose dirvose. Pašalinkite jų dienines slėptuves (akmenis, liekanas), rinkite šliužus vakarais, o jiems masiškai išplitus naudokite geležies fosfato granules.
Burokėlių derliaus nuėmimas ir sandėliavimas
Burokėlių kokybė priklauso nuo nuėmimo laiko: per anksti išrauti jie nespėja sukaupti cukraus, o per ilgai palikti dirvoje tampa kieti ir sutrūkinėja. Kad derlius ilgai išsilaikytų, burokėlius reikia teisingai paruošti ir laikyti vėsioje, drėgnoje vietoje.
Kada reikia rauti burokėlius
Pagrindinis burokėlių derlius ir jauni burokėliai raunami skirtingu laiku:
- Laikymui skirtus raudonuosius burokėlius reikia rauti rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, kai jų skersmuo pasiekia 5–7 cm. Jų dydį lengva nustatyti pagal iš žemės išsikišusią šakniavaisio dalį.
- Jaunus burokėlius galima rauti jau vasarą, praėjus 40–50 dienų nuo sėjos, kai jų skersmuo siekia apie 2,5 cm. Rinkite juos iš tankiausių eilučių vietų, kad likusiems augalams atsilaisvintų vietos ir jie užaugtų stambesni.
- Burokėlių derlių nuimkite dar prieš stiprias šalnas: trumpalaikis −3…−5 °C atšalimas subrendusiems šakniavaisiams nekenkia, tačiau stipresniame šaltyje nušąla virš dirvos iškilusios jų viršūnės.
- Rauti ar kasti burokėlius geriausia sausą dieną, kai prie šakniavaisių mažiau limpa žemių.
Kaip nuimti burokėlių derlių ir paruošti jį laikymui
Nuimant burokėlių derlių, svarbiausia nepažeisti šakniavaisių, nes įpjauti ar sutrenkti jie sandėlyje supūva greičiau.
- Sunkioje dirvoje burokėlius iškaskite šakėmis, užuot traukę už lapų.
- Palaikykite išrautus burokėlius kelias valandas pavėsyje, kad apdžiūtų prilipusios žemės.
- Dar tą pačią dieną suneškite juos po stogu, nes lauke jie pašąla jau −1…−2 °C temperatūroje.
- Neplaukite šakniavaisių – apdžiūvusią žemę nuvalykite rankomis arba minkštu šepetėliu.
- Nusukite lapus rankomis, palikdami apie 2,5 cm stiebelį, ir nenupjaukite pagrindinės šaknelės, kitaip burokėliai praranda sultis bei spalvą.
- Į sandėlį dėkite tik sveikus, nesuskilusius šakniavaisius, o smulkius bei pažeistus sunaudokite pirmiausia, nes stambesni burokėliai išsilaiko geriau.
Kaip laikyti burokėlius žiemą
Burokėlių sandėliavimui tinkamiausia yra +3–4 °C temperatūra ir 95–98 % santykinė oro drėgmė, nes sausesniame ore šakniavaisiai netenka vandens bei suvysta.
- Sluoksniuokite burokėlius dėžėse, tarpus užpildydami smėliu, pjuvenomis ar durpėmis. Substratas turi būti vidutiniškai drėgnas – suspaustas saujoje jis neturi subyrėti ar išskirti laisvo vandens.
- Rinkitės dėžes skylėtais šonais ir nestatykite jų tiesiai ant grindų, kad oras nuolat cirkuliuotų.
- Saugokite, kad rūsyje temperatūra nenukristų žemiau nulio.
- Nedidelį kiekį burokėlių galima laikyti šaldytuve perforuotame maišelyje, o į ryšelius surišti jauni burokėliai su lapais jame išsilaiko 10–14 dienų.
- Peržiūrėkite atsargas kas mėnesį ir pašalinkite pradedančius pūti šakniavaisius, nes sandėlyje plinta fomozė bei sklerotinis puvinys.
Pastoviai vėsiame ir drėgname rūsyje burokėliai paprastai išsilaiko 2–4 mėnesius, o ilgiausiai išlieka kokybiškos laikymui skirtos veislės. Kartu su jais smėlyje galima laikyti ir morkas, kurioms reikia panašių laikymo sąlygų.
Lapinių burokėlių (mangoldų) auginimas
Lapiniai burokėliai, arba mangoldai, priklauso tai pačiai rūšiai kaip ir valgomieji burokėliai, tačiau šie augalai yra auginami dėl stambių lapų bei lapkočių, o jų šaknys lieka plonos ir šakotos. Mangoldai sėjami ir prižiūrimi panašiai kaip burokėliai, tik jiems reikia daugiau vietos, o derlių galima imti visą sezoną.
Lapinių burokėlių veislės
Lapinių burokėlių veislės skiriasi lapkočių spalva, lapijos forma ir augalų polinkiu anksti išleisti žiedynstiebius:
- ‘Bright Lights’ – lapinių burokėlių veislė, kurios augalai užauga su raudonais, geltonais, oranžiniais bei baltais lapkočiais ir žaliais arba bronzinio atspalvio lapais.
- ‘Rhubarb Chard’ – lapinių burokėlių veislė ryškiai raudonais lapkočiais. Raudonų lapkočių augalai greičiau sužydi, todėl pavasarį jų nesėkite per anksti.
- ‘Lucullus’ – sena lapinių burokėlių veislė gelsvai žaliais, garbanotais lapais bei storais baltais lapkočiais.
- ‘Barese’ – ankstyva, kompaktiška lapinių burokėlių veislė, užauganti apie 45 cm aukščio, tamsiai žaliais, lygiais, storais lapais ir baltais lapkočiais. Jos jauni lapeliai tinka salotoms.
Lapinių burokėlių sėja ir priežiūra
Lapiniai burokėliai geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingoje ir nerūgščioje dirvoje. Nuolat augindami naujus lapus, jie sunaudoja daug vandens ir maisto medžiagų, todėl juos reikia reguliariai laistyti ir tręšti.
- Lapinius burokėlius sėkite gegužę, kai praeina ilgesni šalčiai, nes vėsoje augę daigai gali per anksti sužydėti.
- Sėklas įterpkite maždaug 1,5 cm gylyje.
- Pasėlį išretinkite iki 25–30 cm atstumo tarp augalų, nes kiekvieno augalo lapų skrotelė užauga didelė.
- Antrą kartą juos sėkite liepą – tokių augalų lapija auga iki pat rudens šalnų.
- Jaunus daigus saugokite nuo šliužų, kurie graužia švelnius jų lapus.
Mangoldų lapų skynimas
Pirmieji mangoldų lapai būna tinkami skinti praėjus 50–60 dienų nuo sėjos, kai užauga iki 15–20 cm.
- Imkite tik išorinius lapus, o skrotelės vidurį palikite, nes iš jo auga nauja lapija.
- Vienu kartu nuimkite ne daugiau kaip trečdalį augalo lapų – dažnai nuimami lapai atželia gausiau.
- Nupjaukite lapus ties pat skrotelės pagrindu, nepalikdami lapkočių likučių, nes šie pradeda pūti.
- Jei maistui labiau vertinate lapkočius, rinkite juos vėliau – apie rugpjūčio vidurį, kai jie sustorėja.
Mangoldų žiemojimas ir atželdinimas
Suaugę mangoldai gerai pakelia vidutines šalnas, todėl jų lapai išlieka tinkami maistui beveik iki žiemos pradžios. Kad šaknys neiššaltų per atšiaurią žiemą, jas reikia perkelti į rūsį.
Rudenį, prieš stiprius šalčius, mangoldus geriausia iškasti kartu su žemės gumulu, pašalinti senus lapus ir tankiai susodinti į dėžes su drėgnu smėliu arba žemėmis. Rūsyje, esant silpnam apšvietimui, iš šaknų išauga švelnūs, šviesiai žali lapai, kuriems augti pakanka šaknyse sukauptų maisto medžiagų. Kelis augalus galima persodinti į vazoną ir auginti ant palangės.
Jei žiema yra švelni, dirvoje palikti ir mulčiu pridengti augalai pavasarį atželia anksčiau už naujai pasėtus. Tokie mangoldai netrukus išleidžia žiedynstiebius, todėl lapus reikia nuskinti, kol jie dar neapkarto.
Burokėlių nauda ir panaudojimas virtuvėje
Burokėliai tinka sriuboms, salotoms, garnyrams bei žiemos atsargoms, o švieži jie naudojami ir sultims spausti. Šiose daržovėse yra mažai kalorijų, tačiau gausu folio rūgšties, kalio bei skaidulų, todėl jos yra vertinga kasdienės mitybos dalis.
Burokėlių nauda sveikatai
Burokėliai yra naudingi organizmui dėl šių medžiagų ir savybių:
- Burokėliai turi daug folio rūgšties: 100 g žalių šakniavaisių jos yra apie 109 µg, o tai sudaro daugiau nei pusę rekomenduojamos paros normos.
- Burokėliai yra mažai kaloringi: 100 g turi apie 43 kcal, taip pat 2,8 g skaidulų bei 325 mg kalio.
- Iš burokėlių nitratų organizme susidaro azoto oksidas, nuo kurio kraujagyslės išsiplečia. Apžvelgus 43 mokslinius tyrimus nustatyta, kad burokėlių sultis gėrusių žmonių sistolinis kraujospūdis buvo vidutiniškai 3,55 mm Hg žemesnis.
- Raudonąją spalvą burokėliams suteikiantys betalainai, tyrimų duomenimis, turi antioksidacinių savybių.
Geležies ir vitamino C burokėliuose yra nedaug: 100 g yra tik apie 0,8 mg geležies bei 5 mg vitamino C. Virti burokėliai išlieka vertingi, tačiau terminio apdorojimo metu dalis folio rūgšties ir pigmentų pereina į vandenį, todėl juos rekomenduojama virti sveikus, su odele.
Burokėlių vartojimo saugumas
Burokėliai yra saugūs daugumai žmonių, tačiau esant kai kuriems sveikatos sutrikimams ar vartojant vaistus jų kiekį arba paruošimo būdą reikia pasirinkti atidžiau.
- Esant polinkiui į inkstų akmenis, burokėlius rekomenduojama valgyti saikingai, nes 100 g žalių burokėlių yra apie 67 mg oksalatų. Verdant ir išpilant nuovirą, dalis šių medžiagų pereina į vandenį.
- Sergant cukriniu diabetu, šių daržovių atsisakyti nebūtina: virtų burokėlių glikemijos indeksas yra vidutinis (apie 61–64), tačiau 100 g porcijos glikeminė apkrova išlieka maža, tik apie 5.
- Esant jautriam virškinimui, didesnė šviežių burokėlių porcija gali sukelti pilvo pūtimą, nes juose esantys fruktanai yra sunkiai įsisavinami. Marinuoti burokėliai paprastai sukelia mažiau nemalonumų, kadangi dalis šių medžiagų pereina į marinatą.
- Vartojant kraujospūdį mažinančius vaistus, gausų burokėlių sulčių gėrimą reikėtų suderinti su gydytoju, nes natūralūs nitratai gali papildomai sumažinti kraujospūdį.
Suvalgius burokėlių, kartais parausta šlapimas. Tai nepavojinga ir pasitaiko 10–14 % žmonių, dažniau tiems, kuriems trūksta geležies.
Burokėlių patiekalai
Iš burokėlių galima pagaminti daugybę patiekalų – nuo salotų ir sriubų iki užkandžių bei kepinių:
- Burokėlių salotas paprasčiausia pagaminti iš virtų burokėlių su česnaku, krienais ar graikiniais riešutais.
- Feta ar ožkos sūris sūrumu atsveria burokėlių saldumą, todėl burokėlių salotos su feta būna subalansuoto skonio.
- Keptų burokėlių salotos gardžios su rukola, apelsinų skiltelėmis ir skrudintais riešutais.
- Žalių burokėlių salotoms burokėlius sutarkuokite ir sumaišykite su morkomis bei obuoliais.
- Tradicinei burokėlių mišrainei virtus burokėlius derinkite su pupelėmis, raugintais agurkais ar kopūstais.
- Vinegretas ir silkė „pataluose“ yra šventinio stalo klasika, kuriai burokėliai prideda ryškios spalvos bei saldumo.
- Šaltibarščiams tinka ne tik virti, bet ir iš anksto marinuoti burokėliai.
- Barščius ir kitą karštą burokėlių sriubą dažnai verda su kukuliais, o burokėlius į ją geriausia dėti paskutinius, kad sriuba neišbluktų.
- Skiltelėmis supjaustyti ir kepti burokėliai su alyvuogių aliejumi, česnaku bei čiobreliais tinka kaip garnyras prie mėsos ar žuvies.
- Iš tarkuotų burokėlių iškepkite kotletų ar blynų, o plonus griežinėlius išdžiovinkite traškučiams.
- Burokėlių ir obuolių sultys būna švelnesnio skonio nei grynos burokėlių sultys. Iš burokėlių raugo galima pasigaminti ir girą.
- Burokėlių humusas – avinžirnių užtepėlė, kuriai virti burokėliai prideda ryškios spalvos ir švelnaus saldumo.
- Trintų virtų burokėlių tyrė burokėlių pyragui ir duonai suteikia drėgnumo bei nuspalvina juos rausvu tonu.
Burokėlių paruošimo būdai
Burokėlius galima valgyti virtus, keptus, žalius arba paruošti atsargoms žiemai:
- Burokėlius geriausia virti sveikus, su odele ir šaknele – priklausomai nuo dydžio, jie išverda per 25–50 minučių.
- Išvirusius burokėlius perplaukite šaltu vandeniu: odelė tada lengvai nusitrina rankomis, o atvėsusias daržoves lengviau tolygiai supjaustyti.
- Folijoje suvynioti burokėliai 200 °C orkaitėje iškepa maždaug per valandą ir yra saldesni nei virti, nes karštyje karamelizuojasi jų cukrūs.
- Žalius burokėlius tinka tarkuoti arba spausti iš jų sultis.
- Jaunus burokėlių lapus valgykite kaip špinatus: troškinkite, dėkite į salotas arba virkite iš jų botvinę.
- Žiemai burokėlius marinuokite su actu, rauginkite natūraliai fermentuodami arba išdžiovinkite bei sumalkite į miltelius.
Burokėliams būdingą žemės prieskonį sukuria natūrali medžiaga geozminas. Jį sušvelnina actas arba citrinos sultys, kurios kartu išsaugo ir ryškią spalvą.
Dažniausiai užduodami klausimai apie burokėlius
Pabaigai
Burokėliai gerai sutaria su daugeliu kitų daržovių. Juos patogu auginti šalia svogūnų, česnakų ar salotų, laikantis augalų kaimynystės principų. Pasižymėjus, kurių veislių derlius šiemet buvo geriausias ir kuris sėjos laikas pasiteisino, kitą sezoną burokėlius bus lengviau užauginti dar saldesnius bei geriau išsilaikančius.
Atnaujinta: 2026-11-01